Švietimas – Lietuvos dabarčiai ir ateičiai

Gedimino prospekte prie Seimo trečiųjų rūmų būriuojasi žmonės. Taip prasideda gegužės 21-osios rytas daugeliui mokyklų vadovų, atvykusių į Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos metinę konferenciją.

 

„Visi ir kiekvienas matote, kas vyksta Lietuvoje su švietimu. Ar į gerą, ar į blogąją pusę, spręsti nėra taip lengva. Matyt, parodys laikas, bet viliamės, kad žengiame teisingu keliu. Įstaigų vadovų kadencijos ir konkursai, etatinis apmokėjimas ir su juo ateinantys 95 mln. eurų, skirti toms veikloms, už kurias mokykloje nebuvo mokėta, tikimės pagerins situaciją. O mokėti mokytojams reikia už viską: už kiekvieną piršto pajudinimą, už kiekvieną ekskursiją, už kiekvieną projektą, nes tai yra darbas“, – atidarydamas konferenciją kalbėjo LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, akademikas Eugenijus Jovaiša. Sveikinimą atsiuntusi LR Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Jolanta Baškienė dėkojo mokyklų vadovams už darbą.

„Manau, čia bus nemažai minčių, idėjų, kurios padės galvojant, kaip toliau dirbti mokyklų vadovų plotmėje, – kalbėjo švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius. – Iššūkių yra nemažai. Turime parengtą teisinę bazę, bet reikia galvoti, kaip pokyčius įgyvendinti mažiau skausmingai.“ Viceministras taip pat minėjo, kad Ugdymo plėtotės centras dirba mokyklų vadovų rezervo tema.

 

Liūdna šių dienų vadovo kasdienybė sugulė LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narės Aušros Papirtienės pranešime. „Kai pasirodė švietimo įstatymo pataisos, iš pradžių nudžiugau – pagaliau pradedama suvokti, kad mokyklos veikla priklauso nuo vadovo lyderystės ir tai reikia stiprinti, bet kai įsigilinau, supratau, kad rastas švietimo problemų kaltininkas – ilgametis mokyklos direktorius. Kuo greičiau jį „išbuožinkime“ ir Lietuvos švietimo kokybė pakils“, – ironizavo gerbiama Seimo narė, 2017 m. kovą kartu su Kauno miesto vadovų asociacija išdrįsusi pasipriešinti prezidentūrai ir užregistravusi pasiūlymą dėl kadencijų neribojimo. „Buvome įtikinėjami, kad bus sukurtos motyvacinės priemonės mokyklos vadovams, kurios užtikrins norą dirbti bet kuriame mieste. Esu mačiusi ir tokio dokumento juodraštį – numatoma didinti koeficientą, skiriamas būstas, kompensuojamos kelionės išlaidos, sumažinamos vadovų funkcijos“, – tęsė pranešėja, o salėje skambėjo juokas. Toliau analizuodama naujausius teisės aktus Seimo narė rėžė karčią tiesą, kad rotacija – visiškai nesuvokiamas mokyklos vadybos gerinimo būdas Lietuvoje, o vadovų rezervo tvarka yra, bet rezervas nėra sudarytas. Vadovų poreikis išaugęs, šiuo metu 110 mokyklų Lietuvoje turi laikinus vadovus. Iki 2019 m. sausio 1 d. turi įvykti 167 konkursai, bet trūksta galinčių tuose konkursuose dalyvauti, atitinkančių kvalifikacinius reikalavimus, išlaikiusių Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros testą. Balandžio 12 d. užregistruotas švietimo įstatymo pakeitimas, kuriuo siekiama atidėti vadovų konkursų grafiką metams, sumokėti išeinantiems vadovams didžiausią kompensaciją, palikti juos dirbti, jei iki pensijos liko penkeri metai. Pretendentų į mokyklų vadovus nėra, nes nėra motyvacinių priemonių, socialinių garantijų, nėra pasitikėjimo vadovu. Pablogėjus požiūriui į vadovą, jis vėl statomas į kampą, nes vėluoja teisės aktai pradedant taikyti etatinį apmokėjimą, o iš vadovų bus reikalaujama, kad jis būtų įdiegtas. Keistai atrodo ir vadovų vertinimo tvarka, kur juos vertina nepilnamečiai vaikai.

 

Ne ką mažiau švietimo politikų klaidų išvardijo Vilniaus universiteto profesorė, habilituota daktarė Vilija Targamadzė: „Tautinės mokyklos koncepcijos įgyvendinti nepavyko. Geros mokyklos koncepcijos įgyvendinimo ir pokyčių nematau. Ar kas nors žino, kur ir iš kur mes judame? Ar nesiblaškome? Kodėl ir kokia yra judėjimo trajektorija? Ar kas pagalvojo? Dokumentų daug, bet praktika ir teorija labai skiriasi. Esame įsikibę tradicinės švietimo sampratos, o švietimas gali būti visur. Mokyklą galima atrasti kaip dovaną.“ Profesorė kalbėjo, kad formuojasi nauja kultūra, naujos vertybės, kurias diktuoja socialinis medijų pasaulis. Keičiasi vaikai, keičiasi mokyklos status quo. Turime mokėti tartis ir susitarti, bet kaip tai įmanoma, kai yra parama kontroliuojat, kai nėra pasitikėjimo kultūros? Ji, kaip ir daugelis kalbėjusiųjų, tvirtino, kad nepasitikime savo vadovais, o dar Abrahamas Maslou teigė, kad nepasitikėjimas gniuždo. Lietuvoje kalbama apie mokyklos pažangą, bet ar žinome, kas ta pažanga, kaip ji suprantama? „Jei nesame apsibrėžę, ar tai nacionaliniai patikrinimai, ar PISA, ar TIMS, tai ir nežinome, kas ta pažanga. Mūsų tyrimai yra nesudėlioti, fragmentiški. Susidaro įspūdis, kad pirma sėjama, o paskui ariama, – kalbėjo profesorė. – Labai svarbų vaidmenį atlieka mokyklos kultūra, turime patys apsibrėžti, kas yra geras mokytojas, gera mokykla, taisykles ir normas, o ne „nuleisti“ tai iš viršaus.“ Gerbiamos profesorės nuomone, Lietuvoje neteisingai suprantamas komandinis darbas. Dirbama ne kartu, o komanduojama. Esame įklimpę popieriuose, gyvename nuo rinkimų iki rinkimų, nusimušame nuo orientyrų. Turėtume apgalvoti strateginį valdymą mokykloje, finansavimą nepakenkiant mokyklų vadovams ir pavaduotojams, ugdymo turinį, nes programos eklektiškos, pagal jas jau daug kas nebedirba, pagalvoti apie pažangą, nes visko daryti mokykla negali.

 

Įtraukusis ugdymas – šių dienų Lietuvos aktualija. Šią temą konferencijoje analizavo ir pasaulinę patirtį pristatė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, habilituotas daktaras Jonas Ruškus: „Visi žmonės yra laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Švietimas yra skirtas tam, kad visais atžvilgiais būtų ugdoma žmogaus asmenybė, būtų didinama pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Diskriminacija švietimo sistemoje yra pažeidimas. Lietuvos švietimas yra diskriminuojantis: neatpažinta švietimo kryptis, vadinamųjų „prestižinių“ – vaikus atsirenkančių – mokyklų sindromas, korepetitoriavimas – švietimo sistemos nesėkmės požymis, mokyklų gebėjimas dėl reitingų aukoti vaikus, specialusis ugdymas ir ugdymas namuose, vaikų lyginimas ignoruojant individualią pažangą, gabaus vaiko sampratos redukcija ir akademinių pasiekimų pervertinimas, patyčios ir socialinių-pilietinių gebėjimų nevertinimas, neformaliojo švietimo nenormalumas.“ Švietimo paskirtis – saugoti visų vaikų teises, bet Lietuvoje jau nuo darželio vaikai mokomi konkuruoti tarpusavyje ir parodyti, kad yra geresni už kitus. Tai rodo tyrimų apklausos, o štai bendruomeniškumas, socialinis jautrumas yra paskutinėje vietoje. Negalią turintys vaikai ugdomi specialiosiose mokyklose. Lietuva neturi lygiateisiškumo instrumentų, tai užtikrina diskriminuojantį švietimo pobūdį. „Lietuvoje švietimo įstatymu yra įteisinta diskriminacija. Paskaitykite šio įstatymo 29.10 punktą ir suprasite, – kalbėjo lektorius. – Lygybė nesako, kad visi vienodi, o tai, kad išlyginami nelygumai pritaikant sąlygas.“ Kokios yra sankcijos valstybei, jei valstybė to nedaro, o tik deklaruoja? Atsakymas paprastas – nelaimingi vaikai, visuomenė, tai pati baisiausia sankcija.

Išsamesnį tekstą pagal J. Ruškaus pranešimą konferencijoje svietimonaujienos.lt skelbsime netrukus.

 

Dr. Lina Kaminskienė, Vytauto Didžiojo universiteto docentė, analizavo pedagogų rengimo sistemą ir klausė: „Kokio mokytojo norime Lietuvoje?“ OECD ekspertai pripažįsta, kad mokinių pasiekimams reikšmingiausias faktorius – geras mokytojas (2017 m. duomenys). Tyrimai rodo, kad mokiniai, kuriuos mokė veiksmingai dirbantys mokytojai, aplenkia savo bendraamžius beveik viena klase (Hanusehk, 1992 m., Meroni ir kt., 2015 m.), o Lietuvoje pasigendama gero mokytojo vizijos. 2017 m., remiantis užsienio šalių patirtimi Lietuvoje, įtvirtintas pedagogų rengimas įvairiais modeliais: lygiagrečiuoju, nuosekliuoju ir gretutiniu, įteisinami ir alternatyvūs būdai, nes tik modelių įvairovė leidžia į švietimo sistemą pritraukti įvairių sričių ir specializacijų pedagogus. Ilgus metus kalbėdami apie mokytojo dalykines, didaktines ir bendrąsias kompetencijas, pamiršome jo charakterį. Skirtingai mokytoją mato vyrai ir moterys. Vyrai pabrėžia humorą, lyderystę, o štai moterys – teisingumą, komandinį darbą, kūrybiškumą. Tad turėtume siekti į mokytojo profesiją pritraukti abiejų lyčių asmenis. Na, o mokiniai visame pasaulyje laukia ir tikisi panašių dalykų iš mokytojų: abipusio supratimo, kontekstualaus ir aktualaus ugdymo, autentiškos mokymosi patirties, gebėjimo spręsti gyvenimo problemas, girdėti ugdytinių balsą, ugdymo kuriant kartu, pasirinkimų įvairovės, mokymosi įvairovės pripažinimo.

 

Po įdomių mokslininkų pranešimų grįžome į realybę klausydami dr. Eglės Pranckūnienės pranešimo apie mokyklos vadovą – „vartininką“ tarp politikos ir praktikos. Mokykla yra nuolat krečiama pokyčių, o vadovas nesijaučia drąsiai, dažnai yra paliktas vienas ir be jokios paramos, nors jis apsaugo savo kolektyvą nuo pokyčių kenksmingumo. Lektorė pasidalijo įspūdžiais iš stažuotės Suomijoje, kur vadovai gauna visokeriopą pagalbą iš švietimo skyriaus. Po tokių pavyzdžių per salę nuvilnijo pritarimo bruzdesys, aiškiai rodantis, kad vadovai mieliau priimtų paramą, o ne tik kaltinimus dėl švietimo kokybės.

 

Švietimo ir mokslo ministerijos specialistai Aidas Adakauskas ir Audronė Razmantienė kalbėjo apie užgriuvusius pokyčius – švietimo reformos tikslą ir uždavinius, MEDŲ (mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistemą) ir etikos kodeksą. Esame ne vieninteliai pradėję reformą, tai daro daugelis šalių. Šia reforma siekiama užtikrinti tolygesnį lėšų paskirstymą, stabilesnį mokymo reikmių finansavimą, mažinti mokyklų veiklos netolygumus, padėti įtvirtinti stiprių mokyklų savarankiškumą, skatinti bendradarbiavimą, veiksmingiau ir tikslingiau naudoti lėšas ir didinti finansavimo skaidrumą. „Kodėl mes taip dažnai minime išteklius kalbėdami apie mokytojus? Už skaičių, potvarkių nebematome žmogaus. Kas svarbiau: ištekliai ar žmonės? Pasitikėjimas? Kur jis?“ – retoriškai klausė A. Razmantienė.

Dr. Vainas Brazdeikis (Švietimo informacinių technologijų centras) kalbėjo apie skaitmeninę kompetenciją turinčias švietimo organizacijas, kvietė domėtis ir plėtoti jas mokyklose, prisijungti projektinėje veikloje.

 

Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijos direktorės Jolitos Andrijauskienės pranešimas „Taigi, kas geresnio, vadove?“ tarsi apibendrino visos konferencijos pranešimus ir atspindėjo susirinkusiųjų nuotaikas. Visose valstybės institucijose yra atskiri teisės, personalo, viešųjų pirkimų skyriai, kuriuose dirba atitinkamą išsilavinimą turintys asmenys. Švietimo vadovai yra savamoksliai teisininkai, personalo, viešųjų ryšių, viešųjų pirkimų ir asmens duomenų apsaugos specialistai, psichologai ir kt. Sudėtingose situacijose, kai sprendžiami visi su įstaigos personalu susiję teisiniai darbo santykių klausimai, vadovai paliekami vieni. „Ar viskas mokyklose bus vėl gerai? Kur šioje pertvarkoje pamokos vieta? Kokia mokinio, kaip centrinės figūros, vieta šioje pertvarkoje?“ – klausė ir detaliai nagrinėjo MEDAUS atnešamus iššūkius vadovui bei mokytojams Lietuvos švietimo įstaigų vadovų profesinės sąjungos lyderė. Pasidaliję Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos aktualijomis ir aptarę einamuosius klausimus, kuriuos pristatė konferencijai vadovavę vadovų asociacijos prezidentas dr. Dainius Žvirdauskas, viceprezidentė Rūta Kasauskienė ir vadovų asociacijos tarybos garbės narė dr. Ramutė Meškauskienė, konferencijos dalyviai parengė rezoliuciją, kuri bus perduota Vyriausybei bei Švietimo ir mokslo ministerijai.

 

Skirstydamiesi po konferencijos mokyklų vadovai tarpusavyje kalbėjo, kad jie – ne prieš pertvarkas, kurios visada atneša pokyčių ir priverčia išeiti iš komforto būsenos. Jie nori tartis ir susitarti, bet labiausiai reikėtų paramos ir laiko, kad naujoves galėtų įdiegti tvarkingai, neskubėdami, nepažeidinėdami teisės aktų ir kuo mažiau skausmingai mokyklos bendruomenei. Deja, laikas Lietuvoje vis dar yra labai didelė prabanga.

 

Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos inf.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Komentarai (3)

  • Evaldas

    Labai taiklūs seimo narės Aušros Papirtienės žodžiai apie „išbuožinimą“, apie socialinių garantijų planus. Matyti ir realus dabartinės situacijos išryškinimas, apie kurį buvo daug kalbėta daugiau kaip prieš mertus. Visa tai gražu… Bet kodėl dabar taip ar panašiai kalbantys Seimo nariai (įskaitant ir Aušrą Papirtienę) 2017-06-30 balsavo UŽ švietimo įstatymo pastabas, kurios suprogramavo tokią situaciją? Kodėl negalvojame, nediskutuojame PRIEŠ priimdami sprendimus?

    • elvyra

      Pritariu Evaldui. Liūdna, skaudu, pikta… Kažkaip nejučiom Lietuvoje įsigalėjo priekaištavimų praeičiai praktika, ypač iš politikų, valdininkų. Bet gi didžiuma jų ir buvo toje praeityje. Ką jie tuomet veikė, kad šiandien turime vis prastesnę situaciją švietime? Ir ne tik švietime… Neišdiskutuotos, neparuoštos reformos, vienos nakties pertvarkos neatves prie laukto rezultato (tokių patirčių jau atkurtoje Lietuvoje- nors vežimu vežk…). MEDUS neišgelbės, kai nėra, kas tuos etatus užimtų…

  • Dalia

    Teisingas ir informatyvus straipsnis supažindinantis su Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos metinėje konferencijoje išsakytomis problemomis. Švietimo įstatymo pataisos sujudino visą Lietuvos pedagogų bendruomenę. Daug nežinomybės, neaiškumų. Spęsdami MEDAUS iššūkius mokyklų vadovai tikrai medaus nekopinės, o turės didelį galvos skausmą… Ne veltui pataisos dėl etatinio pedagogų apmokėjimo seime atidėtos.