Svarbu tikėti kiekvieno vaiko galimybėmis

Įtraukusis ugdymas visuomenėje vis dar kelia nemažai aistrų. Kartu ar atskirai – ginčijasi tiek teoretikai, tiek ir praktikai. Pasak Šiaulių r. Aukštelkės mokyklai-daugiafunkciam centrui, Bubių mokyklai ir Kurtuvėnų mokyklai-daugiafunkciam centrui vadovaujančio Vaido BACIO, diskutuojant šia tema būtina atsižvelgti į vertybines nuostatas, apsispręsti, ar visiems vaikams turi būti suteiktos vienodos ugdymo galimybės.

Mokosi skirtingų problemų turintys vaikai

 

Visose trijose įstaigose, kurioms vadovauja V. Bacys, mokosi ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Aukštelkėje ugdomi ne tik elgesio sutrikimų, bet ir fizinę negalią turintys mokiniai. Septintąją klasę lanko cerebrinį paralyžių turintis vaikinas, atėjęs čia iš specialiosios įstaigos ir sėkmingai integravęsis, nors mokyklos patalpos nėra pritaikytos žmonėms su judėjimo negalia. „Klasė, kurioje mokosi vaikinas, yra pirmame aukšte. Prireikus jam visada mielai padeda ne tik mokytojo padėjėjas, bet ir klasės draugai. Taigi net ir nepritaikyta mokykla nėra kliūtis priimti kitokį vaiką – tereikia trupučio pastangų ir noro“, – dėsto direktorius.

 

Ši klasė yra viena mažiausių mokykloje – ją lanko dešimt vaikinų, kurie puikiai sutaria tarpusavyje, mielai ateina į pagalbą negalią turinčiam draugui. V. Bacio teigimu, mokytojo padėjėjo pagalbos labiau reikia ne fizinę negalią, bet elgesio sutrikimų turintiems vaikams. „Be abejo, cerebrinį paralyžių turintis vaikinas kai kurias užduotis atlieka lėčiau, jam reikia daugiau mokytojų dėmesio. Mokytojo padėjėjas jam daugiau pagelbsti ne per pamokas, bet per pertraukas – pavalgyti, pasinaudoti tualetu ir panašiai“, – kalba direktorius.

 

Kurtuvėnuose V. Bacys vadovauja ikimokyklinei įstaigai, kurią lanko ir vaikai, turintys elgesio bei kitokių problemų. Čia jiems teikiama logopedo pagalba, be to, nuolat ieškoma modelio, kaip pedagogams sėkmingai bendrauti su kitokiais vaikais.

Bubių mokykloje elgesio ar kompleksinių sutrikimų turinčių vaikų daugiausia. Čia įdarbintas specialusis pedagogas, kuris teikia pagalbą tiek mokytojams, tiek vaikams. „Stengiamės iš naujo įvertinti specialiojo pedagogo funkcijas. Mano manymu, jis turėtų koordinuoti metodinę veiklą, prireikus padėti mokytojams – visose pamokose sėdėti specialusis pedagogas neturi galimybių“, – pabrėžia įstaigos vadovas.

Iššūkis – darbas su elgesio sutrikimų turinčiais vaikais

 

V. Bacys sako negalintis teigti, kad vaikų, turinčių elgesio sutrikimų, mokyklose daugėja, tiesiog pastaruoju metu šiai problemai skiriama daug visuomenės dėmesio. „Mokytojams darbas su turinčiais elgesio sutrikimų vaikais – vienas didesnių iššūkių. Vis dėlto kartais elgesio sutrikimai pervertinami, o sąvoka „įtraukusis ugdymas“ vartojama kalbant tik apie elgesio sutrikimų turinčių mokinių įtraukimą į ugdymo procesą, paliekant nuošalyje kitų negalių ar problemų turinčius vaikus. Be to, sutrikimams neretai priskiriamas ir vaikams įprastas elgesys – didesnis judrumas, išdykavimas, nepaklusnumas. Bet vaikai, paaugliai privalo būti judrūs, padykę, to negalima vadinti sutrikimu“, – įsitikinęs direktorius.

 

Jo teigimu, įtraukiojo ugdymo procesas bus sėkmingas tuo atveju, jei pedagogai tikės kiekvieno vaiko galimybėmis. „Deja, dažnai mokyklose ugdymas tik imituojamas – specialiųjų poreikių turintis vaikas sėdi klasėje kartu su kitais, o jam taikoma ugdomoji veikla yra ribota, pedagogų supratimas, kaip turi vykti ugdymo procesas, labai supaprastintas. Neužtenka vaikui duoti lengvesnę, paprastesnę užduotį, reikia atsižvelgti ir į jo gebėjimus, ir į daugybę kitų svarbių dalykų“, – dėsto direktorius.

Kiekvienas mokytojas, specialistas paliudytų, kad klasę įmanoma valdyti, jei joje mokosi ne daugiau kaip vienas ar du specialiųjų poreikių turintys vaikai. Kai susidaro kritinė jų masė, pedagogui dirbti tampa sudėtinga.

 

Tam, kad įtraukusis ugdymas vyktų sklandžiai, svarbus ir vaikų skaičiaus diferencijavimas klasėse. „Kiekvienas mokytojas, specialistas paliudytų, kad klasę įmanoma valdyti, jei joje mokosi ne daugiau kaip vienas ar du specialiųjų poreikių turintys vaikai. Kai susidaro kritinė jų masė, pedagogui dirbti tampa sudėtinga. Žinoma, negalima atsisakyti priimti vaiko į mokyklą vien todėl, kad jis turi specialiųjų poreikių, bet stengiamės, kad mūsų klasėse tokių mokinių kiekis būtų optimalus“, – dėsto V. Bacys.

 

Paklaustas, ar nuo to, kad klasėje yra specialiųjų poreikių turinčių vaikų, nenukenčia kitų mokinių įgyjamų žinių kokybė, direktorius atviras – tai priklauso nuo pedagogo žinių, išmanymo, sugebėjimų. „Šiuo atveju derėtų įvertinti, ar žinios nukenčia dėl to, kad pedagogas nesugeba suvaldyti klasės, matyti kiekvieno vaiko, jo poreikių, ar todėl, kas jis nesugeba dirbti. Labai svarbu, kad pedagogas žinotų, ką, kaip ir kodėl daro. Būdamas motyvuotas, jis visada ras būdų, kaip pasiekti reikiamų tikslų“, – įsitikinęs pašnekovas.

Mažose mokyklose problemų daugiau

 

Direktorius sako, kad įtraukųjį ugdymą diegti mažose rajonų mokyklose sudėtingiau dėl joms skiriamo mažesnio finansavimo: „Finansavimas mokykloms „ateina“ kartu su vaiku. Jei mokytis atvyksta specialiųjų poreikių turintis vaikas, užtrunka, kol įsteigiamas trūkstamas specialisto etatas. Be to, pasitaiko, kad Pedagoginė psichologinė tarnyba specialiųjų poreikių nenustato, bet pedagogai pastebi, kad vaikas jų turi. Teisės aktuose, įstatymuose viskas gana griežtai reglamentuota – kiek ir kokių specialistų mokyklose turi būti, įsteigti naują etatą būna sudėtinga.“

Šiuo metu kaip tik peržiūrime funkcijas, kaip visos trys mano vadovaujamos ugdymo įstaigos gali organizuoti pagalbą specialiųjų poreikių turintiems vaikams, bendradarbiaujame su Šiaulių r. Švietimo pagalbos tarnyba. Ne visi klausimai išsprendžiami lengvai ir greitai. Vis dėlto viskas įmanoma, jei eini reikiama kryptimi.

 

Vis dėlto, pasak direktoriaus, nebūtina kiekvienoje nedidelėje rajono mokykloje turėti visų reikiamų specialistų: dvi ar trys mokyklos gali kooperuotis, drauge pasamdyti specialistų komandą, kuri galėtų dirbti keliose mokymo įstaigose. „Šiuo metu kaip tik peržiūrime funkcijas, kaip visos trys mano vadovaujamos ugdymo įstaigos gali organizuoti pagalbą specialiųjų poreikių turintiems vaikams, bendradarbiaujame su Šiaulių r. Švietimo pagalbos tarnyba. Ne visi klausimai išsprendžiami lengvai ir greitai. Vis dėlto viskas įmanoma, jei eini reikiama kryptimi“, – pabrėžia V. Bacys.

 

Direktorius pasidžiaugia, kad jo vadovaujamos mokyklos, kitaip nei kitų rajonų ugdymo įstaigos, kol kas nesusidūrė su reikiamų specialistų trūkumu. „Mūsų mokykloms specialistų netrūksta galbūt todėl, kad esame Šiaulių rajone, čia veikia Šiaulių universitetas, rengiantis logopedus, tiflopedagogus, specialiuosius pedagogus. Kol kas turime iš ko rinktis, bet kaip bus ateityje, sunku pasakyti“, – pabrėžia V. Bacys.

Pedagogams trūksta kompetencijų

 

Pasak įstaigos vadovo, vis dėlto įtraukiojo ugdymo sėkmė priklauso ne nuo specialistų kiekio, bet nuo pedagogų kolektyvo vertybinių nuostatų, jų žinių ir kvalifikacijos. „Bėda ta, kad mūsų mokytojams trūksta kompetencijų, jie įpratę dirbti su segreguotais vaikais, mums iš paskos vis dar velkasi specialiųjų mokyklų šleifas. Mokytojai dalykininkai dirbti su kitokiais vaikais nebuvo rengti, prisitaikyti prie naujų sąlygų jiems nėra lengva, todėl labai svarbu investuoti į mokytojų kvalifikacijos kėlimą“, – teigia pašnekovas.

 

Ne mažiau reikšminga ir tai, kad kvalifikacijos kėlimo kursų kokybė būtų tinkama, kad juose būtų mokoma ne tik teorijos, bet praktinių dalykų. „Pedagogų kvalifikacijos kėlimas – ilgalaikis procesas, visų pirma tenka keisti mokytojų elgesį, nuostatas. Jei pedagogas žinos, kam reikia įtraukiojo ugdymo, suvoks savo darbo prasmę, sunkumus įveiks gerokai lengviau“, – sako V. Bacys.

Pasak jo, visuomenė vis dar skeptiškai žiūri į įtraukųjį ugdymą, nors ir šios nuostatos sparčiai keičiasi. Deja, kur kas geriau sekasi panašias idėjas suvokti abstrakčiai, apibendrintai. Kada tėvai susiduria su kitokiu mokiniu savo vaiko klasėje, vertinimai neretai keičiasi. Čia labai svarbų vaidmenį turi atlikti mokyklos vadovai, pedagogai. Kai jų požiūris į įtraukųjį ugdymą teigiamas, geba įtikinti ir vaikus, ir jų tėvus.

Norėčiau pabrėžti, kad iš užsienio grįžtantys vaikai – menkiausia mūsų mokyklų problema. Šiek tiek bėdų kyla su kalba, tačiau ir tai labai greitai išsisprendžia, ypač jei šeimose kalbama lietuviškai. Prireikia maždaug metų, kad iš užsienio grįžę vaikai sėkmingai adaptuotųsi.

Daugėja iš užsienio sugrįžusių vaikų

 

Direktorius pasakoja, kad jo vadovaujamose mokyklose mokosi ir nemažai iš užsienio grįžusių vaikų. Kiekvienoje Aukštelkės, Bubių ir Kurtuvėnų ugdymo įstaigų klasėje yra bent po du „užsieniečius“, atvykusius iš įvairių pasaulio šalių – Vokietijos, Turkijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Ukrainos, netrukus laukiama vaiko, su tėvais grįžtančio iš Škotijos.

„Norėčiau pabrėžti, kad iš užsienio grįžtantys vaikai – menkiausia mūsų mokyklų problema. Šiek tiek bėdų kyla su kalba, tačiau ir tai labai greitai išsisprendžia, ypač jei šeimose kalbama lietuviškai. Prireikia maždaug metų, kad iš užsienio grįžę vaikai sėkmingai adaptuotųsi“, – sako pašnekovas.

 

Pasak V. Bacio, kalbant apie įtraukiojo ugdymo sėkmę, visų pirma būtina tinkamai susidėlioti prioritetus. „Labai svarbu įsivertinti, ar tikrai norime, kad vaikai būtų kartu, ar vis dėlto patogiau, kai specialiųjų poreikių turintys vaikai ugdomi atskirai, specialiosiose mokyklose. Žinoma, kitokie vaikai turi tam tikrų poreikių, į kuriuos visada turėsime atsižvelgti. Vis dėlto jei jie mokysis atskirai, didelė tikimybė, kad ir toliau visuomenėje jaus atskirtį. Mums, pedagogams, įtraukusis ugdymas – tai nuolatinė receptų paieška, surasti tinkamiausią kiekvienam vaikui yra labai sunku. Bet nieko nėra neįmanomo“, – teigia direktorius.