Svarbiausia – neišeiti iš meilės būsenos

Itin gera kalbėtis su Metų mokytojais. Jie geba įkvėpti… Pašnekesys su Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja eksperte Augute LIUTKEVIČIENE – nuoširdus ir atviras. Mokytoja sakosi besistengianti viską daryti su meile, o pozityvumo šaltinį matanti tik vieną – tai vaikai. Kviečiame susipažinti ir užsikrėsti energingu požiūriu į kiekvieną dieną…

 

Tapote Metų mokytoja, ką Jums reiškia mokytojauti?

Tai mano gyvenimo būdas, kurį pripažįsta bei gerbia ir mano šeima.

 

Ar galėtumėte šiandien pasakyti, kad esate „savose rogėse“? O gal viskas priešingai?

Iš tiesų nuo vaikystės labai norėjau būti mokytoja. Turėjau daug lėlių, žaisdavau „mokyklą“, net dienyną su atlenkiamu sąrašu buvau pasidariusi. Kai baigiau Vilniaus universitetą, buvo galimybių likti dirbti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, bet aš norėjau į mokyklą. Tiesa, pirmuosius dvejus metus buvo labai sunku, kilo įvairių minčių, bet vėliau, matyt, įvyko lūžis.

 

Kokių emocijų vedama kasdien keliaujate į darbą? Kokius jausmus nešatės į klasę?

Man smagu ryte atverti gimnazijos duris. Čia viskas sava ir jauku. Eidama į darbą, niekada nejaučiu įtampos – tai labai motyvuoja. Turiu jaukų kabinetą, kuriame yra interaktyvioji lenta, vaizdo projektorius – neatsilieku nuo gyvenimo. Dažniausiai į pamokas ateinu linksma. Kartą, atsimenu, mokiniai, pamatę mane linksmą ir aktyvią pirmą pamoką ir tokią pat aktyvią septintą pamoką, nustebę paklausė, ką aš valgau… Labai rūpinuosi savo sveikata, ypač dvasine, nes be gerų emocijų mokykloje dirbti sunku. Jeigu išeinu iš meilės būsenos, iškart pajuntu įtampą.

 

Anksčiau pedagogas buvo pagrindinis žinių nešėjas ir perteikėjas, dabar vaikai ir jaunimas žinių semiasi iš įvairiausių šaltinių. Tenka išgirsti, kad mokytojas šiandien – tik organizatorius, patarėjas, vedlys, išgyvenantis nuolatinę kaitą… Kaip Jūs manote, kokį vaidmenį atliekate?

Jokie informacijos šaltiniai negali pakeisti žmogaus. Yra dalykų, kuriuos mano mokiniai išmano geriau už mane, bet yra dalykų, kuriuos aš išmanau geriau. Mes ir keičiamės patirtimi, nuomonėmis. Literatūra – ne tik žinios, tai – pirmiausia vertybės, apie kurias reikia kalbėti nuolat, kurias reikia ugdytis. Mokytojas vertybes privalo deklaruoti ne tik žodžiais, o ir savo pavyzdžiu, darbais. Džiaugiuosi turėdama mokinių pasitikėjimą, jaučiuosi reikalinga.

Nuolatinė kaita manęs negąsdina. Svarbiausia, kad ji būtų į gera. Juk kaita – tai atsinaujinimas. Esi priversta mokytis naujų dalykų, ieškoti atsakymų, kurti. Tai įdomu, nors kartais ir labai vargina…

 

O kokią funkciją šiandienėje ugdymo sistemoje atlieka tėvai?

Tikriausiai, man labai pasisekė – dauguma auklėtinių tėvų yra mano bendraminčiai, pozityvūs mokytojų atžvilgiu, domisi savo vaikų ugdymusi. Mūsų gimnazijoje vyksta tėvų dienos, kai galima susitikti su visais dėstančiais mokytojais. Ateina gana daug tėvų, bet dažniausiai tie patys. Bendra situacija yra labai liūdna. Tikrai neperdėsiu sakydama, kad pusė tėvų nepadeda savo atžaloms. Vaikai yra apleisti. Tėvai neišsaugo ryšio. Dažnai jie bejėgiai susikalbėti su vaikais, o kartais ir nesistengia susikalbėti, kartais, palikę vaikus vienus, išvyksta gyventi svetur, kartais dangsto savo atžalos problemas ir teisina… Problemos yra labai skaudžios. Pavyzdžiui, viena mama klausia, ką jai daryti – ryte vaikas pramiega pirmas pamokas. Ką atsakyti mamai? Nepamirštu atvejo, kai vienuoliktokas ėmė nelankyti pamokų, neatsiskaitinėti darbų… Rašiau tėvams laiškus į elektroninį dienyną, kol pagaliau atsiliepė tėtis. Sužinojęs mokymosi ir lankomumo problemas, nuoširdžiai pasakė: „Mokytoja, niekuo negaliu Jums padėti, matote, aš ilgai dirbu, žmona Vokietijoje, o sūnui jau 18 metų, jis tegu pats galvoja…“ Labai liūdna, bet tas sūnus brandos atestato negavo… Yra tėvų, kurie nesinaudoja kompiuteriu, negali pažiūrėti į elektroninį dienyną, kokie vaiko rezultatai. Ir labai nustemba paklausti, kodėl jie neskambina auklėtojai, neužeina į mokyklą pasidomėti. Tokių istorijų kiekvienas mokytojas gali papasakoti šimtus. Ir dar liūdnesnių… Jei vaikas sėdi savo kambaryje užsidaręs su išmaniuoju telefonu, tėvai mano, kad problemų nėra. Tai – nesukurtos situacijos. Tegu tėvai nepyksta, bet dabar dažnai mokytojams labiau rūpi jų vaikų mokslai ir ateitis.

 

Kalbame apie kitokius vaikus, Y, Z kartas, kuo iš tiesų skiriasi dabartiniai mokiniai? Kaip, stengiantis prisitaikyti prie jaunosios kartos, pakito lietuvių kalbos mokymo metodai?

Šių laikų mokiniai labai laisvi žmonės. Jie daug kur nemato problemų, kurias dar matome mes, vyresniosios kartos mokytojai. Mokiniams jau nebūdingas nuolankumas, prisitaikymas, jie turi savo reikalavimus, kurie, beje, dažnai pagrįsti. Reikia ir mums keisti požiūrį, suvokti, kad jie nebus tokie, kokių mes norėtume. Reikia užmegzti ryšį su jaunu žmogumi, susidraugauti, pasitikėti juo ir pačiam mokytojui įgyti mokinio pasitikėjimą… Tada galima tikėtis sėkmės.

Lietuvių kalba – sunkus dalykas, šio dalyko egzaminas – privalomas visiems. Ir mokiniui, ir mokytojui reikia daug dirbti, kad pasiektume gerų rezultatų. Šių laikų jaunimas nemėgsta daug dirbti, jie nori greito ir gero rezultato. Taip nebūna. Mokytojas turi nepavargti ir nepasiduoti paviršutiniškumui. Mokymo metodai pasikeitė, atsirado galimybių dirbti su informacinėmis technologijomis, kurios darbą palengvina, paspartina, daro įdomesnį, vaizdingesnį. Be to, vien liežuviu dirbti jau neįdomu.

 

Kaip apskritai pavyksta motyvuoti mokinius mokytis? Gal turite ypatingų metodų, kurie galėtų pagelbėti ir kitiems šalies pedagogams?

Sunku pasakyti, kaip motyvuoju… Mokiniai mato, kad man labai patinka tai, ką darau. Man svarbu, kad jie nepatirtų įtampos per pamoką, tad stengiuosi kurti gerą atmosferą. Dažnai mokiniai suvokia, kad praleisti lietuvių kalbos pamokas nenaudinga, nes darbus vis tiek reikės atlikti. Tiesa, jei užduoto darbo šiandien neatliko, nebus nubaustas – atliks kitą dieną, atsiųs elektroniniu paštu. Juk mokiniai irgi kartais neturi laiko. Dar leidžiu perrašinėti darbus, ypač rašinius, ir gauti geresnį pažymį. Mokinys netaisys rašinio, jei žinos, kad rezultatas nepagerės. O netaisydamas nedarys pažangos. Išsiaiškiname klaidas ir mokinys perrašo darbą – taisyti, tiesa, reikia daug, bet prie to priprantama. Mano tikslas, kad pažymys nebūtų bausmės įrankis.

 

Amžina problema: mokiniai ir skaitymas… Kaip manote, ar mokiniai skaito? Kaip juos skatinate tai daryti? PISA tyrimai atskleidžia prastėjančius mūsų mokinių skaitymo gebėjimus ir kitus pasiekimus. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Man atrodo, kad visada buvo skaitančių ir neskaitančių mokinių. Šiemet devintokams buvo skirtas perskaityti Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Benedikto slenksčiai“. Iš 24 mokinių tik vienas neperskaitė. Aišku, taip būna ne visose klasėse. Vienoje anketoje abiturientė parašė, kad jai biblioteka – mistinė vieta. Juk gražu, ar ne? O kita mokinė nudžiugino teigdama, kad „privalomoji literatūra nėra tokia nuobodi, kaip atrodo“. Visi mano mokiniai labiausiai mėgsta skaityti klasėje ir analizuoti, diskutuoti, kūrinio problemas sieti su mūsų gyvenimo problemomis. Mokiniai tikina, kad net ir tie, kurie namie buvo perskaitę, per tokias pamokas nenuobodžiauja, kad kartu skaityti įdomiau, geriau suvokia kūrinį, geriau įsigilina. O aš sulaukiu komplimentų, kad artistiškai skaitau. Skaitymas klasėje – garsus, raiškus, su tinkamomis intonacijomis – ypač tinka silpnesniems mokiniams, kurie tikrai namie neskaito. Jei į pamoką ateina tik vienas kūrinį skaitęs mokinys, juk nesakysi – neperskaitėte, tai jūsų bėdos… Tam ir yra pamoka, kad visi kažką sužinotų. Imame kūrinį ir skaitome.

Kodėl prastėja mūsų pasiekimai? Priežasčių, manau, yra labai daug. Pripažįstu, kad švietimo sistema netobula. Bet priežastys gilesnės. Juk gyvenimas nelengvėja… Didėja socialinė atskirtis, daugėja socialinės rizikos ir išsiskyrusių šeimų – visi šie dalykai turi įtakos. Kas vaikui skaitys pasakas, kurių jis ilgisi, jei nėra mamos ar tėčio? Kaip jis mokysis, jei namie nuolat vyksta konfliktai? Kartais trūksta pinigų. Taip gyvendami ir suaugusieji neturi noro kažko siekti, neturi ūpo darbe stengtis. O ką jau kalbėti apie vaikus? Jie ypač pažeidžiami. Prieš 30 metų galėjai pasakyti klasėje, kad mama – švenčiausias žodis. O dabar? Kiek paliktų, sumuštų vaikų… O kiek dar nežinome… Vaikas turi būti mylimas, skatinamas, giriamas, tada jis norės mokytis.

 

Kokią literatūrą siūlote rinktis šiandienos jaunimui?

Mane žavi klasika. Manau, ir šiandienos jaunas žmogus laiko patikrintuose kūriniuose randa tai, ko ilgisi siela. Ne visada jaunimas nuolankus populiariesiems dalykams. Viena abiturientė kalbėjimo įskaitai pasirinko Sigito Parulskio knygą „Sraigė su beisbolo lazda“ ir buvo išsigandusi, pasibaisėjusi, kaip galima taip rašyti… Turėjau būti S. Parulskio advokate, kad apginčiau knygą, padėčiau suprasti.

 

Ką manote apie šių dienų tendenciją – garsines knygas? Ką pati renkatės: popierinę, garsinę ar elektroninę knygą?

Visada renkuosi popierinę knygą. Mėgstu vienatvę su knyga. Dabar skaitau knygą „Keltų dvasinė išmintis“, nes savo siela reikia rūpintis nuolat. Džiaugiuosi, kad yra elektroninių, garsinių knygų – žmonės turi daug galimybių skaityti. Ir aš kartais pasinaudoju. Bet valandos su popierine knyga rankose – tai šventas laikas. Ekrane skaityti knygą man vis dar kažkoks nesusipratimas.

 

Viena naujausių švietimo aktualijų – mokslo metų ilginimas. Pritariate šiam sprendimui? Kaip manote, kokių rezultatų / pasekmių sulauksime, jei šis sprendimas bus priimtas?

Niekas nepasikeis. Mes ne ten ieškome priežasčių. Pirmiausia reikia pasiekti, kad mokiniai nepraleistų pamokų be priežasties, ir rezultatai pagerės. Mokykla neriasi iš kailio, bandydama spręsti lankomumo problemas, bet galimybės yra ribotos. Šeima turi prisiimti atsakomybę, kad vaikas ateitų į mokyklą. Aš tai sakau labai atsakingai, juk pati užauginau dvi dukras, žinau, kad vaiko auklėjimas nėra paprastas dalykas.

 

Jeigu turėtumėte galimybę mokykloje pakeisti 3 dalykus, kas tai būtų?

Ko gero, atsisakyčiau pažymių (11–12 klasėje tikrai) ir susiaurinčiau visų dalykų programas. Pradžiai – pakaktų…

 

Kokią įtaką mokytojo asmenybė turi vaiko vystymuisi? Ar nuo pedagogo priklauso vaiko susidomėjimas tam tikru dalyku? Ar mokytojas gali tapti (o gal privalo būti?) įkvėpėju?

Jei mokytojas mėgsta savo darbą, domisi savo dėstomu dalyku, stengiasi, kad pamokos nebūtų nuobodžios, vaiko susidomėjimas dalyku tikrai padidės.

Daug metų vadovauju skaitovų būreliui. Kuriame poetines kompozicijas, sėkmingai dalyvaujame įvairiuose konkursuose. Pasikeitė kelios kartos, bet vis dar susirenka tokia komanda, kuri tampa „jėga“. Manau, kad man sekasi juos suburti, įkvėpti norą tobulėti ir siekti pergalių. Būrelyje visi pasikrauname geros energijos. Mūsų santykiai itin gražūs, mes tiesiog labai daug juokiamės…

 

Kas – Jūsų sėkmės garantas?

Pašaukimas ir gera darbo atmosfera.

 

Dėkodama už pokalbį, viliuosi, kad mokytoja visada atvira širdimi žvelgs į, pasak jos, „tokį gražų gyvenimą“. Atrodo, kai kuriems mokiniams pasisekė…

 

Aušra ŽIDŽIŪNIENĖ