Suvaldyti likimą!

Jei prieš mėnesį kas nors būtų manęs paklausęs, kur yra mokykla, kurioje ugdomi nevaikštantys, nesėdintys, nekalbantys, o kartais net ir maisto praryti negalintys vaikai, būčiau atsakiusi, kad tokios mokyklos nežinau. Gal kur Danijoje, pavyzdžiui. Bet tai būtų buvusi netiesa, nes tiesa yra, kad savo parapijoje pranašu nebūsi. Tad prašome užsukti į Radviliškio r. Šeduvos gimnaziją.

 

Žaliosios erdvės priglobti

 

Šeduvos gimnazija – mokykla, įgyvendinanti „Mokyklos visiems“ strategiją, teikianti pradinį, pagrindinį, vidurinį, specialųjį pradinį, specialųjį pagrindinį, specialųjį darbinį, specialųjį ikimokyklinį išsilavinimą ir t. t. Gimnazijos pastatai atrodo tarytum ištirpę žaliosios erdvės begalybėje, dešimtyje (!) hektarų želdinių, visokių vėjų mačiusių klevų, beržų ir ką tik pasodinto ąžuolyno, bet šiuo atveju ne tai svarbiausia.

 

Gal prieš trisdešimtį metų Šeduvos vidurinėje mokykloje atsirado specialiojo ugdymo klasės. Sunku atsekti, kas buvo tas pirmasis šviesuolis Radviliškio rajono savivaldybėje, kuriam kilo mintis organizuoti vaikų, gyvenančių rajono savivaldybės teritorijoje ir turinčių sunkią protinę, psichinę ir fizinę negalią, lavinimą. Specialiosios klasės pamažėle peraugo į Specialiojo ugdymo skyrių, nes reikėjo išspręsti vaikų apgyvendinimo klausimą. Ne visi jie galėjo būti kasdien vežiojami į mokyklą.

 

Šeduvos gimnazijos direktorius Laimutis Škleinikas pasakoja, kad skyriuje ugdoma apie 70 (nors skaičius nėra pastovus) vaikų, turinčių labai didelę psichinę ir fizinę negalią, iš viso rajono ir globos namų „Nykštukas“. Jų amžius nuo 7 iki 21 metų. Skyriuje įrengtas miegamasis korpusas, nes 50 vaikų čia gyvena nuo pirmadienio iki penktadienio, o kiti atvežami kasdien mokykliniais autobusais. Visos pedagogės turi specialųjį išsilavinimą. Su mokiniais, turinčiais didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, dirba 15 mokytojų, auklėtojų, turinčių aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą ir specialiojo pedagogo kvalifikaciją. Mokiniams (atsižvelgus į Psichologinės pedagoginės tarnybos išvadas) skiriama kvalifikuota socialinio pedagogo, logopedo, kineziterapeuto, mokytojo padėjėjo pagalba. Padėjėjos yra apmokytos bendrauti su didelių specialiųjų poreikių turinčiais ugdytiniais. Tai nėra paprasta, nes konfliktas gali įsiplieksti bet kada. Surasti ir atrinkti darbuotojus buvo vienas atsakingiausių darbų. Juk dalis ugdytinių paralyžiuoti, maitinami, todėl reikia ne tik dvasinės ištvermės, bet ir fizinių jėgų. Buvo moterų, kurios pabandžiusios po kelių dienų suprato, kad nepajėgs…

 

Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vida Makutienė dar priduria, kad vaikai čia ugdosi ir gyvena tik per mokslo metus. (Net ir 21-erių jie tebėra vaikai.) Tėvai vis dažniau kreipiasi prašydami ieškoti finansavimo ir pailginti mokslo metų trukmę, nes šeimose ugdymas nutrūksta, tėvams sudėtinga rasti, pasamdyti žmogų, galintį juos prižiūrėti. Ir labai puiku yra tai, kad skyrius nėra izoliuota nuo aplinkos mokykla. Gimnazistai ir specialiojo ugdymo skyriaus vaikai susitinka per pertraukas kieme, dalyvauja bendruose renginiuose, šventėse. Ir sako, kad jau yra pripratę vieni prie kitų, nesigirdi patyčių… Ir kiek verta ši gyvenimo pamoka!

 

Išmokti! Ko ir kaip?

 

Ko jie turi ir gali išmokti, priklauso nuo to, koks poreikis nustatytas. Mokoma šiek tiek bendrųjų dalykų, bet svarbiausia, kaip teigia gimnazijos direktorius, stengiamasi juos paruošti taip, kad išėję iš mokyklos bent minimaliai galėtų pasirūpinti savimi. Centre yra gerai įrengtos darbinio ugdymo klasės, virtuvėlė, kurioje vaikai mokosi gaminti paprasčiausius patiekalus, mokosi pirkti būtiniausius produktus, elgtis su pinigais. Jų negalima palikti likimo valiai, juos reikia ugdyti. „Tam esame sukūrę puikias sąlygas. Mus lanko užsieniečiai, ir vengrai, ir suomiai, ir švedai, ir turkai, ir net iš Gvadelupos delegacija buvo atvykusi, jie sako, kad pas mus jau nebemato postsovietinės mokyklos ženklų ir kad jau neatsiliekame nuo pasaulio. Bet Lietuvoje esame tikrai mažiau žinomi, juk savo parapijoje pranašu nebūsi. Atsakomybė, žinoma, didžiulė… Jeigu bijosi, nieko per gyvenimą nenuveiksi“, – įsitikinęs L. Škleinikas.

 

Pavaduotoja ugdymui V. Makutienė nuolat sako: „Aš noriu papasakoti, aš noriu parodyti, aš noriu pasidžiaugti.“ Ir toje energingoje, skubrioje, bet linksmoje kalboje – toks pasididžiavimas savo mokykla, savo mokytojais, išsipildžiusiomis svajonėmis ir, manau, savo pačios gyvenimu.

 

„Aš noriu pakalbėti apie puikią mokytoją Virginiją Budrienę, gyvenančią didelėje dermėje su gamta. Ji yra žaliosios klasės sumanytoja ir įkūrėja, parengusi integruotą programą, kurios pagrindinė ašis – gamtamokslinis ugdymas. Laikas, praleidžiamas žaliojoje klasėje yra skirtas gamtai pažinti ir su ja susidraugauti. Mūsų skyriaus ir gimnazijos pasididžiavimas – ferma ir žirgeliai. Be mokytojos Virginijos, dirbančios socialinių įgūdžių klasės auklėtoja, pedagoginė ferma, ko gero, taip pat nebūtų įsitvirtinusi… Mokomoji ferma atsirado dėl specialiojo ugdymo skyriaus vaikų, bet dabar čia ateina ir iš bendrojo ugdymo klasių. Žirgeliai populiaru… „Svajonė turi būti labai stipri!“ – sako V. Makutienė ir prisimena, kad idėją parsivežė pavaduotoja Daiva Kavaliauskienė iš patirtinių seminarų, regis, Švedijoje. Tada jie dalyvavo projekte „Mokykla visiems“. Reikėjo rasti entuziastų, kad svajonė ir neliktų tik svajone… Nes „žirgeliai palangėje nežydi“, bet viskas pasisuko geriau.

 

Mokytojas ir treneris Arūnas Bagdonas dar yra ir filosofas. Su juo susipažįstame fermos kiemelyje. „Daug kas ateina per žirgą, ir gerumas, ir džiaugsmas, ir entuziazmas, ir meilė. O į specialiąsias žaidynes žirgus atveža iš Pakruojo. Yra du žemaitukai, kurie iki Juodosios jūros buvo nukakę. Čia vėl tautiškumo tema. Kur, į kokias varžybas benuvažiuotume, mūsų vaikai pranašesni, apie gyvūnus daug ką žino“, – pasakoja A. Bagdonas.

 

Sportas yra pergalė

 

Bet ne tik tada, kai laimi auksą. Sportas gali tapti tavo asmenine pergale prieš negalią ir likimą. Sportu ir pergalėmis Lietuvoje bei pasaulyje gali didžiuotis ir, žinoma, didžiuojasi Specialiojo ugdymo skyrius. Lietuvos specialiosios olimpiados žirginio sporto čempionatas „Suvaldyk žirgą“ tradiciškai vyksta Šeduvos gimnazijoje gegužės 31 d. Šiemet jame dalyvavo 10 komandų. Ilgametis čempionato organizatorius – kūno kultūros mokytojas metodininkas A. Bagdonas.

 

Kovo 13 d. Šeduvos gimnazijoje vyko iškilmingos mokinių palydėtuvės į Austriją, į 2017 m. Pasaulio specialiosios olimpiados žiemos žaidynes. Šeduviškiai dalyvavo 16–21 metų amžiaus grupės rungtyse ir iškovojo devynis olimpinius medalius: šešis aukso, tris sidabro ir vieną bronzos.

 

Čia mokosi ir greičiausios pasaulyje – Daiva Savelevaitė ir Neda Pabilionytė, jos parvežė į mokyklą auksą. O šį rugpjūtį Neda toliau treniravosi naujiems rudens startams…

 

Dar daug ką galima paminėti iš sportinių veiklų: aerobikos čempionatą „Sportuok ir šok 2017“, Lietuvos specialiosios olimpiados 2017 m. dviračių – triračių sporto čempionatą ir t. t. Bet, ko gero, už viską svarbiau žinoti, kad yra mokykla, kurioje mokomasi suvaldyti likimą…

 

Zina RIMGAILIENĖ

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.