Sustabdytos akimirkos iš stažuotės Islandijoje

Eglė Skolevičienė
,
Klaipėdos r. Endriejavo pagrindinės mokyklos anglų kalbos vyr. mokytoja

Lapkričio 10–17 d. aš, Klaipėdos r. Endriejavo pagrindinės mokyklos anglų kalbos vyr. mokytoja Eglė Skolevičienė, dalyvavau pedagogų kvalifikacijos tobulinimo stažuotėje Islandijos švietimo institucijose pagal projektą „Tęsk“. Stažuotėje dalyvavę pedagogai gvildeno temą „Kaip padėti jaunam, pirmus metus dirbančiam mokykloje mokytojui įsilieti į mokyklos bendruomenės gyvenimą“.

 

Islandijos švietimo sistemoje struktūruotas pagalbos modelis vis dar kuriamas, bet pagalbos jauniems specialistams tradicijos labai gilios. Aplankytose mokyklose, mokytojų rengimo universitete ir kitose švietimo institucijose sužinojome, kad, skatinant jaunus pedagogus ateiti į mokyklą, jau penktame kurse jiems leidžiama dirbti mokykloje stažuotoju pusę mokslo metų, priskiriant mentorių. Nepaisant to, jauni pedagogai turi pakankamai laisvės rinktis darbo metodus, stilių ir priemones. Mentorius yra draugas, padedantis suprasti mokyklos kultūrą, drąsintojas ir pagalbininkas, kilus problemų. Formalūs darbo įrankiai aprašyti mokyklose išleistuose vadovuose, kurie skirti jauniems mokytojams.

 

Per stažuotę pasitaikė išskirtinė galimybė dalyvauti Šiaurės šalių konferencijoje apie mentorystę. Renginyje pabrėžta, kad jauniems mokytojams reikalinga vyresniųjų pagalba. Tam galima rinktis pačias įvairiausias formas: pokalbius prie kavos puodelio, pasitelkiant kelių kolegų pagalbą, profesinio dienoraščio rašymą, darbinės veiklos planavimą, padedant vyresniajam kolegai. Kita svarbi konferencijoje nuskambėjusi mintis – kvietimas tarpinstituciniam bendravimui. Atstovai iš įvairių institucijų ir skirtingų Šiaurės šalių sprendė mentorių finansavimo, rengimo ir įstatyminio įteisinimo klausimus. Institucijos dalijosi atsakomybe nesistengdamos jos deleguoti kažkam kitam.

Mokyklose stebėtos veiklos grįstos pasitikėjimu. Mokiniai dirba pagal jiems sudarytą planą, daugiausia savarankiškai. Mokytojo vaidmuo – konsultavimas. Mokinio pareiga išmokti, mokytojo – mokyti. Jei abi pusės gerai atlieka savo darbą, vadinasi, mokymosi procesas vyksta. Neprivalu niekam įrodinėti, kad pamoka buvo gera.

 

Mokyklose mokoma daug praktinių dalykų. Technologijų ir dailės klasių bazės kupinos įvairiausių priemonių, reikalingų namų ruošai, medžio darbams, kūrybiniams projektams. Mokiniams yra siūlomos kelios veiklos, kurias jie gali pasirinkti. Vienoje lankytų mokyklų mokiniams įrengtas atsipalaidavimo kambarys, kuriame pageidaujantys gali atlikti mokytojos vedamą meditaciją. Šiuose seansuose gali lankytis tiek mokiniai, tiek mokytojai.

Nustebino ankstyvojo lytinio švietimo prevencijos programa. Devintos klasės mokiniai savaitei gauna kūdikį-robotą, kuriuo reikia rūpintis. Mokinių pareiga „kūdikį“ pamaitinti, pakeisti sauskelnes, nuraminti verkiantį. Jaunuoliams tenka atsikelti net naktį, o nešiojant prilaikyti galvytę. „Kūdikio“ nevalia patikėti kitam žmogui, nes jis gali „mirti“. Nors toks mokymas yra brangus, bet, anot mokyklos direktoriaus, labai veiksmingas.

 

Šios mokyklos vadovai ypač rūpinasi psichologine mokytojų sveikata. Jie teigė, kad mokyklai reikalingi „neperdegę“ pedagogai. Vadovai imasi atsakomybės budėti mokykloje per pertraukas, užuot to reikalavę iš mokytojų. Jų teigimu, tai leidžia greičiau pastebėti ir spręsti tarp vaikų iškylančias patyčių problemas. Vadovai stengiasi palengvinti mokytojų darbą pamokose ir „sunkius“ mokinius išskirti į atskiras erdves, pergrupuojant kelių vienodo amžiaus ugdytinių klases. Kad išvengtų mokytojų persidirbimo sindromo, mokyklos administracija sugalvojo taisykles, verčiančias baigti darbą 16 val., o užvėrus mokyklos duris visus darbus palikti už jų. Patariama ne darbo metu darbiniais klausimais nebendrauti net su mokinių tėvais. Tėvų atsakomybė – tris kartus per metus apsilankyti mokykloje ir ten aptarti rūpimus klausimus.

 

Paminėjau man labiausiai įstrigusius stažuotės momentus, bet drauge pasitikrinau, kad Lietuvos mokyklose turime be galo daug gerų ir kūrybingų mokytojų, bendruomeniškų ir žmogiškąsias vertybes diegiančių mokyklų. Pritarčiau aplankytos mokyklos vadovo minčiai, kad mokytojo prestižas yra netinkama viešųjų ryšių sistema ir negebėjimas tinkamai vertinti savo darbo. Kviečiu kiekvieną mokytoją rasti savo stiprybę ir garsiai apie ją papasakoti.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.