Susitikimo su alumnais patirtį apmąstant

Juozapas Labokas
,
politologas, pilietinio ugdymo mokytojas

Jungtinėse Amerikos Valstijose itin populiari ir gyva tradicija buvusiems mokiniams tam tikrų švenčių proga sugrįžti į savąją mokyklą. Susitikimai su buvusiais bendraklasiais, mokytojais, jauniausios kartos mokiniais anapus Atlanto yra tapę ne vien įdomiu socialiniu įvykiu, bet ir neatsiejama mokyklos misijos kryptimi. Dalyje privačių JAV mokyklų į alumnų įtraukimą žvelgiama labai rimtai – alumnų klausimas čia suprantamas ne vien kaip garbės, prestižo, tęstinumo reikalas, bet ir kaip vienas pagrindinių mokyklos misijos plėtros bei finansinės paramos jai variklių. Daugelis alumnų turėdami santykį su mokyklos bendruomene noriai remia įvairius jos projektus. Visas šis alumnato įtraukimas vykdomas per išplėtotas komunikacijos struktūras, turint aiškiai apibrėžtas alumnų politikos gaires. Kelerių metų patirtis dirbant karjeros konsultantu Lietuvoje parodė, kad mūsų šalyje alumnų įtraukimas į mokyklos misiją kol kas dar yra mažai naudojamas resursas. Dalyvaujant įvairiuose renginiuose, susijusiuose su alumnų įtraukimu, kilo daug minčių, kuriomis norėtųsi pasidalyti, taip pat pakviesti mokyklas rimčiau apsvarstyti alumnų politikos klausimą.

Nereta patirtis rodo, kad buvę mokiniai jaučiasi nesaugiai, nenori dalytis savo pasiekimais, jaučia puikavimąsi ar konkurenciją, nenori su tuo turėti nieko bendro. Mokykla tampa ta vieta, kurios duris kartą uždarius nebesinori niekada jų praverti.

 

Stebint buvusių mokinių sugrįžimą į savąją mokyklą į akis krenta tai, kad tokie susitikimai skirtingai paliečia mokyklos bendruomenės narius. Atrodytų, kad stipriausiai jie paliečia mokytojus, kurie turėjo vienokį ar kitokį santykį su konkrečiu mokiniu, t. y. jį ar ją pažįsta. Dalyvaujant tokiuose „sugrįžimuose“ mokytojams atsiranda galimybė pamatyti, kaip mokinys pasikeitė, ko pasiekė gyvenime. Pats mokytojas tam tikra prasme tarsi prisiliečia prie savo ugdomojo darbo vaisų. Vieni lieka patenkinti, kiti – galbūt nelabai. Kad ir kaip ten būtų, susitikti visada įdomu. Lygiai taip pat ir mokinys, grįžtantis į savo buvusią mokyklą, tartum iš naujo grįžta prie atskaitos taško, nuo kurio prasidėjo savarankiško gyvenimo istorija. Tai tampa būdu pamatuoti, kiek toli nuėjau, kaip užaugau nuo tada, kai vaikščiojau šiais koridoriais, kaip pasikeitė mano mintys, problemos nuo tada, kai buvau čia. Kaip tenka pastebėti, kai kuriems buvusiems mokiniams grįžimas į savąją mokyklą neretai yra ganėtinai skausmingas, dažnu atveju dėl prastų santykių su mokytojais ar su buvusiais klasės draugais. Nereta patirtis rodo, kad buvę mokiniai jaučiasi nesaugiai, nenori dalytis savo pasiekimais, jaučia puikavimąsi ar konkurenciją, nenori su tuo turėti nieko bendro. Mokykla tampa ta vieta, kurios duris kartą uždarius nebesinori niekada jų praverti. Visa ši patirtis tik patvirtina nuostatą, kad alumnų įtraukimas į bendruomenę prasideda dar jiems būnant mokiniais, mokyklos suole, kasdienio gyvenimo rutinoje.

 

Susitikimas su tavo mokyklą jau baigusiu žmogumi, kuris kadaise buvo šios mokyklos, galbūt net tos pačios mokytojos auklėtinis, leidžia naujai pažvelgti į pačią mokyklą. Toks susitikimas kaip joks kitas įvykis (galbūt išskyrus paskutinį skambutį ar šimtadienį) aiškiai atskleidžia, kad mokymosi procesas mokykloje yra baigtinis. Atėjus tam tikram metui mokiniai palieka mokyklą: kas stoja į universitetą, kas į kariuomenę, kas imasi kokios kitos veiklos. Kitaip tariant, tai liudijimas, kad už mokyklos sienų laukia naujas, ne ką mažiau intriguojantis ir dinamiškas gyvenimo etapas, kuris visada yra šiek tiek bauginantis ir traukiantis. Mokiniams atrasti tai gyvame pokalbyje – neįkainojama patirtis.

Šis turinys, kurį pateikia įvairūs lektoriai, medijos, studijų programų pristatymai, karjeros planuotojai, nors ir reikalingas, bet nepadeda atsakyti į daug gilesnį prasmės ir pasirinkimų klausimą: kur yra manoji laimė ir kaip tapti laimingam.

 

Akivaizdu, kad šiandieniniai mokiniai yra persisotinę juos pasiekiančiu informacijos srautu, kuris vis kviečia studijuoti, tapti lyderiu, kopti į karjeros viršūnes ir t. t. Įtikinėjimas, kad esi geriausias ir gali pasiekti bet ką, nebeveikia. Šis turinys, kurį pateikia įvairūs lektoriai, medijos, studijų programų pristatymai, karjeros planuotojai, nors ir reikalingas, bet nepadeda atsakyti į daug gilesnį prasmės ir pasirinkimų klausimą: kur yra manoji laimė ir kaip tapti laimingam. Į šiuos klausimus padeda atsakyti gyvas dialogas su kitu žmogumi, jau turinčiu konkrečią patirtį ir per ją įgytas įžvalgas. Būtent dėl šio įvairialypės patirties aspekto esamų ugdytinių dėmesį it magnetas prikausto buvusių mokinių istorijos. Pasakojimai apie studijų pasirinkimus, tėvų reakcijas į tai, nuveiktus darbus, kelio paieškas, išdaigas mokykloje – tai, ko visada noriai klausosi net ir patys didžiausi klasės nenuoramos.

 

Norint įvardyti alumnato misiją mokykloje į galvą pirmiausia ateina tokios frazės kaip patirties pasidalijimas, akiračio praplėtimas ir ugdymas. Visapusiška ir į jokius rėmus neįtelpančia patirtimi alumnai dalijasi su mokytojais, mokiniais ir tarpusavyje, tokiu būdu mokinių žvilgsnis iš palyginti siaurų mokomųjų programų nukreipiamas į įvairialypius gyvenimo horizontus. Per sėkmių ir nesėkmių istorijas pateikiamos įvairios alternatyvos, apie kurias mokiniai, svarstydami, kas bus baigus mokyklą, negalėjo net įsivaizduoti. Patiems alumnams tai tampa tarsi jų gyvenimo savirefleksijos laiku: dalydamiesi savo patirtimi, jie turi galimybę iš naujo patys ją atrasti ir apmąstyti. Neverta net priminti, kad šiandieninis žmogus (tuo labiau šiandieninis mokinys) yra ištroškęs ne idėjų ar teorijų, bet tikros ir gyvos patirties.

Įvairi nauda, kurią neša alumnų įtraukimas į ugdymo misiją, kviečia kelti klausimą: kaip užtikrinti mokiniams galimybę prisiliesti prie šios patirties? Pirmiausia, tai yra mokytojų ir mokinių bei mokinių tarpusavio santykių klausimas.

 

Įvairi nauda, kurią neša alumnų įtraukimas į ugdymo misiją, kviečia kelti klausimą: kaip užtikrinti mokiniams galimybę prisiliesti prie šios patirties? Pirmiausia, tai yra mokytojų ir mokinių bei mokinių tarpusavio santykių klausimas, nes ta pirminė patirtis atlieka esminį vaidmenį kviečiant alumnus sugrįžti. Jei neturėsime gero, pagarbaus santykio su savo mokiniais, juos prarasime iškart po dvyliktos klasės. Jeigu nesugebėsime užtikrinti mokiniui draugiškos aplinkos be patyčių, smurto klasėse ir mokyklose, būsimus alumnus taip pat prarasime. Mūsų keliami klausimai apie tai, kiek ir kuriuos mokytojus prisimenu, su kuriais būtų malonu ir įdomu susitikti, o kurių galbūt vengčiau, gali būti puikios gairės mąstant apie tokį mokytojo-mokinio santykį, kuriuo jau nuo mokyklos suolo laikų būtų kuriamos būsimo susitikimo prielaidos. Taip pat verta paminėti, kad norint įtraukti alumnus turėtų būti sudarytos ir institucinės-techninės sąlygos. Tik mokyklos bendruomenei pačiai atradus alumnų nešamą naudą, galima kurti į jų įtraukimą orientuotą mokyklos politiką. Toks įsivardijimas ugdymo planuose padėtų sukurti tokių susitikimų „erdvę“, galbūt net leistų paskirti atskirą atsakingą asmenį, koordinuojantį ryšius su alumnais, neužkraunant visko ant pavienių mokytojų entuziastų pečių.

Tad apibendrinus patirtį norisi palinkėti mokytojams ir mokykloms, viena vertus, drąsiau kviesti buvusius mokinius į mokyklą, kita vertus, jau dabar pradėti garsiau svarstyti apie tai, kaip šiandieniniai mūsų mokiniai prisimins mokyklą, klasę, mokytoją po kelerių metų.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.