Susitelkime naujiems svarbiems darbams

Gera pamoka ta, kurioje galima daug išmokti, kurioje svarbus kiekvienas mokinys, puoselėjama saugi ir draugiška aplinka. Tai pamoka, suteikianti ne tik būtinų žinių, bet ir gebėjimų jas kūrybiškai taikyti. Kviečiu intensyviau individualizuoti mokymą(si), kad mokiniai turėtų galimybę pamokose ir namie mokytis pagal individualius poreikius, o ne pagal bendrus nurodymus. Mūsų vaikai turi būti pasirengę dabarčiai, kuri jau atėjo, ir ateičiai, kurios dar nėra, tad turi gebėti kurti, prisitaikyti, kovoti, pasitikėti, kad nesukluptų nuo socialinių, ekonominių ir technologinių revoliucijų. Mano vedami seminarai padės mokytojams įgyti pamokos planavimo bei mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo praktikos. Šiai veiklai įkvėpimo gavau dirbdamas Šiaulių universiteto Matematikos katedros lektoriumi. Sukaupiau minčių asmeninės mokinių pažangos matavimo, analizavimo ir fiksavimo klausimais. Tikiu, kad tai pravers kolegoms, kurie nori tobulėti.

Šiuolaikinis mokytojas turėtų būti pajėgus įsigilinti į vykstančius pamokoje procesus, matyti jų tarpusavio sąryšį ir poveikį mokinio veiklai bei rezultatams. Patyrę mokytojai linkę keisti balso aukštį ir garsą. Gerų rezultatų jie pasiekia ne tuo, ką sako, bet tuo, kaip sako. Dažniausiai juos gelbsti kūno kalba. Jie niekada nesėdi prie stalo, bet stovi arčiau klasės, nebent aktyviai naudojasi lenta. Jie vaikšto visoje klasėje, atsisukdami veidu tai į vieną, tai į kitą mokinių dalį, nuolat pagauna mokinių žvilgsnį. Balso aukštumas ir garsas smarkiai pasikeičia, kai norima ką nors pabrėžti. Dar daug išreiškiama gestais ir mimika. Neslėpsiu: humoras – svarbus įrankis pagyvinti pamokos dėstymą žodžiu. Nereikia vengti eksperimentuoti ir išbandyti retorinius klausimus, juokelius, anekdotus, citatas, smalsumą žadinančius klausimus. Labai svarbu suvokti, kad faktų išdėstymas dar nėra paaiškinimas. Jei norite, kad mokinys suprastų, reikia jam pasakyti ne tik „kas“, bet ir „kodėl“. Geros nuotaikos kūrėjais pamokoje laikomi mokytojai. Toks požiūris į mokytojų vaidmenį leidžia manyti, kad mokiniai laukia iš mokytojų ne tik žinių, bet ir psichologinio komforto.

Aš išskyriau pagrindines kompetencijų sritis: pagarba mokinių įvairovei, pagalba visiems mokiniams, bendradarbiavimas su kolegomis, asmeninis profesinis kvalifikacijos tobulinimasis. Neabejoju, kad pamoka šiandien privalo būti orientuota į tiriamąją veiklą, aktyvų patirtinį ir kūrybinį mokymą. Visada stengiausi kiekvienam mokiniui padėti suprasti, kas jau išmokta, ko dar reikia mokytis, kaip įveikti sunkumus, kokie mokymosi būdai veiksmingi. Tikrą sėkmę lemia išsikelti tikslai ir grįžtamasis ryšys. Tegul ši tema įsirėžia į mokytojų protą, širdį taip, kaip tai atsitiko man. Stebėdamas mokymąsi daug dėmesio kreipiu į kiekvieno mokinio įdarbinimą (mokymosi reikmėms), tikslingai grįžtu prie neišmoktų, nesuprastų dalykų, todėl, norėdamas orientuoti mokinį į aukštesnįjį pasiekimų lygį, aiškinuosi diferencijavimo ir individualizavimo poreikį. Išmokimo stebėjimas įtraukia mokinius į aktyvų mokymąsi, stiprina jų gebėjimus vertinti ir įsivertinti, individualiai planuoti tikslingo tolesnio mokymosi žingsnius, skatina jų atsakomybę už išmokimą. Mokantis einame nuo artimo prie tolimo, nuo žinomo prie nežinomo, nuo paprasto prie sudėtingo. Keletas iš priežasčių, skatinančių mus veikti, yra motyvacija, gebėjimas analizuoti, bendrauti.

Labai dažnai girdžiu, kad šiandien svarbiausia mokinių mokymasis: tvirtos vertybės ir mąstymo kultūra… Tačiau man nerimą kelia pažangos ir pasiekimų vertinimo objektyvumas. Mokytojai savo gerumu dažnai atima galimybę sėkmingai išlaikyti brandos egzaminus ir įstoti į aukštąsias mokyklas, nes nesilaikoma programų pasiekimų lygių reikalavimų, taip „sukeliami“ pažymiai neatitinka realybės. Mokinių pasiekimų vertinimas – pagalba mokiniui pažinti save, suprasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, kelti mokymosi tikslus ir motyvaciją.

Pamoka, kurioje nebuvo ugdomas mąstymas, neturi prasmės. Svarbiausia, kad kiekvienas mokinys suvoktų, ko iš jo tikimasi ir kam jiems reikia to, ką jie mokosi. Organizuodamas tokią pamoką iš anksto apgalvoju klausimus, kurie turėtų būti nukreipti į kiekvieno individualaus mokinio žinias, analizę, sintezę ir vertinimą. Pamokoje pamažu einama nuo paprastesnių užduočių ir klausimų prie sudėtingesnių. Mokiniai taip dirbdami įgyja daugiau patirties, mokosi taikyti žinias, vertinti ir įsivertinti. Pamokose turėtume įtraukti mokinius į diskusiją, turėtų dominuoti skatinantys klausimai.

Norisi sušukti: atsigręžkite į mokytoją, jo geresnį aprūpinimą. Tik tada bus galima siekti prieinamumo, kokybės ir mokymosi visą gyvenimą. Geras mokymasis reikalauja nustatyti rodiklius, kas yra gerai. Mokymosi įdomumą sukuria gilinimasis (gilumas). Čia mes kaupiame trilypį kapitalą: infrastruktūrinį, socialinį ir dvasinį. Mokytojas yra pašauktas tarp to trylipumo siekti darnos, nors mūsų išrinktieji mokytojams atsukę nugaras ir sprendžia savo problemas.

Kviečiu bendradarbiauti, pasinaudoti mokytojo praktiko seminarų patirtimi: „Kitokios patirtys, patrauklios aktyvios veiklos mokinių mokymosi pasiekimams optimizuoti“ arba „Asmeninės pažangos stebėjimas ir fiksavimas pamokoje, siekiant geresnių mokymo(si) rezultatų“ ir kt.
Daugiau informacijos el. paštu vincas.tamasauskass@gmail.com.

Prasmingų ir svarių darbų, nesenkančios stiprybės ir drąsių idėjų naujaisiais mokslo metais. Kaip kažkada rašė mokytoja ir poetė Birutė Lengvinienė: „Jurginų ugnys degina Rugsėjį. / Išbals plaukai. Tikriausiai nuo kreidos. / Ir vis atrodys, kad kažko nespėjai / Lig paskutinės išleistos laidos.“

+26

0