Susipažinti su latvių literatūra? Įmanoma ir įdomu

Kai per literatūros pamokas su aštuntokais analizuojame Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, kalbame apie Pinčuką, mokiniams papasakoju apie labai į Pinčuką panašų mitologinį sutvėrimą – velniuką iš latvių rašytojo Janio Jaunsudrabinio romano „Naujakurys ir velnias“. Dvyliktoje klasėje nagrinėjamas epinis realistinis Mariaus Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“. Literatūra besidominčius mokinius paskatinu paieškoti romane archetipinių vaizdinių, prieš tai, žinoma, susipažįstame su Karlo Gustavo Jungo archetipų teorija. Realistiniame tekste apčiuopti archetipus, įžiūrėti mitinį pasaulėvaizdį ar net veikėjų panašumą į kokį mitinį personažą – nelengva. Juo labiau mokiniui. Nedrąsu ar net rizikinga kalbėti apie tai, kas atsiveria paslėptais pavidalais, užuominomis, todėl daugelis pateiktų sprendimų nėra kategoriški teiginiai, o tik bandymas atskleisti tą „už teksto“ slypinčią prasmę. Mūsų mokykloje mokiniai rašo metinius projektus, todėl tie, kurie pasirenka literatūros projektą, turi galimybę atidžiau patyrinėti tekstus, juos interpretuoti. Mokiniams nauja ir įdomu tai, kad ieškome paralelių su latvių literatūra ir drauge šiuose kūriniuose aptinkame mitologijos atšvaitų.

Pristatome rašytoją

 

Taigi J. Jaunsudrabinis (pavardė reikštų „naujas sidabras“) gimė 1877 m. pietų Latvijoje, netoli Neretos, visai šalia Lietuvos. „Baltojoje knygoje“ rašytojas prisiminė, kaip vaikystėje žiūrėdavęs į debesis viršum Lietuvos… Anksti netekęs tėvo, būsimasis rašytojas patyrė sunkią samdinio dalią: piemenavo, dirbo kitus ūkio darbus. Pasak rašytojos Zentos Maurinios, didmiesčio gyvenimas jam buvo taip organiškai svetimas, kad Rygoje jis galėdavęs būti tik kaip svečias. Tyliuosiuose Plaviniuose, tarp vandenų, turtingų visokių žuvų, didysis meškeriotojas jautėsi kaip namie. Įdomu, kad M. Katiliškis (g. 1914 m.) vaikystę praleido netoli Žagarės, dirbo tėvų ūkyje ir, matyt, žvelgė į debesis, plaukiančius Latvijos pusėn… Abiejų rašytojų panaši ir baltiškoji žemdirbių pasaulėjauta.

 

J. Jaunsudrabinio darbų derlius itin gausus: jis rašė apybraižas dailės ir literatūros klausimais, dramas, trumpučius vaizdelius, apysakas, romanus. Į latvių literatūros aukso fondą įeina jo apysaka „Šalnos pakąsti žiedai“, romanai „Aija“, „Naujakurys ir velnias“, „Nežiūrėk į saulę“ ir kt. Vaikystės dienų įspūdžiai, sutikti žmonės prisimenami „Baltojoje knygoje“, kuri sudaryta iš trumpų apsakymėlių. „Baltąją knygą“ mūsų skaitytojai prisimena iš vaikystės. Mokykloje skaitomose šios knygos ištraukose – senelė, anūkėliui gražiai perteikianti gyvybės atsiradimo iš vandens paslaptį, vaikas, viską stebintis ir vertinantis iš savo perspektyvos. Jaunesnių mokinių klausiu, kodėl senelė sako, kad ir veršiukai, ir kačiukai gimsta iš vandens? „Iš vandens gimsta ir kūdikiai“, – gražiai atsako vaikai ir demonstruoja savo biologijos pamokų žinias apie gyvybės atsiradimą.

Mitas lemia pasaulio būklės pasikeitimą, perėjimą iš chaoso į kosmosą. Kosmosas – tai jau sukurta visata, organizuota, pašventinta realybė. Tačiau toji tvarka dar nestabili. Ją ardo priešiškos, destruktyvios jėgos. Archajinis žmogus nuolat juto jų grėsmę, o kartu ir poreikį nugalėti savyje ir pasaulyje glūdintį chaotinį pradą.

Pasaulio ir namų kūrimas

 

Aštuntokams ir abiturientams jau išsamiau papasakoju romano „Naujakurys ir velnias“ siužetą (pagal jį latviai turi sukūrę filmą). Šis romanas, galime drąsiai teigti, tebelaukia vertimo į lietuvių kalbą. Savo skaitytoją jis tikrai atrastų. Jame ir pavojinga meilė, ir akivaizdūs mitų atšvaitai siužete bei veikėjų paveiksluose. Vaizduojamas Latvijos istorijos laikotarpis nuo 1930 iki 1932 m. Pagrindinis veikėjas Krastas su šeima po agrarinės reformos gauna iš valdžios gabalėlį žemės, palieka Rygą ir pradeda statytis namus. Nesunkiai galėtume įžvelgti pasaulio sukūrimo mito transformaciją. Statyba – akivaizdi naujo gyvenimo pradžia. Krastas namus statosi pavasarį „pačioj kalno viršūnėj“. O tai liudytų sąmoningas ar nesąmoningas autoriaus pastangas mitologizuoti erdvę ir patį namų statymo aktą. K. Borutos romane Baltaragio malūnas stovi ant kalno, prie vandens, literatūros kritikai veda paralelę tarp malūno ir Pasaulio medžio. M. Katiliškio romane į miškų apsuptą Virsnės kaimą veržiasi naujovės: sausinamas miškas, statomi mūriniai namai ir kt. Žodžiu, į gamtą ateina civilizacija.

 

Mitas lemia pasaulio būklės pasikeitimą, perėjimą iš chaoso į kosmosą. Kosmosas – tai jau sukurta visata, organizuota, pašventinta realybė. Tačiau toji tvarka dar nestabili. Ją ardo priešiškos, destruktyvios jėgos. Archajinis žmogus nuolat juto jų grėsmę, o kartu ir poreikį nugalėti savyje ir pasaulyje glūdintį chaotinį pradą. Romano „Naujakurys ir velnias“ veikėjas Krastas turi „prisijaukinti“, sukultūrinti gamtą, palenkti ją sau: įsiveisti sodą, prisikirsti medžių statybai, iš ežerėlio į kalną „atsivesti“ vandenį. Kaip baltų mite apie pasaulio sutvėrimą kuriančiam Dievui jį mėgdžiodamas visaip trukdo velnias, taip ir romano herojui nuolat kenkia ežerėlyje gyvenantis, regis, tiesiai iš baltų sakmių atėjęs kipšas. Tai Krasto sūnelį miške paklaidina, tai arklį nujodo, tai karvę į griovį įklampina… Pagaliau Krastui velnias „ant kaklo užkaria“ Mangą, laukinės prigimties, kūniškų aistrų kupiną moterį. Velnias – tikras suvedžiotojas. Šita „pati tikriausia meilė“ daug skausmo suteikė ir Krastui, ir jo žmonai Ainai. Kūčių naktį keršydama Manga net nori padegti naujakurių namą, bet užgieda gaidys ir tai padaryti sutrukdo moters ausyse suskambėję religinės giesmės žodžiai „Ramybė žemėje“.

 

Perskaičius knygą iškyla vienas atsargus spėjimas – ar negalėtume romano perskaityti kaip savotiškos išvarymo iš rojaus istorijos? Tik tas rojus jau nebe pirmykštė natūrali aplinka, kurioje žmogus buvo arti Dievo, jautėsi esąs gamtos dalelė, o atvirkščiai – civilizuota, į Vakarų Europą besilygiuojanti Ryga. Triukšmingos, judrios gatvės, turtingos parduotuvių vitrinos, perpildytos kavinės, teatrai… „Ryga klestėjo!“ Romane Krastas su Aina patys bėga iš miesto pasiryžę pradėti visai kitokį gyvenimą, kur reikės ir kelmus rauti, ir žemę dirbti, ir šienauti. J. Jaunsudrabinis atsigręžė į mitą kaip į amžinai gyvą pradžią, kupiną gyvenimo filosofijos.

Meilė, laumės ir velniai

 

Rašytojas greta žmogaus apgyvendino kvailą pasakų velnią, kuris gyvena ežere ir per perkūniją slepiasi po moterų sijonais, kuris retai juokiasi, bet tiktai prunkščia kaip katinas, kuris smirda kaip šeškas. Tačiau tautosakoje nerasime velnio, kurio kojos būtų aplipusios žiedadulkėmis, kuris taip nuoširdžiai gėrėtųsi įvairiaspalviais jurginų žiedais. Čia išryškėja J. Jaunsudrabinio, kaip ir kitų latvių neoromantikų, polinkis į estetizaciją.

Na, ar nepanašus šis velnias į K. Borutos personažą? Abu jie ir gamtos dalis, ir žmogui kenkiantys, pusiau mitologiniai, pusiau krikščioniški padarai. O M. Katiliškio romano veikėjas Laurynas ar neprimena velnio? Tai Doveikos tarnas, šlubas, „priplotas prie žemės neūžauga“, lengvai galintis sutramdyti šėlstantį jautį.

Centrinis, romano ašį sudarantis simbolis (velnias) yra ir knygos pavadinime, per jį romane atsiranda dar vienas prasmės klodas. Šiuo simboliu romanas pradedamas ir baigiamas. Romano pradžioje mitologinis velnias po žiemos miego išlindęs iš ežero vaikšto po savo valdas – samanynę, laižo sulą nuo beržo kelmo ir džiaugiasi, kaip gera gyventi Dievo pasaulyje. Bet pamatęs, kad žmonės statosi namus, jis susirūpina. Supranta, kad žmonės brausis į jo teritoriją, kirs mišką, žodžiu, niokos gamtą. Pirmiausia jis, bijodamas, kad žmogus „neužrauktų“ ežero, ateina pas Krastą sudaryti sutarties, net siūlo jam pinigų. Jis sako: „Užtenka tau kasti griovį ir naikinti mano gražųjį ežerą. Pamatysi, tau pačiam bus gaila. <…> Pasaulis be vandens kaip žmogus be akių.“ Žmogus neklauso, todėl velnias nutaria nepasiduoti ir trukdyti naujakuriams. Taip užsimezga romano konfliktas. Senstantis, mirštantis ir vėl atgimstantis velnias romane simbolizuoja amžiną gamtos cikliškumą. Žinoma, tai ir išorėje bei žmogaus prigimtyje slypinčios pavojingos, destruktyvios jėgos, kartu tai ir simbolis pasąmonės (velnias susijęs su vandeniu), kuri traukia gyventi pagal gamtos ritmus, nenutolstant nuo savo prigimties.

 

Na, ar nepanašus šis velnias į K. Borutos personažą? Abu jie ir gamtos dalis, ir žmogui kenkiantys, pusiau mitologiniai, pusiau krikščioniški padarai. O M. Katiliškio romano veikėjas Laurynas ar neprimena velnio? Tai Doveikos tarnas, šlubas, „priplotas prie žemės neūžauga“, lengvai galintis sutramdyti šėlstantį jautį. Mitologijoje velnias irgi siejamas su gyvuliais. Liaudyje buvo paplitęs tikėjimas, kad velnias jodo arklius. Laurynas, keršydamas vienam ponui, nulaužia agrasto šakelę, pabruka arkliui po uodega… Ir gaudyk arklį laukuose… Šlubas pusvelnis Laurynas atlieka gundytojo, suvedžiotojo vaidmenį. Tiliui jis sako, kad šeimininkė ir jauna, ir graži, o jis, senas piemuo, padės Tiliui pasiekti tikslą. Laurynas „net juoktis nemokėjo, tik šiepėsi lyg erzinamas šuva. Velnią galvojo senis“. Nuostabus, netikėtas panašumas!

 

J. Jaunsudrabinio romane mitologinį personažą – laumę – primena velnio planų vykdytoja Manga. Ir jos išvaizda („plaukai buvo skaisčiai raudoni, skaisčiai rausva veido oda, eisena lanksti ir lengva“), ir tai, kad ji dažniausiai vaizduojama prie vandens arba miškelyje, rodo jos artimumą laumei. Dailėje vyravęs Jugendo stilius juntamas ir Mangos paveiksle. Manga vaizduojama kaip tikras gamtos kūdikis. Kaip savo penkis pirštus ji pažįsta samanynę, eina per ją kaip lūšis, net takų neieškodama. „Manga vis ateidavo per samanas, nešdavo savo drabužiuose vaivorų ir drėgnų samanų kvapus. Kaip kokia miško dvasia ji slydo lengva, minkšta eisena. Niekad ji savo žingsniais nepažadindavo šuns. Niekad jis jos neužuosdavo. Taip čia dvelkė visas kiemas, visa artima aplinka. Net juoktis ar kalbėti, jei ji kokį žodį tardavo, Manga mokėjo taip tyliai, kad tai buvo tik lengvas šlamesys kažkur eglių šakose arba žvirblio čirškimas pašiūrės kraige.“ Puiki ištrauka.

 

O M. Katiliškio Monika ar ne tokia pati kūniška ir seksuali? Ir ji su Tiliumi mylisi gamtoje, rugiuose, po tamsiomis eglių šakomis. Ir jos meilė gniuždanti, slopinanti, o ne kelianti Tilių. Mangos raudonus plaukus atkartoja vyno kaip kraujo lašas ant Monikos lūpų. Nepavykusį Mangos planą padegti Krasto namus su kaupu išpildo M. Katiliškio romane aprašyti gaisrai.

Svajonės

 

Mūsų aptartuose romanuose – visais laikais aktualios temos: meilė, aistra, žmogaus vidiniai prieštaravimai, gamta ir žmogus. Latvių rašytojo romanas „Naujakurys ir velnias“ primena K. Borutos „Baltaragio malūną“, o dar labiau M. Katiliškio „Miškais ateina ruduo“. Tai neabejotinai puikus, Lietuvoje savo skaitytoją tikrai rasiantis romanas. Belieka visai nedaug – tik jį išversti. O gal net į mokyklinę programą įtraukti. Pernelyg drąsu? Bet nepažinti kaimynų literatūros… Lyg ir gėda.