„Sunku nudžiuginti tuos, kurie jau yra laimingi“

Kiekvienam, kuris siekia savo tikslo ir kryptingai dirba, svarbu būti įvertintam, matyti, kad atliktas darbas duoda rezultatų. Vienas iš būdų paskatinti studentus, įvertinti jų pastangas ir pasiekimus yra Lietuvos Respublikos prezidentų stipendijos, skiriamos geriausiems aukštųjų mokyklų studentams, po penkias kiekvienai iš šešių studijų sričių. Vasarą socialinių mokslų srities prezidento Algirdo Brazausko stipendija buvo skirta Ugnei SASNAUSKAITEI, Lietuvos edukologijos universiteto socialinio darbo bakalauro studijų programos trečio kurso studentei. Ją nusprendėme ir pakalbinti.

 

Kas paskatino studijuoti šią specialybę?

Kurį laiką dirbau įstaigoje, kurios paslaugos buvo prieinamos tik pasiturinčioms šeimoms ir jų vaikams, ir ėmiau svarstyti, kad sunku nudžiuginti tuos, kurie jau yra laimingi, aprūpinti ir mylimi. Pamąsčiau, kad labiau norėčiau savo laiką ir įgūdžius skirti tiems, kurie dėl įvairių gyvenimo aplinkybių atsidūrė visiškame chaose ar klystkelyje. Kadangi domėjausi alternatyviais ugdymo metodais ir menų terapijomis, ėmiau svarstyti, kokios studijos man leistų prisiliesti prie problemiškų situacijų, kuriose galėčiau visa tai taikyti. Atradau socialinį darbą ir nusprendžiau rinktis šias studijas, o vėliau tęsti magistro studijas vienoje iš menų terapijos sričių.

 

Kurią sritį pasirinkote – socialinį darbą su jaunimu ar darbą su specialiųjų poreikių asmenimis?

Antraisiais studijų metais teko rinktis vieną iš dviejų sričių – pasirinkau darbą su specialiųjų poreikių asmenimis. Manau, kad pasirinkimas buvo teisingas: jau esu susidūrusi su specialiųjų poreikių asmenimis dirbdama užsienyje ir Lietuvoje. Mane vis įkvepia negalią turintys žmonės, jų unikalumas nepaliaujamai kviečia į autentišką kontaktą.

 

Už ką Jums buvo suteikta prezidento Algirdo Brazausko stipendija: pagrindinis kriterijus buvo tik akademiniai pasiekimai ar ir praktinė veikla?

Kai pildžiau paraišką, buvo pabrėžta, kad akademiniai pasiekimai nėra vienintelis kriterijus. Gana aktyviai dalyvavau įvairiuose seminaruose, konferencijose, mokymuose, taip pat savanoriavau ne vienoje organizacijoje, parašiau keletą straipsnių į vietinės reikšmės laikraščius. Toks entuziazmas, tikiu, buvo svarbus kriterijus. Bet visgi man svarbiausia, kad visa tai dariau niekieno nespaudžiama: rinkausi dalyvauti ten, kur noriu, rašyti tai, kas patinka, o už tai dar ir buvau įvertinta.

 

Šiaulių mieste buvo diegiamas socialinių kompetencijų ugdymo modelis. Ką apie jį manote? Ar pakankamai dėmesio skiriama socialinėms kompetencijoms ugdyti šiandienos mokykloje?

Manau, kad šiame modelyje labai svarbus yra emocinis ugdymas ir nuolatinė savirefleksija, o tai mokyklose retai kada akcentuojama dėl didžiulio teorinių žinių krūvio. Man šis modelis kalba apie tai, kad svarbu užaugti pasitikinčiu savimi ir gebančiu priimti save bei kitą žmogumi, nepaisant intelektinių gebėjimų ar socialinio statuso. Žinau mokyklų, kurios pasitelkia alternatyvias filosofines kryptis ir savarankiškai siekia emocinio intelekto lavinimo. Smagu, kad tokie modeliai imami taikyti ir platesniu mastu.

 

Kokios socialinės pagalbos labiausiai reikia mokyklų ir darželių bendruomenėms?

Man itin daro įspūdį socialinių reikalų ir darbo ministro Lino Kukuraičio iškelta bendruomenės kūrimo svarba. Tikiu, kad socialinis darbuotojas gali būti stiprių bendruomenių telkimo iniciatorius, organizuojantis talkas, išvykas, renginius. Manau, kad bendradarbiavimas tarp vaiko šeimos ir įstaigos bei savitarpio pagalbos skatinimas yra neatsiejami nuo socialinio darbuotojo funkcijų mokykloje ar darželyje.

 

Kiek socialiniai darbuotojai bendradarbiauja su pedagogais, švietimo specialistais?

Nesu tiesiogiai su tuo susidūrusi, bet, mano manymu, tas bendradarbiavimas yra būtina sėkmės formulės detalė. Švietimas yra neatsiejamas nuo socialinio darbo, žvelgdami į tą pačią problemą iš skirtingų požiūrio taškų, galime matyti visą situacijos vaizdą. Holistinė prieiga prie problemų jau nieko nebestebina.

 

Kokios socialinio darbo aktualijos šiandien yra svarbiausios?

Manau, kad probleminių taškų galime atrasti kiekvienoje socialinio darbo terpėje, tad kiekvienas socialinis darbuotojas, besirinkdamas jam patrauklią klientų grupę ar darbovietę, sprendžia, kurią aktualiją įtraukti į savo prioritetų sąrašą. Ir visgi visas aktualijas vienija neigiamas visuomenės požiūris ir nusistatymas prieš socialinio darbo klientus. Neišvengiamai suvokiame, kad negalime tvarkyti tik klientų gyvenimų, turime gręžtis į plačiąją visuomenę ir klausti, ką mes galime atlikti kartu kaip bendruomenė. Naiviai svajoju, kad socialiniame darbe greitu metu atsiras daugiau sąmoningumo ugdymo metodų ir ši specialybė pranoks pati save kokybe ir prasme.

 

Dėkoju už pokalbį.