Sunku, bet kalbėti reikia: mokykla ir savižudybė

„Švietimo naujienos“ tęsia temą apie savižudybių prevenciją ir kalbina Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) psichologę Nijolę STURLIENĘ. Pašnekovė papasakojo, kaip pedagogai turėtų kalbėtis su mokiniais šia jautria tema, kaip elgtis, jei įtaria, kad vaikai gali turėti minčių apie pasitraukimą iš gyvenimo ir pan.

Eric Ward (unsplash.com) nuotr.

Kaip elgtis, jei mokytojas pastebi, kad mokinys išgyvena savižudybės krizę?

Savižudybė yra procesas, todėl galima į jį įsiterpti, vykdyti intervenciją, svarbu šviesti mokinius ir mokytojus. Pagal Jungtinių Amerikos Valstijų statistiką (nežinau, kiek ji tikra), 80 proc. mokinių galėjo stebėti tam tikrus bendraamžių krizės požymius. O štai mokytojų skaičius yra mažesnis (minima 15 proc.). Turbūt taip yra todėl, kad santykis tarp mokytojų ir mokinių dažnai yra dalykinis.

Paprastai žmonės, net ir įžvelgę siunčiamus signalus, nežino, kaip apie juos kalbėti, ką daryti su žinia, jei įtarimai pasitvirtina. Bijodami išgąsčio, savo reakcijos, nežinojimo, dažniausiai jokių veiksmų nesiima. O savižudybės krizės ištiktas žmogus yra itin vienišas, dažniausiai nežino, kaip spręsti savo problemas, nes ankstesni bandymai galbūt nepavyko arba dar pablogino situaciją (aišku, ne visada galima ją pakeisti, jei sunkumų kyla šeimoje ar meilės reikaluose). Savižudybės krizės ištiktas žmogus iš vienos pusės nori mirti, iš kitos – dar kabinasi į gyvenimą. Galime tą gyvenimo troškimo pusę sustiprinti, todėl turime kalbėtis.

 

Kaip reikėtų tai daryti?

Jei klasės draugai ar mokytojas pastebi, kad mokinys gali būti ištiktas savižudybės krizės, reikia pasiryžti nelengvam pokalbiui. Turint omenyje, kad kartais santykiai tarp mokytojo ir mokinio būna įtempti ir pokalbis su pedagogu vaiką gali tik išgąsdinti – mokytojas, užuot ėmęsis iniciatyvos pats, turėtų pasidalyti savo pastebėjimais su kolega ar psichologu, juos informuoti. Mokytojams siūlome pasikviesti mokinį, kai abu pokalbio dalyviai turi laiko, kad tai nevyktų kažkur koridoriuje, t. y. rasti tinkamą erdvę ir laiką. Jei mokinio paklausiame, kaip gyvena, dažniausiai sulaukiame: „normaliai“, „viskas gerai“ – tipiškas gynybinis atsakymas. Turime parodyti, kad stebime ir matome, jog kažkas vyksta („matau, kad pradėjai blogiau mokytis / tu nuolat liūdnas / girdžiu tavo žodžiuose daug beviltiškumo“), t. y. pagrįsti savo pokalbį. Mokinys pasijaučia svarbus ir matomas, ima suprasti, kad kažkam rūpi jo išgyvenimai. Tikėtina, kad po truputį pokalbis gali rutuliotis ir išsiplėtoti. Mokytojas turi būti nusiteikęs klausytis. Dažniausiai pedagogo vaidmuo yra nurodyti, kas teisinga, kas ne, pamokslauti šiuo atveju netinka. Tikėtina, kad išgirsime įvairių nemalonių dalykų, kuriuos mokinys sakys apie tėvus, mokytojus ar kitus asmenis, bet klausančiojo užduotis – ne ginti kitus („Kaip tu taip gali apie juos kalbėti?“), o klausytis. Svarbu mokiniui parodyti: „Aš girdžiu tavo žodžius – nevertinu, nekritikuoju – ir bandau suprasti, ką jauti, matau, kad tu pyksti…“ Jis turi teisę pykti, būti nepatenkintas, mes tuos jausmus priimame, taip perduodami žinią „mane bando suprasti“.

 

Neturime pažadėti to, ką išgirdome, laikyti paslaptyje ir tai pasakome mokiniui: „Aš turiu kažkam pranešti.“ Aišku, pirmiausia tėvams, bet gali būti, kad šeima yra pagrindinis skausmo šaltinis ir perduota žinia tik pablogins situaciją. Tokiu atveju turime su mokiniu ieškoti žmonių, į ką jis galėtų kreiptis, klausti apie jam svarbius kitus suaugusiuosius. Kodėl to reikia? Negalime būti tikri, kad pakalbėjome ir viskas susitvarkė, be to, turime pasidalyti atsakomybe. Jei aš tik pasikalbėsiu, o vaikas kažką pasidarys, jausiuosi kaltas, kad padariau ne viską arba pasielgiau ne taip.

 

Mokytojas per pokalbį su mokiniu išsiaiškino situaciją, patarkite, ką reikėtų daryti toliau?

Įvertinti riziką – kokia to žmogaus savižudybės proceso stadija. Gal tik pykčio vedamas pagalvojo: „Geriau manęs nebūtų ir pasiuskite visi, tada žinosite“, – tai pirminis etapas. Antrame etape žmogus ieško mirties, bando suprasti, kaip tai galima padaryti, o trečiame – sprendimas yra priimtas, liko tik jį realizuoti. Pastaruoju atveju turėtume įžvelgti, kad žmogus gali ir iki namų nenuvažiuoti, todėl negalime jo paleisti. Pirmuoju atveju mokiniui reikia pasiūlyti pagalbą, paieškoti adresų, kur jis gali kreiptis. Savižudybės krizės ištikto žmogaus mąstymas yra tunelinis, jis nemato įvairovės, aplinkos siūlomų galimybių. Antruoju atveju reikėtų padėti susisiekti su pagalbą teikiančiais asmenimis, ypač jei matau, kad procesas yra pažengęs ir reikia greitesnės pagalbos. Trečiuoju atveju derėtų skambinti tėvams ar kitiems svarbiems asmenims ir pranešti apie situaciją, prašyti, kad atvažiuotų pasiimti.

 

Savižudybės stadijų dinamikoje svarbus sprendimo priėmimas. Kartais nutinka taip, kad iš pradžių matome savižudybės krizės požymius, paskui pastebime, kad žmogus tarsi grįžo į savo ankstesnę būseną. Suicidologai sako, kad tai pavojingiausias etapas, nes gali būti, jog žmogus priėmė sprendimą ir jam palengvėjo. Aišku, gali būti, kad tiesiog išsisprendė jam nerimą kėlusi situacija, bet turime likti budrūs. Apskritai kalbant šia tema visada geriau pervertinti situacijas negu nepakankamai į jas atsižvelgti.

Pokalbio pabaigoje sudarome tam tikrą „kontraktą“: „Matau, kad tau blogai, rūpinuosi tavimi, bandau suprasti, kur tau geriausia kreiptis, dabar mes esame kartu.“ Tai – itin svarbu vienišumo, kurį žmogus išgyvena, fone.

 

Kokie požymiai rodo, kad reikėtų sunerimti, atkreipti dėmesį į žmogaus elgesį, pasikalbėti su juo?

Suicidiniai požymiai yra tokie:

• Kardinalus elgesio pasikeitimas (intravertas staiga ima bendrauti arba atvirkščiai). Paauglių elgesys staiga gali tapti itin agresyvus (jei anksčiau paauglys panašiai nesielgdavo), piktas, (su žodine ir veiksmine agresija). Suaugusiųjų depresijai visa tai nebūdinga. Nors savižudybė nebūtinai yra depresijos pasekmė – tik apie 50 proc. atvejų.
• Girdimas bejėgiškumas ir beviltiškumas („Nieko negaliu pakeisti / padaryti, niekas man negali padėti“).
• Nuotaika – arba dažnai besikeičianti, arba disforija, nepasitenkinimas viskuo, liūdesys.
• Paskutinė stadija – atsisveikinimo žingsniai (atiduodami skolinti daiktai, piniginės skolos, sutvarkomi reikalai).

 

Ar į Pedagoginę psichologinę tarnybą kreipiamasi konsultuotis dėl tokių situacijų?

Mes reikalaujame, kad kreiptųsi tėvai, nes jie atsakingi už vaikus. Tokių atvejų būna ne vienas, ypač paauglystėje, nors esu sulaukusi pagalbos prašymų ir dėl ketvirtokų–penktokų. Pasitaiko situacijų, kad tėvai išvykę, o niekas kitas be jų negali nei greitosios išsikviesti, nei į gydytoją kreiptis. Tada rekomenduojame kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą – jie turi atstovauti vaikui, o mes – tik pagrįsti, ką matome.

PPT neteikia skubios pagalbos. Tam tikrą valandų skaičių skiriame darbui su vaiku, jeigu matome, kad to nepakanka, nukreipiame arba pas psichiatrą, arba į krizių centrą.

 

Kokią pagalbą PPT teikia artimai pasitraukusio iš gyvenimo mokinio aplinkai?

Tokiu atveju tarnyba vyksta į postvenciją – kalbasi su artimiausia nusižudžiusiojo aplinka (klasės draugais, mokytojais), taip pat vyksta į mokyklas kalbėtis su tėvais – informuoti, kaip jie turėtų elgtis, į ką atkreipti dėmesį, kaip vaikų elgesyje atpažinti savižudybės krizės požymius.

Svarbiausia, kad mokykla informuotų apie mokinio savižudybę (anksčiau tokie įvykiai būdavo slepiami), sudarytų sąlygas postvencijai, kviestų mokyklos bendruomenę. Kartais jaučiame pasipriešinimą iš mokytojų, nes dalis jų nenori ateiti į tokius renginius (jie nėra privalomi), bet svarbu, kad mokytojai pasidalytų mintimis, pasikalbėtų. Pageidautina, kad įtampa, kuri mokykloje tvyro po tokių įvykių, kuo greičiau būtų įveikta, įstaiga grįžtų į normalų darbo ritmą. Jei apie tai neišsikalbėta, gali būti šnabždamasi tarpusavyje, atsirasti nepasitenkinimas, kaltųjų ieškojimas – tai niekam nėra naudinga. Be to, vieno kalto niekada nebūna (negalima teigti, kad kaltas mokytojo parašytas dvejetas). Savižudybė – daug faktorių turintis reiškinys, kažkoks įvykis ar aplinkybė gali būti tik paskutinis lašas taurėje, bet ne vienintelė priežastis. Kaip sako egzistencialistai, visi supamės su tuo žmogumi vienoje valtelėje, visi buvome pirštu prisilietę. Per postvenciją svarbu atpažinti krizę išgyvenančius žmones, nes savižudybė gali sklisti tarsi epidemija. Lietuvos patirtys rodo, kad taip yra buvę.

 

Ar mokytojams rengiami seminarai šia tema, juk jie yra itin arti vaiko kiekvieną dieną?

Visoje Lietuvoje 2012–2014 m. vyko mokymai. Tada mokyklose buvo krizių įveikos komandos, vėliau jos inkorporuotos į vaiko gerovės komisijas. Beveik visos krizių komandos tuo metu buvo apmokytos. Bet keičiasi ir situacijos, ir mokytojai, todėl, mano nuomone, informacijos sklaidos, mokymų poreikis išlieka visada. Žinios turi būti atnaujintos, nes jei žmogus klausosi ir tai jam neaktualu, girdi vienaip, bet kai susiduria… Per ankstesnius mokymus kai kuriose mokyklose kilo pasipiktinimas („Kam jūs apie tai taip baisiai kalbate?“). Pasikeičia gyvenimiškos situacijos ir pasirodo, kad tų žinių reikia, tada kyla didžiausias sutrikimas. Natūralu, kad po tokio įvykio visa mokyklos bendruomenė būna sukrėsta, mobilizacijos visiškai nebelieka, tuomet dažniausiai ir skambinama į tarnybą. Dabar mūsų tarnyboje yra suformuota jungtinė grupė ir iš Vilniaus miesto mokyklų pedagogų, nes mes vieni kartais nebeaprėpiame… Į pagalbą ateina ir Krizių įveikimo centras, jis irgi atlieka postvenciją.

 

Kaip padėti mokiniui, kurio aplinkoje kažkas nusižudė, kaip po tokių išgyvenimų jį įtraukti į ugdymo procesą?

Jeigu žinome, kad mokinio artimoje aplinkoje yra nusižudžiusiųjų, turime dar atidžiau stebėti mokinį, nes savižudybė gali tapti modeliu, kaip spręsti problemas. Todėl apie nusižudžiusįjį turime kalbėti kaip apie kiekvieną vertą pagarbos žmogų, bet pabrėždami, kad toks poelgis nėra problemos sprendimas. Žmogus, kurio aplinkoje ar šeimoje kažkas nusižudė, išgyvena prieštaringus jausmus – skausmą, gailestį, pyktį („kaip jis taip galėjo“). Pirmas gedėjimo etapas gali būti šokas. Vaikas elgiasi kaip niekur nieko, atrodo, kad jis neišgyvena. Bet tai tik pirminė reakcija. Tikėtina, kad po kurio laiko prasidės tikrasis gedėjimas. Tada galioja tas pats principas – turime stebėti, reflektyviai klausytis, priimti visus jo jausmus, kurių sumaištis yra dar sunkesnė nei vien tik skausmas. Skirtingi jausmai žmogų „tąso“ į visas puses. Gerai būtų, kad situaciją įvertintų mokyklos psichologas. Nebūtina kviestis kalbėtis, bet turėti akiratyje. Reikšmingų mirčių (ypač savižudybės) atveju rizika padidėja per metines, gimtadienius, ketvirtines (4 savaitės po mirties – jei žmonės religingi) – atsiranda noras susilieti, susitikti, kai tas skausmas nepakeliamas. Tas datas mokyklose siūlau apsibrėžti raudonai.

 

Iš pradžių tokį mokinį reikia daugiau stebėti, jeigu pavyksta – kalbėtis, parodyti, kad mokytojas jo padėtį supranta. Kada po krizės (artimųjų mirties ar savižudybės) vaiką įtraukti į mokslus, aktyvias veiklas, riba yra labai neaiški. Kartais vaikui reikia duoti erdvės, pavyzdžiui, gal savaitę neiti į mokyklą… Bet po trumpo atokvėpio būtų gerai, kad vaikas jau įsilietų į kasdienę rutiną, nes ji palengvina buvimą. Tegu jis aktyviai nesimoko, nepulkime duoti kontrolinių testų, bet svarbu, kad dalyvautų, girdėtų – tik gailėjimasis neturi užsitęsti per ilgai. Kai matome, kad jo būsena leidžia, reikia paskatinti, kartais trupučiuką stumtelėti, turime vėl pamažėle įtraukti vaiką į įprastą ritmą, bet visada stebėti jo savijautą.

 

Dėkoju už pašnekesį.