Stabilumas – ne „senolių išmislas“!

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

LR Vyriausybėje surengta respublikinė mokslinė-praktinė švietimo konferencija „Įgalinančios partnerystės link: vaikų gerovę užtikrinančios strategijos ankstyvajame amžiuje“ sukvietė švietimo įstaigų vadovus, pedagogus, pagalbos švietimui specialistus, nevyriausybinių organizacijų atstovus kalbėtis, diskutuoti, tartis atviroje diskusijų erdvėje visoms Lietuvos šeimoms ir švietimo įstaigoms aktualiomis temomis.

 

Galbūt derėtų nebijoti visose klasėse pirmą mokslų savaitę skirti pažinčiai, bendravimui, žaidimui. Atrodo, daug laiko, bet esu tikra, kad ši savaitė galėtų pakeisti ateities akademinius pasiekimus vien dėl vaikų emocinio saugumo.

„Džiugu matyti tiek daug žmonių, susijusių su švietimu. Noriu pasidalyti „Kūrybinių partnerysčių“ atliktu tyrimu. Jie tyrinėjo 5 ir 9 klases, vadinamuosius lūžio taškus. Tai laikas, kai vaikai pereina iš vieno koncentro į kitą, keičiasi jų klasės. Ne paslaptis, kad būtent tais metais suprastėja vaikų pasiekimų rezultatai, jie jaučiasi vieniši, paprastai dar neturi draugų, nes ateina į naują mokyklą ar naują klasę. Atrodytų, visiškai elementarios tyrimo išvados: būtina skirti laiko vaikams susipažinti, draugauti, žaisti. Tai veiksniai, kurie leidžia pasijusti saugesniems. Mano mintis būtų tokia: galbūt derėtų nebijoti visose klasėse pirmą mokslų savaitę skirti pažinčiai, bendravimui, žaidimui. Atrodo, daug laiko, bet esu tikra, kad ši savaitė galėtų pakeisti ateities akademinius pasiekimus vien dėl vaikų emocinio saugumo“, – pirmuosius žingsnius į konferencijos temą žengė Ministro Pirmininko patarėja Unė Kaunaitė.

 

„Šiandien atsigręžėme į vaiką, bet manau, kad kartu turėtume žvelgti ir į mokytoją ar auklėtoją. Saugus, pasitikintis, optimistiškas mokytojas galės visas šias savybes įskiepyti savo auklėtiniams“, – sutelkti dėmesį ne tik į vaiką ragino Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė.

 

 

VAIKO GEROVĘ UŽTIKRINANTYS VEIKSNIAI

Paramos vaikams centro įkūrėja ir vadovė, psichologė Aušra Kurienė

 

Kasdienė tėvystė yra nukreipta į tai, kad vaikai gerai gyventų. Visi dedame pastangas, kad mūsų vaikai būtų laimingi. Norėdami suprasti, kas yra toji gerovė, turime suskaidyti visuminį vaizdą, kad vėliau galėtume suvokti savo veiksmų prasmę ir tikslus.

Vaiko raida – 4 komponentai…

 

Vaiko raidą nuo gimimo sudaro 4 komponentai: fizinė raida, emocinė raida, socialinė raida ir kognityvinė raida.

Kad visos šios sritys visiškai vystytųsi ir vaikas patirtų tikrą gerovę, turime suvokti, iš ko šie visi komponentai susideda. Turime suprasti, kad tam tikri veiksmai su vaiku mus veda arba į gerovę, arba į negerovę. Pavyzdžiui, fizinė gerovė apima mankštą, sveikus mitybos ir fizinio saugumo įpročius, o fizinė negerovė – ligas, nutukimą, traumas.

 

Emocinę gerovę patiriantys vaikai yra patenkinti savo gyvenimu, jaučiasi laimingi, geba suprasti savo emocines būsenas, jaučia empatiją. Tai vaikai, kurie turi viltį. O štai vaikai, patiriantys emocinę negerovę, dažnai serga depresija, jų žema savivertė, dažnai kamuoja savižudiškos mintys. Tokių Lietuvoje turime išties daug. Mes, psichologai, juokaujame, kad neliksime be darbo. Tik bloga žinia ta, kad darbo vis daugėja.

 

Vaikas yra sociali būtybė ir, skirtingai nuo gamtos, žmogaus kūdikis negali išgyventi be žmogaus. Tik turėdamas santykį žmogaus kūdikis gali augti. Taigi socialinė gerovė apima: visaverčius santykius šeimoje ir bendruomenėje, pilietinį įsitraukimą, savanorystę, aplinkosaugą. Socialinė gerovė yra itin svarbi sritis, o mes į visa tai žvelgiame lyg į šalutinį dalyką. Leidžiamės į svarstymus: gal darželis galėtų ugdyti socialinius įgūdžius, o galbūt tegul šeima juos ugdo?.. Tokių minčių net kilti neturėtų. Kas tuo metu yra su vaiku – tas ir ugdo socialinius įgūdžius. Kiekviena mūsų intervencija yra socialinis veiksmas. Socialinė negerovė aprėpia alkoholio ir kvaišalų vartojimą, įsitraukimą į asocialias grupuotes, izoliaciją.

 

Paskutinioji sritis – kognityvinė raida. Sritys nėra suranguotos pagal svarbą, nes nė viena visavertiškai nefunkcionuotų atskirai nuo kitų sričių. Kognityvinė gerovė pasižymi: akademiniu įsitraukimu, smalsumu, kritiniu mąstymu, akademine pažanga. Tai vaikai, kurie sugeba išnaudoti savo potencialą ir jausti malonumą, pažindami pasaulį. Kognityvinė negerovė apima iškritimą, išmetimą iš mokyklos, bėgimą iš pamokų.

 

Galima be galo daug kalbėti apie gerovę ir negerovę, bet daug svarbiau suprasti, ko reikia, kad gerovė taptų prieinama visiems. Sugretinę įvarius veiksmus, išgryninę metodus, galime atrasti du komponentus:

  • saugūs, stabilūs, ugdantys santykiai;
  • saugi, pastovi, ugdanti aplinka.

Šiuolaikiniai tėvai turi iliuziją, kad mobilusis telefonas padeda žinoti ir išlaikyti ryšį. Iš tiesų yra visiškai atvirkščiai: jeigu vaikas skambina mamai, o ji neatsiliepia, tai didina nerimą. Šiandieniniai vaikai yra itin nerimastingi. Dažnai to priežastis yra nuolatinis nežinojimas.

Svarbiausias veiksnys – saugumas

 

Šiuolaikinių vaikų nestabilumas yra gąsdinantis. Jie kasdien vežami į mokyklas, paskui – į būrelius, o namus pasiekia tik vėlai vakare, kur dar nebūtinai susitinka su mama, nes ji sugrįžta, kai vaikas jau miega. Vaikai neturi nuolatinio artimo santykio. Jie nuolat bendrauja su svetimais žmonėmis. Jeigu išeitume į gatvę ir 10 vaikų paklaustume, kada šiandien susitiks su tėvais, gal 5 ir pasakys, kad vakare, bet kada tasai vakaras… Kiti apskritai nežinos, kada susitiks… Šiuolaikiniai tėvai turi iliuziją, kad mobilusis telefonas padeda žinoti ir išlaikyti ryšį. Iš tiesų yra visiškai atvirkščiai: jeigu vaikas skambina mamai, o ji neatsiliepia, tai didina nerimą. Šiandieniniai vaikai yra itin nerimastingi. Dažnai to priežastis yra nuolatinis nežinojimas.

 

Mes užaugome su rašteliais, kuriuose būdavo aiškiai nurodoma, kur mama ar tėtis yra ir kada sugrįš. Ir iki to meto nejusdavome jokio jaudulio. Tai būdavo natūralu. Stabilesnio gyvenimo ir susapnuoti negalėjome. Žinoma, niekada negrįšime į gyvenimą, kai tėvai dirbo nuo 9 iki 17 val. Kuo toliau nuo sostinės, tuo padėtis geresnė. Taigi stabilūs ir ugdantys santykiai tokie, kuriuose norime ir galime padėti vaikui skleistis, o ne padaryti jį paklusnų, tylų, ramų, kitaip tariant, patogų. Ne medaliai augina vaiko savivertę, bet žinojimas, kad jo mintys yra įdomios ir svarbios.

 

Kalbant apie saugią aplinką, man labai patiko pradėti 1 ir pabaigti 11 klasę su tais pačiais bendraklasiais. Atėjome į kitokią sistemą. Nenoriu pasakyti, kad ji bloga, ją sukūrė profesionalai. Aš, kaip vaikų psichologė, noriu, kad visi suprastų, jog kiekvienas pokytis yra atsisveikinimas. Kad vaikui, kuris atėjo į darželį ir metus praleido prie auklėtojos šono, bet dabar jau ūgtelėjo ir privalo eiti į kitą grupę, reikia suteikti galimybę atsisveikinti. Kitaip mes atimame žinojimą, kad vaikas irgi yra žmogus, kad jis ilgisi ir prisiriša. Priešingu atveju, vaikai turi nustoti jausti, atsiminti, pamilti… Atsiranda ir tokių, kuriems pavyksta: sako, o man tas pats, kokia mokykla ir kokia auklėtoja, po mėnesio vis tiek eisiu į kitą mokyklą ar į kitą klasę… Jeigu norime, kad tokių vaikų būtų kiek įmanoma mažiau, turime suvokti, jog stabilumas yra ne „senolių išmislas“. Jis – stiprus, psichologinis gerovės veiksnys. Juk net ir kur nors išvažiuoti yra taip nuostabu, bet pats geriausias momentas – sugrįžti.

Šių dienų realijos

 

Viso šito reikia mūsų vaikams. Deja, šiandien turime visai ne tai… 2017 m. užregistruota daugiau nei 10 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje. 2018 m. jau užregistruota daugiau nei 3 tūkst. pranešimų apie smurtą prieš vaikus. Kas trečias šalies mokinys patiria patyčias. Tris kartus didesnis nei Europos Sąjungos savižudybių vidurkis (30,7 atvejai 100 tūkst. gyventojų). Suvartojame daugiausia alkoholio ES šalyse ir tai dar ne viskas…

 

Šių dienų vaikų gyvenimas yra daug sudėtingesnis, nei mes galime suvokti. Ir, deja, negaliu pasakyti, kad rytoj bus lengviau. Visose srityse būtinas valstybės požiūris, kur ir kokios būklės norime nuvesti savo vaikus.

Valstybėje itin daug nuveikta patyčių prevencijos klausimu, tačiau vis tiek pusė vaikų mokykloje arba tyčiojasi, arba patiria patyčias. Čia itin svarbų vaidmenį atliekame mes, suaugusieji. Privalome galvoti, ką ir kaip kalbame prie vaikų. Tekstų ir žodžių jie išmoksta iš mūsų – suaugusiųjų. Jeigu klasėje vaikai yra vadinami asiliukais, žiopliais ir pan., tada net negalime mąstyti, kad yra įmanoma užkirsti kelią patyčioms.

Laimė: objektyvi ar subjektyvi?

 

Bet taip pat tyrimai rodo, kad, nepaisant patyčių, smurto, higienos trūkumo ir kitų dalykų, mūsų vaikai jaučiasi laimingi. Tai mane ir nudžiugino, ir pribloškė. Net 86 proc. vaikų įvardijo, kad jie yra laimingi. Čia turime atsakyti į klausimą, ar psichologinė gerovė yra objektyvi, ar subjektyvi?..

Net ir labai objektyviai sunkiomis sąlygomis mes subjektyviai galime jaustis laimingi. Kas vaikams svarbu, kad jie jaustųsi laimingi? Vaikai įvardija: santykiai šeimoje, santykiai su draugais, laisvalaikis, sveikata, ateities suvokimas ir vertinimas, būstas, pinigai ir turimi daiktai, mokykla, išvaizda ir pasirinkimo galimybė.

 

Visi šie veiksniai yra subjektyvios gerovės, jeigu mes, kaip valstybė, norime, kad vaikai gyventų iš tiesų geresnį gyvenimą, privalo būti sukurta: socialinių paslaugų sistema, aktyvios, veiksmingos prevencinės programos, informuota aktyvi bendruomenė ir kompetentingi specialistai, įstatymų bazė ir jų veikimo užtikrinimo mechanizmai, aiškūs intervencijos mechanizmai, užtikrinantys vaiko apsaugą, tėvystės įgūdžių programos, stiprūs šeimos ryšiai (ne tik tėvai, bet ir seneliai, krikšto tėvai ir pan.), ikimokyklinių įstaigų, popamokinės veiklos ir pagalbos paslaugų prieinamumas. Tai yra veiksniai, kurie privalo veikti, tada galėsime sakyti, kad mūsų vaikai laimingi ne tik subjektyviai, bet ir objektyviai…

 

KAIP ATPAŽINTI VAIKO VERTYBES?

Romualdas Mačiulis, žmogaus santykių ekspertas, autorius ir pranešėjas, verslo konsultantas ir dviejų vaikų tėtis

 

Ilgą laiką gyvenęs užsienyje, prieš 5-erius metus grįžau į Lietuvą su dviem mažais vaikais: išsiskyriau su žmona ir sutarėme, kad bus geriau, jei kurį laiką vaikus auginsiu aš. Vedamas minties, kad grįšiu į Lietuvą, kur vaikams bus geriau, o juos auginti padės seneliai (turėjau tokią iliuziją), susidūriau su didelėmis problemomis. Mano vaikai sunkiai kalbėjo lietuviškai, jiems reikėjo papildomo ugdymo, kurį atrasti buvo be galo sunku. Tada dar nežinojau tokių vietų, kur mano vaikai galėtų pritapti. Kažkada žaidžiau su jais vienoje saviugdos mokyklėlėje, buvau vienintelis vyras tarp daugybės moterų, stengiausi vaikams duoti tiek, kiek tik išgaliu, stengiausi būti geras tėvas, tačiau suvokiau, kad man yra be galo sunku. Viską dariau vienu metu: buvau su vaikais, vykdžiau verslą, konsultavau ir konsultavausi ir t. t. Sunkiausias momentas mano gyvenime buvo tada, kai supratau, kad nesusitvarkau. Tada prisiminiau draugo kažkada pasakytą frazę, kad, kai sunku, reikia nebijoti prašyti pagalbos. Prašyti pagalbos – stiprybės ženklas. Pagalbos ieškoti išvykau į Londoną. Ten susipažinau su geriausiu pasaulyje žmogaus elgsenos ekspertu dr. Džonu Frederiku Demartini. Ši pažintis pakeitė mano gyvenimą. Supratau, kaip svarbu žinoti savo ir kitų žmonių tikrąsias vertybes. Tik taip galima puoselėti santykius šeimoje, tik taip galima sukurti santykius su vaikais, kolegomis ir pan.

Kiekvienas vaikas turi išskirtinę vertybių sistemą. Jeigu galime tas vertybes įvardyti ir duoti tai, ko jiems iš tikrųjų reikia, jie duos tai, ko mums reikia. Kai tik pradedame vaiką vertinti žemiau nei save, įsivaizduodami, kad žinome geriau už jį, tai neveikia.

 

Jeigu nežinome savo artimųjų vertybių, negalime jiems duoti to, ko reikia. Dažnai šeimose tėvai mėgina vaikams įskiepyti savo vertybes. Kad ir kiek jie besistengtų – tai neįmanoma. Kiekvienas žmogus ir kiekvienas vaikas pasaulyje yra unikalus. Kiekvienas vaikas turi išskirtinę vertybių sistemą. Jeigu galime tas vertybes įvardyti ir duoti tai, ko jiems iš tikrųjų reikia, jie duos tai, ko mums reikia. Kai tik pradedame vaiką vertinti žemiau nei save, įsivaizduodami, kad žinome geriau už jį, tai neveikia. Sulaukiame pasipriešinimo. Jeigu savo vaiką vertinsime taip, kaip ir save, suprasime, kad jis yra unikalus. Žmogus visą savo gyvenimą elgiasi racionaliai ir viskas, ką jis daro, tai tik tam, kad priartėtų prie savo vertybių.

 

Šiandien noriu su jumis pasidalyti klausimais, kuriais su manimi pasidalijo dr. Dž. F. Demartini, kaip nustatyti savo ar kito asmens vertybių sistemą. Niekada nežiūrėkite į tai, ką žmogus sako, žiūrėkite, ką rodo jo gyvenimas. Pastebėkite, kuo žmogus / vaikas save supa. Mes visada pradedame save supti daiktais, kurie mums yra svarbūs. Atkreipkite dėmesį, kur jis leidžia laiką. Mes visą laiką turime laiko tam, kas mums svarbu. Kartais save apgaudinėjame. Sakome, kad mums svarbiausia yra šeima, bet iki vidurnakčio sėdime biure. Daug sąžiningiau yra įsivardyti tiesą ir pripažinti, kad verslas ar darbas šiuo metu jums yra svarbiausia. Pažiūrėkime, kur mūsų vaikai leidžia pinigus, kai jų turi. Jeigu paauglys išleido pinigus cigaretėms, paklauskime, kas jam šiame procese svarbu. Juk ne dūmai ar pačios cigaretės svarbios, galbūt, tai yra bendravimas, draugai, socialinis statusas ir pan. Visos vertybės susiformuoja iš to, ko mums trūksta. Jeigu mums trūksta pinigų, pinigai tampa vertybe, jeigu trūksta santykių, jie tampa vertybe ir t. t.

 

Pažiūrėkime, kokioje srityje žmogus yra labiausiai organizuotas. Išgirskime, apie ką vaikai kalba su kitais žmonėmis. Jeigu žinosite vaiko vertybes, visąlaik galėsite jį nukreipti ten, kur norite. Išgirskime, apie ką vaikas kalba su savimi, kas yra jo mintyse, nes būtent tai, kas yra mūsų galvose, ir yra mums svarbiausia. Visada pastebėkite, kas jūsų vaiką įkvepia, nes mus įkvepia tie daiktai ar žmonės, kurie mums atrodo yra jau toliau nuėję nei mes. Jeigu nuoširdžiai mylime savo vaikus, niekada nemėginsime jų pakeisti, tiesiog duokime tai, ko jiems reikia.

 

Pasak švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės, švietimo sistemoje dažnai tenka pakilti aukščiau ir pažiūrėti, ką kiekvienas galime duoti – būtent tai mus skatina perlipti nepasitikėjimo sienas. „Ši konferencija – tai galimybė ieškoti būdų, kaip ištiesti pagalbos ranką. Auginant jaunąją kartą, itin svarbu reflektuoti, kaip padėti, kaip paskatinti ir pan. Tikiu, kad ši konferencija nesibaigs tik idėjų pasidalijimu, o nuvilnys patirtimis visoje švietimo bendruomenėje“, – vylėsi ji.

 

Daugiau informacijos iš konferencijos skaitykite čia.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.