Specialųjį ir bendrąjį ugdymą išbandžiusi Vitalija – apie žinių kokybę ir psichologinį klimatą mokyklose

Alternatyviojoje ataskaitoje dėl Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje pabrėžiama, kad negalią turintys vaikai mūsų šalyje vis dar pernelyg dažnai nukreipiami mokytis į specialiąsias mokyklas, jiems skiriamas namų mokymas, nes bendrojo ugdymo mokyklos ir kitos ugdymo įstaigos neįgaliųjų nepasirengusios priimti. Kitokių vaikų baiminasi bendrojo ugdymo mokyklų pedagogai, trūksta metodinių priemonių, kompetentingų darbuotojų. Esant tokiai situacijai, kenčia specialiųjų poreikių turinčių vaikų mokymo kokybė.

Regos negalią turinti šiaulietė Vitalija VAIČAITIENĖ išbandė mokymąsi tiek specialiojoje, tiek bendrojo ugdymo mokykloje. Pirmą klasę ji pradėjo lankyti Vilniaus Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje (dab. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras). Vėliau mama mergaitę perkėlė arčiau namų – į Šiaulių bendrojo ugdymo mokyklą. Vis dėlto baigti vidurinę pati mergina apsisprendė A. Jonyno mokykloje. Pasak Vitalijos, specialiojoje mokykloje ji tikėjosi įgyti geresnį išsilavinimą.

 

Vitalija sako, kad likti vienai nepažįstamame mieste, naujoje aplinkoje jai nebuvo baugu. Labiau išgyveno jos tėvai, baiminęsi, kad mergaitei bus sunku apsiprasti. „Niekaip nesupratau, ko mama verkia. Aš mokykloje greitai susiradau naujų draugų, klasė buvo gera, draugiška.“

Specialiojoje mokykloje patiko

 

Vitalija pasakoja regos negalią turėjusi nuo gimimo. Ji lankė Šiauliuose įsikūrusį silpnaregiams vaikams skirtą darželį. Kai atėjo metas eiti į pirmą klasę, tėvai mergaitę atvežė į Vilniaus Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą. Vitalija sako, kad likti vienai nepažįstamame mieste, naujoje aplinkoje jai nebuvo baugu. Labiau išgyveno jos tėvai, baiminęsi, kad mergaitei bus sunku apsiprasti. „Niekaip nesupratau, ko mama verkia. Aš mokykloje greitai susiradau naujų draugų, klasė buvo gera, draugiška. Augau su dvylika metų vyresne sese, taigi daugybė bendraamžių šalia atrodė puiku – visi kartu, visi žaidžia. Apsipratau mokykloje greitai“, – šypsosi Vitalija.

Moteris sako, kad jos negąsdino ir nuolatinė priežiūra, disciplina, tvarka internatinėje mokykloje. „Kai kurios auklėtojos buvo griežtesnės, kai kurios – nuolaidesnės. Kadangi kitokių sąlygų nebuvau mačiusi, atrodė, viskas taip ir turi būti“, – dėsto pašnekovė.

 

A. Jonyno mokykloje buvo daug įvairių būrelių, visi vaikai turėjo iš ko rinktis. Iš pradžių Vitalija pradėjo lankyti muzikos mokyklą, bet ten mokytis nesisekė, todėl metė. Užtat jai patikdavo plaukioti baseine, kur visus vaikus nuveždavo mokyklos autobusiuku. „Veiklos buvo daug. Neturėjau nei laiko, nei noro verkti pasislėpusi kamputyje. Su vaikais išdykaudavome, žaisdavome, mokytis nebuvo sunku. Savaitgaliais mane į namus pasiimdavo viena iš dviejų Vilniuje gyvenančių tetų. Per atostogas ir kas antrą savaitgalį grįždavau namo į Šiaulius“, – pirmųjų mokymosi metų trūkumų neprisimena Vitalija.

Jos teigimu, tai, kaip vaikas prisitaiko specialiojoje mokykloje, priklauso nuo kiekvieno psichologinių ypatybių: „Žinoma, jei vaikas yra mamyčiukas, jei labai prisirišęs prie savo šeimos, internatinėje mokykloje jam gali būti sunku. Aš viską priėmiau natūraliai – kai esi mažas, nežinai, kad gali būti kitaip.“

Į bendrojo ugdymo mokyklą – nuo ketvirtos klasės

Daugiausia problemų kildavo dėl ant lentos užrašyto teksto. Nors Vitalija sėdėjo pirmame suole, užduočių neįžiūrėdavo. Į pagalbą jai ateidavo suolo draugė, bet per kontrolinius ir ji niekuo padėti negalėdavo, Vitalija sukdavosi kaip išmanydama.

 

Nors mergaitė specialiojoje mokykloje jautėsi gerai, tuo metu Lietuvoje pradėjo sklisti įtraukiojo ugdymo idėjos, atsirado pirmosios mokyklos, kur kartu su kitais mokėsi ir negalią turintys vaikai. Vitalijos mama nutarė pasiimti mergaitę iš specialiosios mokyklos, kad ketvirtą klasę ji pradėtų lankyti arčiau namų esančioje Šiaulių bendrojo ugdymo įstaigoje. Taip Vitalija sugrįžo į gimtąjį miestą.

Mokytis kartu su „sveikais“ bendraamžiais mergaitei taip pat nebuvo pernelyg sunku. Tiesa, klasė buvo kur kas didesnė nei A. Jonyno mokykloje, mokytojai jai galėdavo skirti mažiau dėmesio. „Kol ketvirtoje klasėje mokė viena mokytoja, buvo paprasčiau. Penktoje klasėje pradėjo mokyti skirtingų dalykų mokytojai. Vieni buvo supratingesni, kiti – mažiau linkę atsižvelgti į mano poreikius“, – dėsto Vitalija.

 

Ji sako, kad daugiausia problemų kildavo dėl ant lentos užrašyto teksto. Nors Vitalija sėdėjo pirmame suole, užduočių neįžiūrėdavo. Į pagalbą jai ateidavo suolo draugė, bet per kontrolinius ir ji niekuo padėti negalėdavo, Vitalija sukdavosi kaip išmanydama. „Galbūt dabar jau yra kitaip, gal pedagogai jau parengia prasčiau matantiems vaikams atskiras, ant lapo užrašytas užduotis. Bet kai mokiausi aš, to dar nebuvo“, – aiškina pašnekovė.

 

Vitalijos teigimu, kad prasčiau mato, mokykloje patyčių ji nepatyrė, bet vis dėlto jautėsi kitokia, kai kada – vieniša. „Buvo sunku psichologiškai. Vengdavau eiti į mokyklos šokius, nes ten nesulaukdavau berniukų dėmesio. Paauglystėje tokie dalykai yra labai reikšmingi“, – dėsto pašnekovė.

Vyresnėse klasėse mergina suprato, kad jos žinių kokybė dėl silpnesnio regėjimo bendrojo ugdymo mokykloje nukenčia. Ji apsisprendė grįžti į Vilnių ir vidurinį išsilavinimą įgyti A. Jonyno mokykloje.

Pasivyti bendraamžius buvo sunku

 

Vitalija neslepia, kad pasivyti bendraamžius iš pradžių jai buvo sunku. Naujoji klasė buvo labai stipri, visi mokėsi gerai, o jos žinios buvo gerokai silpnesnės: „Mokykla, kurioje mokiausi Šiauliuose, nebuvo tarp stipriausiųjų. Pavyzdžiui, tereikėdavo iš istorijos užduoties išmokti vieną pastraipą, ją atpasakoti, ir gaudavai dešimtuką. Mano naujieji klasės draugai puikiai išmanė istorijos laikotarpius, jų žinios buvo tvirtos ir išsamios. Aš „plaukiojau“. Panašiai buvo ir su kitais dalykais.“

Merginos klasės draugai gerai dirbo kompiuteriu, buvo išmokę naudotis specialia žmonėms, turintiems regos negalią, pritaikyta įranga. Vitalija sako, kad jos žinios ir šioje srityje buvo nulinės. Teko daug ko mokytis iš naujo, deja, pasiekti klasės draugų lygio jai taip ir nepavyko.

Be mokslų, A. Jonyno mokykloje regos negalią turintiems vaikams siūloma daug popamokinės veiklos. Tai – ir muzikos mokykla, ir sporto, ir kitokie būreliai. Ne tik regos negalią turinčius žmones, bet ir Lietuvą garsina aklųjų riedulio (golbolo) komanda, skinanti laurus pasaulio čempionatuose.

 

Pasak pašnekovės, specialiojoje mokykloje dirba puikūs specialistai, mokymo lygis yra aukštas. Be to, visi pedagogai turi įgūdžių mokyti regos sutrikimų turinčius vaikus, netrūksta vadovėlių, mokymo priemonių, mokytojų dėmesio sulaukia kiekvienas mokinys. „Kai klasėje – vos keletas mokinių, sunku tikėtis, kad kurią nors pamoką „praslysi“, kad tavęs nepaklaus. Be to, kasdien po pamokų laikas skiriamas namų darbų ruošai. Nors mūsų, jau suaugusių, vyresnėse klasėse niekas pernelyg neversdavo mokytis, bet patys žinojome, kad užduotis atlikti reikia“, – pasakoja Vitalija.

 

Ji sako, kad, be mokslų, A. Jonyno mokykloje regos negalią turintiems vaikams siūloma daug popamokinės veiklos. Tai – ir muzikos mokykla, ir sporto, ir kitokie būreliai. Ne tik regos negalią turinčius žmones, bet ir Lietuvą garsina aklųjų riedulio (golbolo) komanda, skinanti laurus pasaulio čempionatuose, Olimpinėse žaidynėse. Beveik visi žaidėjai savo karjerą pradėjo besimokydami A. Jonyno mokykloje. „Galimybių čia labai daug, pasiekęs sporto aukštumų, gali pakeliauti po pasaulį, susirasti naujų draugų“, – dėsto Vitalija ir priduria, kad lankyti būrelius besimokant internatinėje mokykloje yra labai patogu – viskas vietoje, nereikia važiuoti per pusę miesto. Nematančiam ar silpnaregiui tai – labai svarbu.

Vitalija įsitikinusi: specialiosios mokyklos reikalingos

 

Nors pasiekti klasės draugų žinių lygį Vitalijai sekėsi nelengvai, ji sako, kad grįžusi į A. Jonyno mokyklą pasijuto kur kas geriau psichologiškai, jos savivertė išaugo. „Čia visi mokiniai jaučiasi lygiaverčiai, jie draugauja, pykstasi, tarp jų užsimezga meilė. Žinau atvejų, kai besimokydami bendrojo ugdymo mokykloje negalią turintys vaikai taip ir lieka visą laiką atstumti, nebendrauja su bendraamžiais, neišgyvena nei pirmosios meilės, nei kitų gražiausių jausmų. Gyvenimas paauglystėje, kai jautiesi atstumtas, yra labai sunkus. Jei tuo metu nesusiformuoja teigiama žmogaus savivertė, galima tikėtis, kad ir suaugęs jis nepasitikės savimi“, – mano pašnekovė.

 

Be to, pasak jos, regos negalią turintiems mokiniams reikia ramesnės aplinkos, kitokių mokymosi sąlygų, didesnio mokytojų dėmesio. Deja, kol kas tokie vaikai bendrojo ugdymo mokyklose dažnai paliekami nuošalyje, jiems rašomi geri pažymiai, kurie kartais neatspindi turimų žinių lygio. Visa tai gali turėti pasekmių tolesniame regos negalią turinčių žmonių gyvenime.