Socialinis ir emocinis ugdymas – šių dienų būtinybė

Irma Liubertienė 

Žmogaus mintis ir elgesį lemia emocijos, kylančios iš išgyvenimų ir prisiminimų, kurie suformuoja vidines nuostatas, įsitikinimus ir vertybes. Emociškai intelektualus žmogus – tas, kuris išmoksta stebėti save. Savistaba, refleksija ir savęs keitimas norima linkme – emociškai intelektualaus žmogaus pranašumai ir įrankiai, sudarantys sąlygas kurtis vidinę „laimės“ būseną, norimą santykį su savimi ir kitais žmonėmis. Lietuvoje emocinis intelektas dar vadinamas emociniu išprusimu arba emociniu raštingumu.

 

Socialinės ir emocinės kompetencijos vystosi nuosekliai. Jau mažieji turi pažinti save, savo emocijas, stiprybes ir silpnybes, paskui turi išmokti emocijas suvaldyti, tapti savo gyvenimo tvarkytojais, organizatoriais, atsakingais ir pasitikinčiais savimi piliečiais. Kai išmoksta pažinti save ir valdyti emocijas, stiprėja jų gebėjimas suprasti kitus žmones, empatiškumas, tolerancija. Kai įgyja gebėjimą būti empatiški, gali kurti gerus tarpusavio santykius, išmoksta bendrauti, dirbti kartu, taikiai spręsti konfliktus. Šie gebėjimai yra itin svarbūs, priimant atsakingus sprendimus, prisiimant asmeninę, socialinę ir moralinę atsakomybę.

Kas? Kada? Ir kam to reikia?

 

Emocinis intelektas yra gana naujas elgesio aiškinimo modelis, labiausiai paplitęs 1995 m. pagal Danielio Golemano teoriją aprašytoje knygoje „Emocinis intelektas“. Ankstyvoji emocinio intelekto teorija buvo išrasta mokslininkų psichologų Howardo Gardnerio, Peterio Solovey bei Johno Mayerio tarp 1970-ųjų ir 1980-ųjų.

 

Lietuvoje pirmieji teigiamus emocinio intelekto pokyčius pajuto tarptautinio kapitalo organizacijų darbuotojai. Jau iškart po nepriklausomybės, atsiradus tarptautinėms kompanijoms, ten dirbantieji negalėjo atsistebėti – kiek laisvės kūrybai, koks pasitikėjimas žmonėmis, kaip skatinamas bendradarbiavimas, dalijimasis idėjomis ir jokių patyčių!

Visgi patyčios vis dar – didelė problema ne tik mokyklose, bet ir daugumoje Lietuvos įmonių. Dažnai tyčiojamasi ne žodžiu, o žeminančiu elgesiu.

 

Siekiant ugdytis emocinį intelektą reikia asmeninių pastangų, vidinės motyvacijos ir laiko. Galbūt todėl šalyje jau penkiolika metų veikiančios prevencinės programos, nukreiptos į vaikus, vis dar nepasiekia savo tikslų.

Vien pinigais šio skaudulio neišspręsi – siekiant ugdytis emocinį intelektą reikia asmeninių pastangų, vidinės motyvacijos ir laiko. Galbūt todėl šalyje jau penkiolika metų veikiančios prevencinės programos, nukreiptos į vaikus, vis dar nepasiekia savo tikslų. Mokytojai jaučiasi užspęsti į kampą, kiek jiems užkraunama atsakomybės. Patyčios dažnai kyla ne klasėje, o mokytojų kambaryje. Piktas, pavargęs, o dar ir nesaugiai besijaučiantis mokytojas nėra tinkamas pavyzdys mokyti emocinio raštingumo, juk vaikai mokosi kopijuodami elgesį. Dažnas mokytojas Lietuvoje vis dar yra įsitikinęs, kad rodyti jausmus ir apie juos kalbėti darbe yra neprofesionalumo ženklas, laiko švaistymas. O juk tam, kad būtum jautrus ir atpažintum bei reaguotum į kitų – kolegų, vaikų – jausmus, emocines būsenas, pirmiausia turi būti jautrus sau. Dažnai šiems dalykams reikia ne papildomų investicijų, o noro.

 

Apie 2000 m. Lietuvoje ėmė steigtis įvairios nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip „Vaiko labui“, „Paramos vaikams centras“, kurios atkreipė dėmesį į vaikų socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo svarbą. Ėmė veikti programos „Zipio draugai“, „Įveikime kartu“, „Antras žingsnis“, skirtos padėti vaikams įgyti geresnę emocinę savijautą darželiuose ir mokyklose. Atsirado tarptautinių programų, tokių kaip Lions Quest „Paauglystės kryžkelės“, „Raktai į sėkmę“, kurios socialinius ir emocinius vaikų įgūdžius įvardijo kaip emocinį intelektą ir teigė, kad jis lemia žmogaus sėkmę ir gerus akademinius pasiekimus.

 

Didžiausias šių dienų iššūkis yra tai, kad tokios programos mokyklose vis dar diegiamos nenuosekliai, t. y. tik kai kuriose klasėse, jas pasirenka tik dalis šalies mokyklų, o dauguma pedagogų pirmenybę teikia akademiniams rezultatams. 2015 m. dėl šios priežasties socialines ir emocines programas įgyvendinančios organizacijos ir aktyviai jas plėtojančios mokyklos susibūrė į Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociaciją, kur pagrindiniu tikslu išsikėlė nuosekliai plėtoti socialinį ir emocinį ugdymą bei skleisti gerąją patirtį šalyje.

Programų gausa, panašumai ir skirtybės…

 

XXI a. įvairių šalių ugdymo institucijose pradėtos diegti programos, kurios stiprina socialines ir emocines vaikų kompetencijas. Kai kurių programų istorija prasidėjo net prieš keturiasdešimt ir daugiau metų. Per šį laikotarpį keitėsi jų pavadinimai ir turinys, jos modernėjo, bet pagrindinis tikslas išliko – padėti jaunajai kartai įgyti gyvenimui reikalingų įgūdžių.

Atlikta keturių socialinių ir emocinių programų („Neįtikėtinų metų serija“ (JAV), SEAL (Jungtinė Karalystė), „Gyvenimo įgūdžių ugdymas“ (Lietuva), „Zipio draugai“ (tarptautinė, vykdoma 20-yje šalių, įskaitant Lietuvą) lyginamoji analizė ugdytinio kompetencijų aspektu atskleidė tam tikrus programų panašumus, bet kartu parodė ir aiškias jų skirtybes. Neabejojama tuo, kad visos jos – tai pagalba ir vaikui, ir mokytojui.

 

Visose lygintose programose savimonės kompetencija buvo išskirta kaip jausmų įsisąmoninimo gebėjimai. Nurodoma, kad ugdant vaikų savimonę mokoma pasitikėti savimi, atpažinti ir įvardyti savo jausmus, rūpintis savo kūnu. Išsiskyrė programa „Zipio draugai“, kurioje ugdant savimonę buvo išryškinami tik sunkūs jausmai: liūdesys, pyktis, susierzinimas, pavydas, jaudulys. Programos „Neįtikėtinų metų serija“ išskirtinumas – atsipalaidavimo gebėjimo ugdymas.

 

Savitvardos kompetencija visose programose buvo siejama su emocijų išgyvenimu. Programoje „Neįtikėtinų metų serija“ visas dėmesys yra skiriamas pykčiui įveikti, o programa „Zipio draugai“ moko įvairių strategijų, kaip įveikti „sunkius“ jausmus: liūdesį, pyktį, susierzinimą, pavydą, jaudulį. Programoje „Gyvenimo įgūdžių ugdymas“ vaikai mokomi pastebėti kūno reagavimo į stiprius jausmus požymius, suprasti būdus, kaip sumažinti sunkių jausmų keliamą įtampą, įveikti kritinius jausmus ir elgtis sau ir kitiems priimtinais būdais. Savitvardos kompetencijos gebėjimų grupėje išsiskyrė SEAL programa, kurioje vaikų ugdomi gebėjimai buvo padalyti į dvi grupes: 1) gebėti kontroliuoti, kaip išreiškiu savo jausmus, 2) gebėti kontroliuoti, kaip jaučiuosi. Vienintelėje programoje „Zipio draugai“ buvo akcentuojami gebėjimai išgyventi pasikeitimus ir netektis.

 

Visose keturiose programose socialinis sąmoningumas kaip atskira kompetencija nebuvo išskirta. SEAL programoje socialinis sąmoningumas išskiriamas kaip gebėjimas užjausti – empatija. „Zipio“ programoje ypač pabrėžiami bendravimo gebėjimai: kaip išklausyti, suprasti kitą, kaip išsakyti savo poreikius ir išgirsti kito poreikius, kaip atvirai kalbėti, paprašyti pagalbos. Gyvenimo įgūdžių ugdymo programoje socialinis vaikų sąmoningumas ugdomas per poreikių, teisės ir atsakomybės įsisąmoninimą. Išsiskyrė programa „Neįtikėtinų metų serija“, kurioje ypač pabrėžiami taisyklių svarbos supratimo ir laikymosi gebėjimai.

 

Tarpusavio santykių įgūdžiams visose programose yra skiriama daug dėmesio. Buvo aptiktos keturios pagrindinės gebėjimų grupės: kaip susirasti draugų ir prisijungti prie grupės? Kaip draugiškai bendrauti? Kaip bendradarbiauti ir dirbti kartu? Kaip spręsti konfliktus? Iš visų programų išsiskyrė tik keletas gebėjimų: „Zipio draugai“ moko vaikus, kaip kartu atšvęsti sėkmę. Taip pat šioje programoje išskirtas gebėjimas tinkamai reaguoti į atstūmimą ir vienatvę, ko nepastebėta kitose programose. Gyvenimo įgūdžių ugdymo programoje tarpusavio santykių plėtojimo kompetencijoje išskirtas gebėjimas didžiuotis savo šeima.

 

Trijose iš lygintų programų atsakingas sprendimų priėmimas buvo susijęs su rizikingų situacijų atpažinimu ir įveikimu. Programoje „Neįtikėtinų metų serija“ išskiriami gebėjimai apgalvoti alternatyvius sprendimus, patekus į sunkią situaciją: tapus pašaipų objektu ar smurto auka. „Zipio draugai“ moko atpažinti ir įveikti sunkumus bei padėti kitiems, pakliuvus į sudėtingą situaciją. Gyvenimo įgūdžių ugdymo programoje atsakingas sprendimų priėmimo ugdymas pateiktas per rizikingų situacijų atpažinimą ir įveikimą. Vienintelėje SEAL programoje vaikai mokomi atsakingai priimti sprendimus, ugdant motyvaciją nusistatyti sau tikslus ir dirbti jų siekiant.

 

Socialinis ir emocinis ugdymas darželyje ar neformaliose pamokose

 

Mažesniųjų vaikų programose dažnai dalyvauja tam tikri herojai ar žaislai, apie kuriuos yra pasakojamos istorijos, nutikimai, susiję su išgyventomis situacijomis grupėje ar klasėje.

Paprastai, mokyklai pasirinkus kurią nors iš prevencinių programų, atsižvelgiant į vaikų amžių, organizuojami vienos pamokos trukmės užsiėmimai per savaitę. Mažesniųjų vaikų programose dažnai dalyvauja tam tikri herojai ar žaislai, apie kuriuos yra pasakojamos istorijos, nutikimai, susiję su išgyventomis situacijomis grupėje ar klasėje. Tarkime, „Zipio draugų“ ar „Obuolio draugų“ pamokose – vabzdys ir žiurkėnas, kuriuos vaikai pagamina kartu su mokytoja, jie apsigyvena klasėje ir rūpinasi jausmais, santykiais. „Kimoči“ programoje darželinukai žaidžia su jausmus atspindinčiais pliušiniais žaislais, jie, auklėtojų padedami, gali įgarsinti, suvaidinti tam tikras situacijas, taip jos yra tarytum „sužaidžiamos“, o kartu moko vaikus labai konkrečių dalykų – atpažinti ir priimti jausmus, draugauti, bendrauti, kurti santykius, priimti toleranciją, sprendimus, rūpintis kitais ir pan.

 

Sakoma, kad vaiko charakteris susiformuoja apie devintuosius gyvenimo metus. Tačiau jau darželyje yra daug besimušančių ir neklausančių vaikų, kitaip tariant, „nepatogių“. Visi jie yra asmenybės su savo nuomonėmis, reakcijomis, kurių iš kažko išmoko. Mokytojai į tokius vaikus reaguoja labai įvairiai. Tie, kurių emocinis intelektas žemesnis, gali šaukti vaikui, kad jis taip garsiai nerėktų: paradoksalu, bet ką iš tiesų girdi mažasis – šaukti galima, tik reikia būti vyresniam… Aukštesnio emocinio intelekto mokytojai turės kantrybės vaikui paaiškinti, kad šioje aplinkoje nešaukiama, nesimušama ar pan. Jau pirmaisiais vaiko ugdymo įstaigoje metais yra svarbu mokytojams tinkamai reikšti savo emocinį raštingumą. Viskas itin paprasta: jei pykstu, pasakau, kad pykstu ir kas mane supykdė. Puiku, jei mokytojas gali nupasakoti vaikams, kur jaučia pyktį savo kūne, ką galėtų padaryti, kad pyktis sumažėtų, t. y. savo pavyzdžiu mokydamas vaiką priimti pyktį, ieškoti būdų nusiraminti ir t. t.

Svarbu pabrėžti, kad emocinį raštingumą pradėti lavinti niekada nėra vėlu.

7 emociniai poreikiai ir jų vaidmuo vaiko gyvenime

 

Saugumas

Jei vaikai nesijaučia emociškai saugūs namie, jie ieško saugumo kitur, pavyzdžiui, mokykloje. Tad Irma Liubertienė neabejoja, kad šiuolaikinės mokyklos vaidmuo nebėra vien mokyti ir auklėti, ji turi būti tas saugus uostas, tarpininkas, turintis pakankamai svarių įrankių atpažinti vaikus, stokojančius saugumo namuose, ir jiems padėti.

 

Dėmesio poreikis

Mes neretai priekaištaujame vaikams, kad jie nuolat reikalauja dėmesio ir to siekia bet kokiomis priemonėmis. Tačiau toks elgesys neturėtų stebinti žinant, kad dėmesio troškimas yra svarbus emocinis poreikis ir jį būtina tenkinti. Vaikas, nesulaukęs pozityvaus dėmesio iš suaugusiųjų, visais būdais stengsis gauti bet kokio. Ši taisyklė galioja ir namuose, ir mokykloje. Specialistė rekomenduoja pastebėti, kada mes atkreipiame į vaiką dėmesį. Dažniausiai tada, kai jis jau kažką padarė ne taip, kaip iš jo tikimės: „O jūs atkreipkite dėmesį į vaiką, kai jis užsiima kažkokia jam įdomia veikla ir nereikalauja dėmesio, nieko neprašo, nezirzia. Pasidomėkite, ką jis veikia, kodėl ši veikla jam patinka, pagirkite, bet atminkite, kad abstraktus „šaunuolis“ vaikui nieko nereiškia. Kur kas svarbiau labai tiksliai pastebėti, išgryninti ir pasakyti konkrečias jo savybes.“ I. Liubertienė rekomenduoja nepraleisti dar vieno reikšmingo momento – vaikai ne tik nori sulaukti suaugusiųjų dėmesio, bet lygiai taip pat nori juo ir dalytis, parodyti kitiems.

 

Kai dvimetis išreiškia norą batus užsirišti pats, turime gerbti jo savarankiškumo proveržį ir leisti tai. Mūsų pasitikėjimas ir palaikymas – tai pagarba vaiko norui būti savarankiškam.

Autonomija ir kontrolė

Kai dvimetis išreiškia norą batus užsirišti pats, turime gerbti jo savarankiškumo proveržį ir leisti tai. Mūsų pasitikėjimas ir palaikymas – tai pagarba vaiko norui būti savarankiškam. Jei jau taip norisi padėti, specialistė siūlo palaikyti vaiką visose situacijose ir nelikti abejingiems, nes jis nori jausti tėvų, mokytojų palaikymą ir suklydęs turėti galimybę prašytis pagalbos.

 

Priklausymas grupei

Mes esame socialūs individai, tad mums būtina priskirti save tam tikrai grupei. Vaiko gyvenime itin reikšmingos grupės yra šeima, mokyklos klasė, įvairūs būreliai. Tai grupės, kuriose trokštame save identifikuoti. Kas atsitinka, kai mūsų nepriima? I. Liubertienė teigia, kad nepriimtas klasės vaikas jausis nesaugus, negalės tokioje grupėje savęs realizuoti, mokytis. Mokytojams ji siūlo dažniau pasidairyti per pertraukas į vaikus, atkreipti dėmesį į tuos, kurie nežaidžia su kitais, laikosi atokiau, o tėvams rekomenduoja stengtis suprasti ir pažinti vaikų bendruomenes, daugiau domėtis vaiko draugais, veikla, o ne pažymiais ir pastabomis. Pašnekovė dėl vaiko gerovės ragina nebijoti ir radikalesnių pokyčių, pavyzdžiui, pakeisti mokyklą.

 

Privatumas ir refleksija

„Net ir mažiausiam vaikui reikia turėti savo kampelį, gal nebūtinai kambarį, bet tik jam skirtą vietą, erdvę, kur tėvai nedarytų tvarkos, nepadėtų žaislų ar daiktų ten, kur jiems patogiau“, – teigia specialistė ir siūlo labai rimtai paisyti tos erdvės privatumo. Net ir paties netvarkingiausio paauglio kambario duris I. Liubertienė siūlo uždaryti ir tyliu savo pavyzdžiu rodyti, kaip turi atrodyti tvarkinga erdvė. Sava erdvė būtina pabūti vienam, atsitraukti nuo bendravimo, pailsėti. Būtų idealu, jei tokia galimybė būtų įmanoma ir mokykloje.

 

Besąlyginis santykis

Įvairios pagalbos linijos rodo reikšmingų, besąlyginių santykių stoką, vaikai, jaunuoliai neturi kam išsipasakoti, tiksliau, žino, kad jų tokių, kokie yra, nepriims. I. Liubertienė tai sieja su vaikų savivertės stoka: „Mes susikoncentruojame į pasitikėjimo ugdymą, o tai susiję su rezultatais, pažymiais, pasiekimais. Savivertė yra vidinis stuburas, tai, už ką vertiname save kaip žmogų, kokie esame.“ Tą besąlyginį santykį griauna ir tai, kad vaiką užkrauname nemažais savo lūkesčiais, bet juo kaip asmenybe nesidomime. Tėvams patariama stengtis suprasti, palaikyti vaiką, kad nepalūžtų, kai jam nesiseka, pabrėžti ne neigiamus pažymius, o tai, kaip jis jaučiasi, ir visada priimti suklydusį, t. y. palaikyti besąlygiškai.

 

Augimas ir prasmės matymas

Net ir labiausiai nusivylęs mokykla vaikas nori mokytis pačia plačiausia to žodžio prasme. „Mes visada mokomės, kai kažką naujo įžvelgiame, pamatome, o noras mokytis išauga sutikus tikrą, gerą mokytoją. Ir štai čia slypi iššūkis šiuolaikiniams mokytojams. Mokytojas, kaip žinių šaltinis, nebėra vertybė, nes žinios tapo labai lengvai pasiekiamos internetu, jų yra visur… Kur kas svarbiau – žmogiškas santykis, charizma, emocinis intelektas ir tai, kas įkvepia gilintis, ieškoti žinių pačiam“, – įžvalgomis apie naują mokytojo vaidmenį pokalbį baigia pašnekovė.

 

Abejonių nėra, kad emocinis intelektas yra didžiausias mokymosi įkvėpimas, o visi mokytojai, kurie mokymosi procese gebės panaudoti pagrindinius emocinius poreikius, išloš daug: vaikai patirs malonumą, jų motyvacija mokytis bus didesnė, jie norės eiti į mokyklą ir jaus bei augins mokytojo autoritetą.

 

Parengta pagal Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentės Irmos Liubertienės straipsnius

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.