Kasdien mokyklose „gesinami gaisrai“ ne žlugdo, o suteikia pozityvumo

Miglė Lopetaitė

Kiekvienoje mokykloje dirba ir budi „ugniagesys“ – tai socialinis pedagogas. Ir nors mažų ar didelių gaisrų kyla kasdien, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos socialinių mokslų daktarė Giedrė MISIŪNIENĖ teigia, kad net ir sudėtingiausios situacijos socialinio pedagogo specialybę paverčia viena pozityviausių. Pašnekovė „Švietimo naujienų“ skaitytojams papasakojo, kokie yra socialinio pedagogo kasdienybės niuansai ir kokias aktualijas įžvelgia mokyklose praktiką atliekantys studentai. Kviečiame skaityti.

 

Socialinio pedagogo darbas – pilnas iššūkių. Kas dažniausiai įkvepia jaunus žmones rinktis šią specialybę ir padėti sudėtingo elgesio vaikams – artimos patirtys ar viduje kibirkščiuojantis pedagoginis pašaukimas?

Taip, tenka pripažinti, kad socialinio pedagogo veikla nėra monotoniška. Socialiniam pedagogui svarbu turėti lakią vaizduotę ir greitą nuovoką, ką, kada ir kur reikia daryti, nes šio darbo kasdiena dažnai pilna naujienų, jos visos dažniausiai susijusios su negatyvu: atėjo, bet nepriėjo; atėjo, bet pabėgo; atėjo neblaivus; atsinešė pašalinių daiktų, kurie kelia grėsmę aplinkai; aktyviai save sąmoningai žaloja aštriu daiktu; agresyviai konfliktuoja tarpusavyje su valytoja, valgykloje – galima vardinti ir vardinti. Kiekvieno socialinio pedagogo darbe yra dienų lyg iš holivudinio, itin ekstremalaus scenarijaus filmo.

Visus studentus vienija meilė ir rūpestis kiekvienam vaikui, noras besąlygiškai padėti, dalytis, organizuoti paramą nepalankioje aplinkoje augantiems vaikams, taip pat patirtis savanoriaujant dienos centruose, vaikų vasaros stovyklose. Dažnas yra asmeniškai išgyvenęs ar matęs iš labai arti sunkumus, su kuriais susiduria vaikai, paaugliai, jaunuoliai.

 

Tai tikrai nėra darbas kabinete ar darbas, kurio sėkmė priklauso tik nuo tavęs. Socialinio pedagogo veiklos veiksmingumą lemia ne tik jo vieno, bet bendros visos mokyklos profesionalų pastangos, koordinuotai ir laiku nustatytos socialinės-pedagoginės problemos, atsakomybių pasidalijimas ir skubus sprendimų priėmimas. Tam reikia ne tik pedagoginio pašaukimo, išsilavinimo, praktinio pasiruošimo, bet ir tam tikrų asmenybinių savybių. Tad galimai tai ne kiekvienam.

 

Stodamas į šią specialybę, kiekvienas laiko motyvacinį testą, be to, pirmame kurse būna daug pokalbių, atsakant į klausimą – kodėl pasirinkote tapti socialiniu pedagogu? Atsakymai būna įvairiausi, bet visus studentus vienija meilė ir rūpestis kiekvienam vaikui, noras besąlygiškai padėti, dalytis, organizuoti paramą nepalankioje aplinkoje augantiems vaikams, taip pat patirtis savanoriaujant dienos centruose, vaikų vasaros stovyklose. Dažnas yra asmeniškai išgyvenęs ar matęs iš labai arti sunkumus, su kuriais susiduria vaikai, paaugliai, jaunuoliai.

Matydami, kaip vyksta realus mokymo(si) ir pagalbos procesas mokykloje, kokie yra tarpusavio mokinių, mokinių ir mokytojų santykiai, kokios socialinės sąveikos ir pagalbos būdai, studentai susipažįsta su nepagražinta tikrove – kasdieniu mokyklos gyvenimu.

 

Išeidami į praktikos vietas studentai jau būna teoriškai susipažinę su socialinio pedagogo darbo organizavimo pagrindais, taip pat išklausę pedagogikos, psichologijos kursus, išmano svarbiausius vaiko raidos ir pozityvios socializacijos aspektus. Studentai taip pat pirmame kurse turi galimybę per seminarus apsilankyti įvairaus tipo institucijose, susipažinti su jų organizuojama socioedukacine pagalba, savanoriauti. Tad papuolę į realią ugdomąją aplinką, jie nepatiria neįveikiamo diskomforto. Matydami, kaip vyksta realus mokymo(si) ir pagalbos procesas mokykloje, kokie yra tarpusavio mokinių, mokinių ir mokytojų santykiai, kokios socialinės sąveikos ir pagalbos būdai, studentai susipažįsta su nepagražinta tikrove – kasdieniu mokyklos gyvenimu.

 

Mokyklose dirbantiems ar besipraktikuojantiems socialiniams pedagogams vis dar išlieka aktualūs tokie klausimai: motyvacijos mokytis didinimas, mokymosi sunkumų problemų sprendimas, tėvų įtraukimas į mokyklos gyvenimą, žalingų įpročių prevencija, nusikalstamumo prevencija, sveikos gyvensenos ugdymas ir kt. Per praktikas studentai ne tik stebi ar globojant mentoriui veda veiklas šiose srityse, bet ir padeda mokiniams pasiruošti konkursams, organizuoja nacionalines, tautines šventes, sprendžia socialinių įgūdžių problemas. Tame įžvelgiu daug teigiamų dalykų, o demonstruojami vaikų geri rezultatai atperka sunkius išgyvenimus ar patirtas pirmas nesėkmes.

 

Esate švietimo pagalbos specialistė, socioedukacinėje srityje dirbate jau daugiau nei 15 metų. Pratęsiant temą apie jaunesnių kolegų, tai yra studentų, darbinės patirties iššūkius – kaip jiems padedate, kaip juos padrąsinate, gal pasidalijate patarimais? Kokiais?

Su studentais labai daug diskutuojame apie problemišką elgesį (kas yra tiesioginis jų darbo objektas mokykloje), apie nepageidautiną vaiko socializaciją lemiančius veiksnius, aptariame pagalbos problemiško elgesio vaikams metodikas, socialinės ir pedagoginės pagalbos būdus tikslinėms vaikų ir paauglių grupėms, pagalbos teikimo galimybes.

Dažniausiai socialiniai pedagogai dirba su problemomis, susijusiomis su nepalankia situacija šeimoje. Dabar nėra įprasta lankytis šeimose – vietoje to tėvai dažniau kviečiami į mokyklą. Tačiau aš, prisimindama vaikų lankymą šeimose kaip savo pačios teigiamus rezultatus duodančią profesinę patirtį, raginu ir studentus tai daryti. Atvykus viskas kaip ant delno, užtenka pirmų sakinių ir gali suprasti, kokia tai šeima, kokie jos tarpusavio santykiai.

Pastebima, kad sunku atrasti kelią į vaiko širdį: sunku jį įtikinti stengtis dėl mokymosi rezultatų. „Jie net nesupranta, kad jiems norima padėti“, – dažnai sako studentai. Jie mato ir tėvų pasipriešinimą, bendradarbiavimo trūkumą, nenorą išgirsti, pripažinti problemų. Partnerystė ir komandinis darbas gali būti viena iš sėkmingos profesinės pradžios sąlygų.

 

Diskutuojant su kolegomis mokykloje, išryškėja jautrios problemos, susijusios su vaikų neadekvačiu ir deviantiniu elgesiu, konfliktais ir įtemptu psichologiniu klimatu mokykloje. Sunku spręsti problemas, susijusias su smurtu, patyčiomis mokykloje, kai patyčios vyksta ne tarp mokinių, o tarp mokytojų ir mokinių, tėvų. Kitos gana sudėtingos problemos – susijusios su mokymosi motyvacijos nebuvimu ar nuolatiniu vėlavimu į pamokas, nelankymu. Grėsmingai didėja iššūkių ar nesėkmių mokykloje patiriančių vaikų skaičius. Be to, vis dar gana siaurai suprantama specialiųjų poreikių asmenų įvairovė, ypač sudėtinga situacija mokinių, turinčių elgesio ir emocijų sutrikimų ar sunkumų, taip pat – apleistų pedagoginiu, socialiniu požiūriu.

 

Mokiniai ir šiandien priversti keisti mokyklas, nes ne visada pavyksta sėkmingai socializuotis. Jau per praktiką studentai pastebi, kad kartais iššūkiu tampa komandos narių nesusikalbėjimas ar nenoras ieškoti kitų problemos sprendimo galimybių. Taip pat pastebima, kad sunku atrasti kelią į vaiko širdį: sunku jį įtikinti stengtis dėl mokymosi rezultatų. „Jie net nesupranta, kad jiems norima padėti“, – dažnai sako studentai. Jie mato ir tėvų pasipriešinimą, bendradarbiavimo trūkumą, nenorą išgirsti, pripažinti problemų. Nėra lengva atrasti bendrą kalbą su tėvais, įtikinti, kad gali padėti. Todėl partnerystė ir komandinis darbas gali būti viena iš sėkmingos profesinės pradžios sąlygų.

 

Apskritai, mums trūksta pasitikėjimo, sutelktumo, elementaraus susišnekėjimo ir institucinės partnerystės darbo komandoje. Pavyzdžiui, Suomijos ar Kanados visuomenėse, kuriose yra daugiau pasitikėjimo, mažesni rizikos grupei priskiriamų vaikų skaičiai, geresnė vaikų savijauta ir aukštesni vaikų mokymosi rezultatai. Taip pat atkreipčiau dėmesį į didėjantį mokymosi sunkumų kategorijai priklausančių vaikų skaičių, jų kyla dėl didėjančios atskirties ne tik tarp miesto ir kaimo vaikų, bet ir didžiuosiuose miestuose pastebimo atotrūkio – Lietuvoje situacija kitokia kas 10 km!

 

Jūs taip pat esate praktikė, dirbote ir su gatvės vaikais. Esate teigusi, kad vaikai atsiduria gatvėje, kai jie tampa nereikalingi nei šeimai, nei mokyklai. Ką mokytojui svarbiausia suprasti, galvojant apie tokius vaikus? Kaip jų neįžeisti, kaip su jais elgtis, pagaliau – kaip reaguoti į jų pradžioje dažnai demonstruojamą aršumą, šaltas replikas, net įžeidimus?

Grąžinti vaikus į visuomenę ir švietimo sistemą yra pakankamai sunkus ir daug pastangų reikalaujantis procesas. Ypač svarbus – mokytojas ir jo santykis su vaiku, jo gebėjimai priimti, neklijuoti etikečių, rasti ryšį… Taip, tai nėra paprasta, nes šie vaikai nedrausmingi, įžūlūs, neturintys ir nepripažįstantys autoritetų, turintys savo „advokatus“, nes nepasitiki suaugusiaisiais, negerbia jų, netgi niekina. Bet tai susiję su jų negatyvia gyvenimiška patirtimi. Todėl labai svarbus mokytojo požiūris į vaiką: jei laikysimės standarto ir reikalausime iš jo tiek pat, kaip iš kitų, tai susidursime su pasipriešinimu, konfrontacija. Šiems vaikams būdinga gera orientacija socialinėse situacijose, jie yra apsukrūs ir aktyvūs, jeigu įžvelgia asmeninę naudą. Tai galima panaudoti, nukreipiant juos pozityvaus elgesio link, ir tik nuo pedagogo kūrybiškumo priklauso, kokios programos ir priemonės bus pasirinktos. Šiems vaikams mokytis ir priprasti prie mums įprastų taisyklių yra labai sunku. Dažniausiai reikalingas ir ilgalaikis gydymas, ir visapusė pagalba ieškant geriausių būdų, kaip kuo veiksmingiau gatvės vaiką ir jo šeimą perorientuoti į pozityvią socialinę ir edukacinę erdvę. Vieno ar kelių specialistų pagalbos dažnai neužtenka, tad telkiamos socioedukacinės pagalbos grupės, komandos, taikančios kompleksines poveikio priemones.

 

Ar „gatvės vaikai“ yra pasmerkti būti visuomenės paribyje? Ko reikia, kad jie turėtų vilties gyventi, kaip daugelis kitų vaikų?

Šiandien labiausia trūksta realios švietimo pagalbos paslaugų vaikams (čia ir dabar) ir pagalbos paslaugų šeimoms, susiduriančioms su vaikų paauglystės problemomis, dažniausiai pasireiškiančioms per socialiai nepriimtiną, sunkiai valdomą vaikų elgesį. Trūksta paslaugų ir sėkmingų pagalbos mechanizmų vaikams ir jaunuoliams, linkusiems į nusikalstamą veiklą, ir pan. Šeimos stokoja pagalbos auginant vaikus, turinčius elgesio problemų. Jei būtų stiprinama ir investuojamos valstybės lėšos į paslaugų kūrimą, neturėtume paribio vaikų. Ir greičiau išsisuktume iš užburto rato, įveikdami patyčių, priklausomybių problemas ir pan.

 

Tikriausiai esate išgyvenusi ne vieną „gatvės vaikų“ istoriją, gal galėtumėte pasidalyti keletu iš jų? Gal turite išskirtinai gerų, pozityvių tokių vaikų likimų istorijų?

Visada džiugu patirti moralinį ir emocinį atlygį, kai pavyksta ne tik prieiti, prakalbinti, išgirsti, padėti susivokti savy, bet gražinti vaiką į ugdymo sistemą, mano atveju – į jaunimo mokyklą. Direktorė nuolat mus skatindavo, sakydama: „Jei išgelbėjai vieną vaiką – išgelbėjai visą pasaulį“. Šios Mokyklos misija – ypatinga, tad tekdavo priimti netipinius sprendimus. Akcentuotina kalbėjimo su kiekvienu atskirai svarba. Daug dėmesio skirdavome pirmam vaiko apsilankymui mokykloje, per kurį įsipareigojama padėti vaikui, mokyti pagal jo psichofizinę brandą, aptardavome su tėvais ar globėjais komunikacijos ir pagalbos galimybes. Daugiausia iššūkių kildavo dėl mokymosi motyvacijos ir netinkamo elgesio. Reikėdavo ieškoti įvairiausių kūrybiškų sprendinių, kaip prisijaukinti ne tik ateiti iki mokyklos, bet ir kuo ilgiau joje likti bei įgalinti mokytis. Daugelio vaikų istorijos siejasi su patirtomis patyčiomis tiek šeimoje, tiek mokykloje. Sėkmės istorijas iliustruotų dėl patyčių atvykusio, dabar sėkmingai kunigų seminariją baigusio, mokinio istorija. Kitas mokinys, kuris prastai lankė ir mokėsi buvusioje mokykloje, pamažu įgavo pasitikėjimą suaugusiais ir bendraamžiais, atgavo savigarbą, vėliau baigė profesinę mokyklą, šiuo metu yra įkūręs savo verslą. Taip pat džiugu prisiminti paauglę, susilaukusią kūdikio ankstyvame amžiuje, kuriai laiku suteikus pagalbą, sudaryta galimybė grįžti į mokyklą, mokytis ikiprofesinio rengimo įgūdžių ir kartu pilnavertiškai realizuoti mamos vaidmenį. Gyvi vaizdiniai subkultūrom priklausiusių paauglių, kurie išsiskirdavo ne tik išvaizda, bet ir savita gyvenimo filosofija. Didžiuodavomės rezultatais, kai pavykdavo jaunuolius įkalbėti gydytis nuo priklausomybių, ar atitolti nuo nusikalstamų grupuočių veiklos. Visi šie ir daugelis kitų atvejų reikalauja labai daug individualizuoto darbo, pirmiausia formuojant naujus įgūdžius, tvarką, elementarų dienotvarkės ritmą ir rėžimą. Atrodytų – labai paprasti dalykai, bet neužtvirtinti vaikystėje šeimoje jie išmuša vaiką iš bėgių, o grįžti į šiandienos greitkelį ir neatsilikti nūdienos tempe yra labai sunku.

 

Gal turite idėjų, kokios konkrečios veiklos derėtų imtis, kad „gatvės vaikų“ būtų kaip galima mažiau? O gal kažkokie konkretūs žingsniai jau yra žengiami?

Vaiko gerovės labui dirba labai daug nacionalinių ir tarptautinių institucijų, visų jų objektas – vaikas ir jo gerovė siekiant užtikrinti lygias galimybes visiems vaikams, visų vaikų dalyvavimą, augimą be smurto, prieinamą švietimą, palankų teisingumą ir pan. Peržvelgus, ką esame padarę atkūrus nepriklausomybę, turime kuo džiaugtis ir didžiuotis, turime ir ko mokytis.

 

Sveikintina iniciatyvą – tarpžinybinės vaiko gerovės tarybos subūrimas, nes tik partnerystėje atsiranda didžiausia sinergija. Į šią grupę įtraukti ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Tai – nauja praktika Lietuvoje, bet tikiu, kad ji įneš svarų indėlį į vaiko gerovės sritį.

 

Šiandien jau galime garsiai girtis, kuo esame stiprūs, bet turime įvardyti ir kas nepavyko, su kokiais iššūkiais susiduriame. Veikianti šveitimo pagalbos sistema nepatenkina visų poreikio. Šiandien ypač reikalinga papildoma socioedukacinių paslaugų plėtra ir vaikui, ir šeimai. Vėl esame švietimo reformos virsme, kai turime garsiai įsivardyti, kur mums nesiseka ir ieškoti galimybių kurti ir plėsti problemines sritis, neuždengiančias veiklas. Didžiausias poreikis: nėra paslaugų paaugliams, nes jie savęs jau netraktuoja kaip vaiko, bet iki suaugusio dar taip pat reikia ūgtelti. Tad klostosi jiems nepalanki situacija – paslaugų vakuumas.

 

Įprastai klasėje – apie 30 vaikų, o mokytojas – vienas. Kaip manote, ar būdamas tokioje situacijoje mokytojas pajėgus įsigilinti į visų mokinių poreikius ir atskirai – į rizikoje atsidūrusių vaikų poreikius?

Atsakydama į Jūsų klausimą, trumpai pristatysiu „Valteri“ mokymo ir konsultavimo centro praktinį patyrimą Suomijoje. Institucijoje dirbantys konsultantai dirba su visa bendruomene, bendruomenės vietoje, pavyzdžiui, mokykloje. Į konsultacinius vizitus vyksta 2 profesionalai (jie pasiskirstę darbo veiklos sritimis), pagal poreikį – nuo 1 dienos iki 6 savaičių. Paskui ataskaitą su rekomendacijomis, kaip dirbti, gauna ir mokykla, ir tėvai. Tai padeda greitai ir tinkamai įvertinti situaciją bei nuspręsti, kokios paramos reikia.

 

Mūsų praktika rodo, kad vienam mokytojui nebepakanka kompetencijos ar tiesiog laisvų rankų ir akių susidoroti su kylančiomis problemomis ir nesklandumais, nepakanka tradicinių sprendimo būdų, todėl pagalba mokiniams, patiriantiems sunkumų, – taip pat pagalba mokytojui pagal esamus pajėgumus. Ji galėtų būti teikiama, suvienijus visas mokyklos ir socialinių partnerių pastangas.

Sėkmingų rezultatų greičiau patiria tos mokyklos, kurios, siekdamos užtikrinti vaikų saugumą mokykloje ir padėti jiems spręsti pedagogines, socialines ir psichologines problemas, pasitelkia kompleksinės pagalbos organizavimo ir komandinio darbo principus.

 

Jei mokytojui ar mokiniui reikalinga pagalba, visada galima kreiptis į mokyklos švietimo pagalbos specialistus. Kalbant apie socialinius pedagogus, šiuo metu mokyklose jų dirba per 900. Vienam socialiniam pedagogui priskirta iki 400 mokinių. Ar jis pajėgus kokybiškai atlikti savo darbą, atsakymas akivaizdus. Apie socialinių pedagogų veiklos kasdienybę byloja ir atlikto Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro tyrimo rezultatai: dažniausiai socialiniai pedagogai teikia pagalbą elgesio sunkumų turintiems mokiniams, dirba su mokyklos nelankančiais arba vengiančias lankyti mokiniais, teikia pagalbą mokiniui adaptuojantis mokykloje ir dirba su specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniais ir t. t. O tas nesibaigiantis įvairių įtampas keliančių ir konfliktinių situacijų sprendimas priveda prie to, kad šie pedagogai tapo „gaisrų gesintojais“.

 

Remiantis VDU mokslininkų vykdytais longitudiniais tyrimais ir pasaulio patirtimi, vienam socialiniam pedagogui turėtų tekti darbas su iki 200 vaikų – tik tuomet būtų suteikiama kokybiška kompleksinė pagalba. Tai patvirtina socialinių pedagogų, ugdymosi institucijų vadovų ir savivaldos organizacijų vadovų apklausa (2018), kurios dalyviai tvirtina, kad socialinio pedagogų paslaugų reikia ne tik vaikams iš rizikos šeimų – tai ir kiti vaikai, turintys kalbėjimo ir kalbos, elgesio ir / ar emocijų sutrikimų. Kad ir kaip būtų gaila, kol kas stokojama darbo su šiais vaikais dėl per mažo darbuotojų skaičiaus ir per didelio jiems tenkančio krūvio.

 

Kuo svarbūs ir reikalingi vaikų dienos centrai (toliau – VDC), įsikūrę visoje Lietuvoje? Kaip jie koreliuoja su įprastomis mokyklomis?

Dienos centrai padeda spręsti ne tik socialines, bet ir ugdymo problemas, su kuriomis susiduria vaikus auginančios šeimos. Tyrimai rodo, kad mokyklinio amžiaus vaikų priežiūra ir ugdymas apskritai yra vienas sparčiausiai augančių paslaugų sektorių pasaulyje. Ir tai sveikintina, nes vaikų priežiūros ir ugdymo paslaugos itin reikšmingai prisideda prie socialinės atskirties mažinimo, pozityvios socializacijos – teikiama psichologinė pagalba, padedama ruošti pamokas, suteikiamas maitinimas, kitos paslaugos.

Remiantis įvairių institucijų, atsakingų už vaiko gerovę, duomenimis, socialinė atskirtis didėja, didėja skurstančių šeimų atotrūkis – kas trečia šeima Lietuvoje patiria įvairiausių neigiamų faktorių, pavyzdžiui, skurdą, smurtą ar kt. Žinant vaikų skurdo, vienišų tėvų, priklausomybių, kitų ligų paliestų šeimų mastus Lietuvoje, kai ketvirtadalis Lietuvos vaikų gyvena su vienu iš tėvų, trečdalis – skurde, tad vaikų dienos prieinamumas vis dar nepakankamas.

Praktinis darbas su vaikais ir jaunimu mokykloje, profesinės karjeros pradžia su gatvės vaikais man leido sukaupti tokį bagažą, kurio neišskaityčiau nė vienoje knygoje. Dirbant auditorijoje su studentais tai tampa puikiomis patyriminio mokymo iliustracijomis.

 

Jūs taip pat dirbote vienoje jaunimo mokyklų Vilniuje. Ar galima teigti, kad jaunimo mokyklos yra tarsi išsigelbėjimas gatvės ir paribio šeimų vaikams? Kodėl?

Iš tiesų, pabaigus studijas, praktinis darbas su vaikais ir jaunimu mokykloje, profesinės karjeros pradžia su gatvės vaikais man leido sukaupti tokį bagažą, kurio neišskaityčiau nė vienoje knygoje. Dirbant auditorijoje su studentais tai tampa puikiomis patyriminio mokymo iliustracijomis.

Kalbant apie jaunimo mokyklos paskirtį – ji skirta nepritapusiems mokykloje, mokymosi motyvų stokojantiems, linkusiems į delinkventinį elgesį. Tai viena iš alternatyvų pagrindinei bendrojo ugdymo mokyklai, kuri per įvairią praktinę veiklą, profesinį orientavimą teikia ne tik pagrindinį išsilavinimą, bet ir pradines profesijos žinias, orientuojasi į visapusišką mokinio pažinimą, geranoriškus mokytojo ir mokinio santykius, palankaus mikroklimato sudarymą. Mokyklos devizas: „Non scolae, sed vitae discimus“ (liet. „Mokomės ne mokyklai, o gyvenimui“). Jaunimo mokykloje dirbančių mokytojų dalykininkų, švietimo pagalbos specialistų, administracijos veikla nėra tipinė, palyginti su kitomis mokyklomis. Jų darbas nėra tik mokykla, nesibaigia formaliomis valandomis. Atida kiekvienam prasideda kasdieniu lankymusi šeimose ankstyvą rytą, vakarą, savaitgaliais, šventinėmis dienomis – siekiant susitikti su tėvais ir aptarti susidariusią situaciją, rasti geriausius sprendimus. Taip pat darbas „gatvės pedagogu“ vėlyvais vakarais – gatvėje ieškant vaikų stoties apylinkėse, prekybos centruose, sodų bendrijose, tabore ir pan. Žinoma, mokytojams šioje ypatingoje mokykloje tenka daug iššūkių. Kasdienė problema – mokinių drausmė. Čia besimokantieji neretai turi elgesio problemų, negatyvios patirties, yra linkę į agresiją. Nestereotipinė mokykla reikalauja nestereotipinių sprendimų, įvertinant, gerbiant vaiko individualybę ir projektuojant jo elgesio pokyčius. Mokyklos stiprybė – individualizuotas dėmesys, kuris duoda gražių rezultatų. Nemaža dalis mokinių sėkmingai kuria tolesnį gyvenimą, susitikus pasidžiaugia, kad mokykla suteikė galimybę atsitiesti, kai jie jau buvo beatsiduriantys visuomenės paraštėse, eiti į priekį, baigti mokyklą.

Tai tokia specialybė, kai ne tik filosofuoji apie galimybes padėti, o iš tikrųjų dirbi ir darai tikrą pokytį. Pedagogo profesinis braižas – matyti vaiko akis visur: svečiuose, gatvėje, kine, pajūryje, prekybos centruose. Ne tik matyti, bet ir tinkamai sureaguoti.

 

Ką tik įvardinote vieną iš emocinių socialinio pedagogo pastangų atpildų. Kodėl dar, nepaisant visų sunkumų, verta būti socialiniu pedagogu?

Tai tokia specialybė, kai ne tik filosofuoji apie galimybes padėti, o iš tikrųjų dirbi ir darai tikrą pokytį. Pedagogo profesinis braižas – matyti vaiko akis visur: svečiuose, gatvėje, kine, pajūryje, prekybos centruose. Ne tik matyti, bet ir tinkamai sureaguoti. To mokau ir savo jaunuosius kolegas – studentus. Nebūkime abejingi, neskirstykime į kitokius, nediskriminuokime, visi vaikai yra mūsų. Laimingos vaiko akys, jo sėkmė moksle, studijose, gyvenime – didžiausias profesinės veiklos įvertinimas.

Jei apklaustumėte pačius socialinius darbuotojus, manau, visi jie savo specialybę įvardintų kaip turinčią daug sąsajų su pozityviomis emocijomis – paradoksalu, bet taip yra! Ši profesija niekada nebuvo praradusi savo prestižo vaikų akyse, visuomenėje. Socialinis pedagogas – vaiko gerovės specialistas, telkiantis, tarpininkaujantis, tiriantis ir daug daugiau. Tai žmogus, tiesiogiai prisidedantis prie Lietuvos vaikų ir jų šeimų gerovės kūrimo. Labai svarbu, kad šis taurus darbas, kurį atlieka socialiniai pedagogai, būtų ne tik gerbiamas, bet ir deramai įvertintas.

 

Dėkojame už dalijimąsi švietimo aktualijomis ir socialinio pedagogo kasdienybę atskleidžiantį pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Nijolė

    Laba diena, ar gali mokiniai gauti tinkamą socialinio pedagogo pagalbą jeigu mokykloje yra 260 mokinių, o socialinis pedagogas dirba 0,5 etato? (savivaldybių Švietimo skyrių sprendimu) .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *