Šiuolaikinis mokytojas yra vadybininkas

Miglė Lopetaitė

Dabartinės profesinės mokyklos griauna bet kokius pasenusius nusistatymus. Viena iš jų – Elektrėnų profesinio mokymo centras (EPMC), kur nerasite apleistų patalpų, neperspektyvių profesijų programų ar nekvalifikuotų specialistų. Mokykla džiaugiasi neseniai atlikta renovacija, steigiamomis darbo rinkai aktualiomis profesijomis ir gausiu būriu jaunų pedagogų. Būtent čia susitikome su kūno kultūros ir sveikatingumo mokytoju, asmeniniu treneriu Visvaldu AŠMENA, neseniai įgijusiu švietimo lyderystės magistro laipsnį. „Po studijų buvau besiruošiąs emigruoti, bet, netikėtai gavęs pasiūlymą dirbti mokymo įstaigoje, čia dirbu iki šiol“, – „Švietimo naujienoms“ pasakoja 33-ejų vyras, kurio profesinė realizacija išsklaidė bet kokias mintis apie gimtosios šalies palikimą. 

Kaip pasakoja Visvaldas, jo profesinis kelias prasidėjo labai netikėtai – belaukdamas egzaminų rezultatų, pavėlavo paduoti prašymą į dienines studijas ir taip įstojo į sveikatos ugdymo neakivaizdines studijas Lietuvos kūno kultūros akademijoje. Nuo paauglystės domėjosi sportu, ypač krepšiniu, taip pat yra laimėjęs medalių ir kitose sporto šakose: rankinio, lengvosios atletikos, futbolo. Ir nors kūno kultūros mokytoju dirbti neplanavo, šiandien džiaugiasi, kad suderina dvi sritis – pedagogikos ir asmeninio treniravimo, kaip pats teigia, ne tik daro viską, ką ir norėtų daryti, bet ir panaudoja mokytojo žinias trenerio darbe ir, atvirkščiai – trenerio žinias, dirbdamas mokytoju.

Kai studijuodamas magistrantūroje iš savo mokinių ėmiau interviu baigiamajam darbui, sužinojau, kad dažnai jie jaučiasi nesuprasti ir neišgirsti mokytojų, kad nepakankamai atsižvelgta į jų problemas. Tai man suteikė dar daugiau noro skatinti mokinių iniciatyvumą per pamokas, todėl aš juos padrąsinu pačius imtis žaidimų, mėgstamos veiklos, leidžiu taip pasireikšti. Drauge mokausi jų požiūrio į mokymo sistemą ir gyvenimą.

 

Paklausus, ar neišsigando pedagogo duonos, Visvaldas teigia tokio darbo pavyzdį jau matęs šeimoje – jo mama dirbo biologijos mokytoja, taigi pedagogika neišgąsdino, o mamos pavyzdys vertė pasitempti. Iššūkių būta ir kitame Visvaldo profesiniame etape, dar prieš įsidarbindamas EPMC, jis dirbo Elektrėnų savivaldybės Beižionių vaikų globos namuose. „Darbas su paribio vaikais mane užgrūdino, suformavo asmenines savybes: išmokau išsakyti savo nuomonę, laikytis griežtos pozicijos, išlaikyti optimizmą sunkiose situacijose“, – teigia jaunas specialistas.

 

Mokytojas džiaugiasi, kad gali universitete įgytomis ir nuolat tobulintomis žiniomis pasidalyti su mokiniais. „Didžiausią malonumą mano darbe teikia tai, kad su mokiniais galiu dalytis teisinga informacija. Dažnai tenka su jais diskutuoti įvairiais mitybos, sporto, maisto papildų klausimais, ugdytiniai būna pasiskaitę ar nugirdę įvairios informacijos. Kalbėdamiesi tarpusavyje, ieškome argumentų ir kontrargumentų – taip rutuliojasi pokalbis ir naudinga diskusija. Labai smagu matyti, kad, supratę tam tikras seno požiūrio klaidas, jie vykdo pokyčius, mokosi ir įsimena sporto ir sveikos mitybos subtilybes“, – pasakoja EPMC pedagogas.

 

Tiesa, ir pats V. Ašmena turi ko pasimokyti iš jo užsiėmimus lankančių jaunų žmonų: „Kai studijuodamas magistrantūroje iš savo mokinių ėmiau interviu baigiamajam darbui, sužinojau, kad dažnai jie jaučiasi nesuprasti ir neišgirsti mokytojų, kad nepakankamai atsižvelgta į jų problemas. Tai man suteikė dar daugiau noro skatinti mokinių iniciatyvumą per pamokas, todėl aš juos padrąsinu pačius imtis žaidimų, mėgstamos veiklos, leidžiu taip pasireikšti. Drauge mokausi jų požiūrio į mokymo sistemą ir gyvenimą.“

 

Sporto veiklos specialistas, atsakydamas į klausimą, kokį ryšį palaiko su mokiniais – draugišką ar dalykišką, teigia, kad, nors ir mokiniai norėtų, jog mokytojas būtų kaip draugas, tame pačiame lygyje, reikėtų paisyti ir tam tikrų taisyklių: „Aš noriu mokiniams būti draugas, bet taip pat jie turi suprasti, kad kartu esu ir mokytojas. Pavyzdžiui, Vaikų globos namuose negalėjau būti pernelyg draugiškas, privalėjau elgtis kaip socialinis darbuotojas, griežtai laikytis taisyklių. Manau, ir mokykloje savo poziciją reikia išlaikyti truputį aukščiau, aišku, galima draugiškai pasišnekučiuoti, pajuokauti, bet nevalia pamiršti, kad yra tam tikros užduotys ir užsiėmimai, kurie privalo būti atlikti ir už kuriuos reikia atsiskaityti.“

 

Visvaldas pasakoja, kad EPMC komanda dalyvauja futbolo, šachmatų, šaškių, lengvosios atletikos varžybose tarp Vilniaus regiono profesinių mokyklų. Po pamokų taip pat vyksta įvairūs sporto būreliai. Mokykloje rengiami ir sporto renginiai – kovą vykstanti „Savaitė be patyčių“ kasmet užbaigiama visiems atvira sporto švente, joje dalyvauja ne tik mokiniai, bet ir mokytojai, kviečiami prisijungti ir tėvai. O štai Mokytojų dienos proga mokiniai su mokytojais rungtyniauja žaisdami tinklinį.

Vyras priduria, kad tokios veiklos padeda vaikams iš probleminių šeimų – tai yra atitraukimas nuo blogų minčių, papildomas užimtumas. „Mes nė vieno neatstumiame ir raginame ateiti sportuoti kiekvieną, lankyti būrelius. Siekiame, kad nė vienas nejaustų baimės sportuoti ar išbandyti naują sporto šaką. Dabar mokykloje noriu organizuoti „XBOX“ varžybas – kad ir į fizinį aktyvumą būtų įtrauktos XXI a. technologijos“, – planais dalijasi sportininkas, šiuo metu žaidžiantis krepšinį Elektrėnų / Kaišiadorių lygoje ir Vilniaus klube.

 

Komandiniai žaidimai, pasak pedagogo, taip pat ugdo lyderio savybes, lavina strateginį mąstymą. „Pastebiu, kad žaidžiant komandinius žaidimus atsiranda strategas, kuris organizuoja žaidimą, įžvelgia komandos draugų stipriąsias puses. Drauge ugdomas ir supratingumas. Per žaidimą kartais susidraugauja ir tie mokiniai, kurie galbūt prieš tai nebendravo, turėjo neigiamų nusistatymų vienas kito atžvilgiu, manau, kad komandiniai žaidimai sustiprina, atnaujina ryšius ir net dovanoja naujas draugystes“, – džiaugiasi V. Ašmena ir priduria, kad per žaidimą, estafetes vaikai greitai išmoksta ne užgaulioti, o besąlygiškai palaikyti vieni kitus.

Pasak jo, labai svarbu, kad klasė būtų lyg vieningas kumštis ir visi turėtų vienodas pareigas: „Jei netyčia koks mokinys pamiršta sporto aprangą, užimu jį kitomis veiklomis, pavyzdžiui, šachmatais, šaškėmis. Man labai svarbu, kad kiti nematytų blogo pavyzdžio – nieko neveikiančio mokinio, žaidžiančio telefonu, nes tada iškiltų nesutarimų ir nebūtų lygybės. Niekas negali likti užnugaryje, klasė yra komanda, todėl visus reikia sujungti.“

 

Jei mokytojas pastebi darbo aplinkoje kylantį konfliktą tarp mokinių, visada stengiasi į jį įsikišti: „Turiu tokią nuostatą, kad smurtas gimdo smurtą, o ginčai – dar didesnius ginčus, atkasa karo kirvį ir jo nebeužkasa. O aš esu už tai, kad tas karo kirvis apskritai neatsikastų, ir pats visada buvau linkęs ginčus spręsti diplomatiškai. Tai ir mokinius stengiuosi to paties mokyti – pasikalbėkite, išsiaiškinkite, kodėl kilo problema, galbūt abiejų pusių ego atliko per didelį vaidmenį. Kartais pamokau vyresnį, kad reikia jaunesniam nusileisti, tas jaunesnis po kelerių metų visai kitaip jau žvelgs į panašias situacijas ir nusileis dar jaunesniam, o gal ir visai nebus jokio konflikto. Todėl bandau jiems įrodyti, kad pyktis niekur neveda.“

 

Kaip pats teigia, kartais sulaukia priekaištų iš pačių mokinių. „Būna, kad ir mokiniai skundžiasi, neva darau jiems per didelį spaudimą atlikti tam tikrus pratimus per pamokas. Tokiu atveju atsakau, kad niekas jų nespaudžia, o jeigu ir tai darytų – pratimai būtų kur kas sudėtingesni, profesionalių sportininkų lygio. Paaiškinu mokiniams, kad tiesiog noriu, jog jie naudingai ir gerai praleistų laiką, parodau praktinę naudą, kodėl jie tai daro – kad ateina sportuoti ne man, o sau, dėl savo pačių gerovės“, – apie sudėtingos situacijos sprendimą pasakoja mokytojas Visvaldas.

Per pamokas iškyla ir tokių situacijų, kai mokinys atsisako arba bijo atlikti paskirtą pratimą. „Tokiu atveju sakau neužsiblokuoti dar prieš ateinant atlikti pratimo. Jie dažniausiai turi tokią nuostatą, kad „man nepavyks“, „čia ne man“. Pats moku atlikti visus pratimus, todėl, jei tik reikia, parodau lengvesnį būdą, padrąsinu. Esu įsitikinęs, kad visi gali atlikti tas pačias užduotis – galima tik pasunkinti arba palengvinti jų atlikimo būdą. Stengiuosi stebėti kiekvieną mokinį, suprasti kiekvieno jų fizinį pajėgumą ir kiekvienoje situacijoje išlikti lankstus“, – pasakoja V. Ašmena.

 

V. Ašmena EPRC veda kūno kultūros užsiėmimus visiems mokiniams, o štai kursus – judesio ir treniruočių metodiką, mitybą ir kūno masės valdymą, sporto klubo organizavimo metodiką ir kt. – dėsto sporto klubo veiklos organizatoriaus programos studentams. Kaip pats pasakoja, per šiuos kursus mokomasi apie sporto klubo veiklą, kuriami verslo planai, padėsiantys studentams įkurti sporto klubus ir sveikatingumo centrus, gilinamasi į sveiką mitybą, studijuojamos fizinės savybės (jėga, pajėgumas, ištvermė), studentų išbandomi ir kuriami fizinio pajėgumo testai, aptariamos netradicinės sporto šakos – joga, boksas, svarmenų kilnojimas ir kt.

Kalbėdamas apie pokyčius darbo vietoje, Visvaldas džiaugiasi, kad įstaiga neseniai renovuota Europos Sąjungos projekto lėšomis, atnaujinta sporto salė, pristatytas priestatas naujoms (garso ir vaizdo technikos operatoriaus ir automatinių sistemų eksploatavimo mechatronikų) specialybėms. O ir sporto įrangos, reikiamo inventoriaus užsiėmimams netrūksta – juo pasirūpina mokyklos vadovybė. „Salė yra nauja – anksčiau nebuvo įmanoma sportuoti, buvo kone minusinė temperatūra, beveik užšaldavo vanduo, o dabar aplink naujos, šiuolaikiškos patalpos. Daug kas keičiasi, turbūt tai labai priklauso nuo vadovo noro ir, žinoma, pačių komandos narių“, – pasakoja Visvaldas. Jo nuomone, didelę įtaką mokymo įstaigai daro jauni pedagogai, kurie geba geriau suprasti mokinių problemas, užsitarnauja didesnį jų pasitikėjimą. „Tiesa, daug jaunų žmonių gąsdina pedagogo darbas dėl nedidelio atlyginimo, būsimų konfliktinių situacijų – ne visi jas moka ir gali tinkamai išspręsti“, – apie pedagogų trūkumą darbo rinkoje svarsto Visvaldas.

 

A. Ašmena teigia, kad EPMC turi nemažai socialinių partnerių, kurie paskutiniame kurse studentams suteikia vietą praktikai 2,5–3 mėnesiams, jos vietos galima ieškoti ir patiems. „Kone kiekviena profesija turi bendradarbiaujančių įstaigų, kuriose galima atlikti praktiką. Tačiau mes visada skatiname ieškoti ir kitų vietų, galbūt tokių, kur jiems patiktų labiau, kur jie svajoja įsidarbinti ir likti po stažuotės. Mano mokomos specialybės mokiniai dažnai patys susiranda mėgstamą sporto erdvę, klubą ne tik Elektrėnų apskrityje, Vievyje, bet ir didesniuose miestuose – Kaune, Vilniuje“, – dalijasi mokytojas.

Jis taip pat priduria labai abejojantis, kad papildomas žiemos stojimas atneš teigiamų rezultatų mokymo sistemai: „Galbūt dėl to bus šiek tiek geriau pačioms mokykloms, bet mokytojams, mano manymu, tai sukels tik didesnę sumaištį.“

 

Į klausimą, ką mano apie 2018 m. reformą, kai, pritrūkus mokinių profesinių mokyklų programoms užimti, pirmąkart buvo paskelbtas papildomas žiemos priėmimas, vyras atsako ilgai nedvejodamas: „Manau, tokia reforma sudrumsčia nusistovėjusią tvarką – mokiniai ateina jau įpusėjus mokslo metams, jiems būna sunku prisivyti besimokančius nuo rugsėjo, dalis naujai atėjusiųjų gali pasiduodi ir nutraukti profesinį mokymą, pamatę, kad pasivyti per sunku. Siūlyčiau vietoje papildomo žiemos stojimo paankstinti įprastą stojimą pavasarį ir jį, prieš nuskubant panaikinti studijų programas dėl nepakankamo studentų skaičiaus, pratęsti, pavyzdžiui, iki rugsėjo. Tikiu, kad tada daugiau studijų programų būtų užimtų, o ne panaikintų per anksti ir galbūt visai be reikalo.“

Jis taip pat priduria labai abejojantis, kad papildomas žiemos stojimas atneš teigiamų rezultatų mokymo sistemai: „Galbūt dėl to bus šiek tiek geriau pačioms mokykloms, bet mokytojams, mano manymu, tai sukels tik didesnę sumaištį.“

 

Paprašytas įvardinti profesinių mokyklų pranašumą ir kodėl jos turi išlikti, Visvaldas išsakė nuomonę, kad stipriausia tokių mokymo įstaigų pusė – daug praktinės veiklos, padedančios susidaryti įspūdį apie studijuojamą specialybę jau pirmame kurse: „Mokiniai išbando siekiamą profesiją praktikuodamiesi ir supranta, ar norės dirbti tą darbą – tai jiems padeda daug greičiau apsispręsti. O štai universitetų studentams neretai nutinka taip, kad paskutinio kurso pabaigoje atlikę praktiką mato, kad studijuota specialybė vis dėlto skirta visai ne jiems.“ Taip pat, kaip pasakoja jis, profesinėse mokyklose vykdomi meistriškumo kursai, per kuriuos studentai atranda savo stipriąsias puses ir, pabaigę mokyklą, tampa puikiais specialistais.

Stereotipų kartais nugirstu ir tarp savo kolegių, manančių, kad kūno kultūros mokytojai neskaito, nemoka rašyti ir gerai išmano tik sporto sritį. Iš tų nuogirdų supratau, kad mes, šios srities atstovai, daugelio akimis – neraštingi, neišsilavinę.

 

Uždavus klausimą, ar tenka girdėti stereotipų dėl pasirinktos specialybės, Visvaldas atsako, kad kandžių replikų tenka nugirsti ne tiek dėl pačios profesijos, kiek dėl specializacijos. „Stereotipų kartais nugirstu ir tarp savo kolegių, manančių, kad kūno kultūros mokytojai neskaito, nemoka rašyti ir gerai išmano tik sporto sritį. Iš tų nuogirdų supratau, kad mes, šios srities atstovai, daugelio akimis – neraštingi, neišsilavinę. Bet niekada negalima spręsti apie knygą iš viršelio – šis posakis galioja, kalbant ne tik apie kūno kultūros, bet apie bet kokios srities profesionalus. Kad nusistatymas yra klaidingas, patvirtina ir tai, kad mokyklos organizuotame raštingumo konkurse mūsų įstaigoje kartą laimėjau 3, o vėliau – ir 2 vietą“, – šypsosi pedagogas.

 

Taip pat vyras užsimena apie tai, kad kartais tarp kolegų ar aukštesnio rango žmonių pasigirsta ir kūno kultūros kaip mokomojo dalyko nuvertinimas. „Bet tai yra netiesa – juk mokinys nepasieks gerų rezultatų, jei jo sveikata bus prasta, kūnas suglebęs. Žinoma, kad gera fizinė būklė tiesiogiai susijusi su aukštais pasiekimais protinėje veikloje. Fizinis aktyvumas gali daryti įtaką ne tik patiems mokiniams, bet ir pavaduotojo ar direktoriaus rezultatams, kolektyvo požiūriui į juos. Jeigu vadovas vaikščios paniuręs, susilenkęs, niekas į jį nežiūrės kaip į lyderį, bet jeigu vadovas bus pasitempęs, išsitiesęs, energingas, į jį norės lygiuotis ir kiti“, – tvirtu požiūriu dalijasi V. Ašmena.

 

Mokytojas teigia, kad susidurti su itin neigiama nuomone apie profesinį mokymą tenka gana dažnai, o tam, pasak jo, stiprią įtaką daro profesinių mokyklų įvaizdis, vyravęs dar visai neseniai – prieš dešimtmetį. „Pastebiu tokį skirtumą, kad anksčiau apie profesinį mokymą visuomenėje būdavo kalbama neigiamai, o dabar viskas keičiasi – apie jį jau daugiau rašo ir žiniasklaida, daugėja objektyvių ir mažėja subjektyvių nuomonių. Vyresnės kartos tėvai, atvedę savo vaikus į profesinio mokymo centrą, nustemba, kad turime naujas šiltas patalpas, čia dirba daug specialistų ir gausu galimybių dalyvauti įvairiuose projektuose, tiek tarptautiniuose, tiek Lietuvos mastu – to anksčiau tiesiog nebuvo. Neretai jie tebeįsivaizduoja profesinę mokyklą kaip prastą įstaigą, kur nėra nei tvarkos, nei kokybiško dėstymo, bet džiaugiuosi, kad toks stereotipas po truputį traukiasi ir jį paneigia patys vaikai tikrais pavyzdžiais ir teigiamais įspūdžiais“, – dalijasi jaunas pedagogas.

Studijuodamas dar kartą supratau, kad šiuolaikinis mokytojas iš esmės yra vadybininkas. Jis organizuoja ugdymo procesą, o save reklamuoja lyg rinkodaros specialistas. Kitaip tariant, jeigu prastai dirbi, prastai save pateiki, neturi charizmos, tai mokiniai greičiausiai pas tave ir neis, nes tu visiškai jiems neįdomus.

 

Be visų kitų veiklų, Visvaldas Ašmena taip pat buvo vienas iš beveik 200 teikusių paraiškas studijuoti lyderystės švietimo magistrantūros programoje ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Projekto „Lyderių laikas 3“ dalyvis prisimena, kad bendrakursių būrys buvo margas: studijavo ir mokyklų pavaduotojai, ir direktoriai, ir skirtingų sričių mokytojai (anglų kalbos, kūno kultūros, muzikos, ekonomikos ir kt.).

„Studijuodamas dar kartą supratau, kad šiuolaikinis mokytojas iš esmės yra vadybininkas. Jis organizuoja ugdymo procesą, o save reklamuoja lyg rinkodaros specialistas. Kitaip tariant, jeigu prastai dirbi, prastai save pateiki, neturi charizmos, tai mokiniai greičiausiai pas tave ir neis, nes tu visiškai jiems neįdomus“, – įsitikinęs Visvaldas.

 

Magistro studijų programa, pasak jo, ne tik praplėtė akiratį ir atnešė žinių, kurias jau ir dabar panaudoja pamokose, bet ir parodė, kad švietimas neapsiriboja vien švietimu. „Studijomis esu labai patenkintas – klausėmės labai kompetentingų dėstytojų paskaitų, nemažai dėstytojų buvo iš verslo srities, jie stengėsi perteikti turimas verslo žinias, priartindami jas prie švietimo. Pamačiau, kad, dirbant mokytoju, tuo pačiu metu galima turėti savo verslą ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, Nerijus Pačėsa yra sukūręs pradinių klasių Erudito prestižinį licėjų Kaune ir jam vadovauja, nors daugelį metų dirbo versle. Tai mums buvo puikus lyderystės pavyzdys, kad norint galima jungti šias dvi sferas.“

 

Ar planuoja siekti kitokios karjeros, Visvaldas iki galo neatskleidžia: „Magistrantūroje įgytos žinios gali teikti didesnes pajamas, praplečia pažinčių ratą, suteikia papildomo potencialo, kurį galima išlaisvinti… Bet didesnius planus kol kas palieku ateičiai“, – pokalbį nusišypsodamas užbaigia vyras.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu nenurodant svietimonaujienos.lt kaip šaltinio.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *