Šiuolaikinės pedagogikos studijos: mokosi lyderystės, psichologijos ir iki šiol netaikytų ugdymo metodikų

Šiandien mokytojas turi ne tik kūrybiškai vesti pamokas, bet ir mokėti prieiti prie kiekvieno mokinio, būti pasiruošęs spręsti įvairias iškilusias „krizes“, gebėti bendrauti net su neklusniausiais. Todėl pedagoginės studijos neįsivaizduojamos be dalykų didaktikos, kalbų mokymosi, praktikų, psichologijos žinių. Kuo pedagoginės studijos išsiskiria iš kitų? Kaip šiandien ruošiami mokytojai? Ar studijos spėja „bėgti“ kartu su besikeičiančiu pasauliu?

Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus naujoje „Mokysiu“ tinklalaidėje ieškojo Vilniaus universiteto studijų prorektorius doc. dr. Valdas Jaskūnas, Šiaulių universiteto pradinio ugdymo pedagogikos studijų programos studentė Aušra Bartašė ir Lietuvos kariuomenės karininkas, baigęs Vytauto Didžiojo universiteto pedagogikos studijas, majoras Laurynas Česūnas.

Svajonė tapti mokytoja kilo iš vaikystės žaidimų

 

Aušra pasakoja, kad pedagogikos studijas pasirinko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, atsižvelgė į esamą situaciją švietimo sistemoje – trūkstamą įvairių sričių pedagogų skaičių.

„Žinoma, daug konsultavausi, kad būčiau užtikrinta savo pasirinkimu. Norėjau žinoti, ar aš tinkamai einu, kokia tai specialybė, kuo ji išsiskiria, kokių turi privalumų, trūkumų, su kuo aš susidursiu. Antra priežastis siekia vaikystę – mano mėgstamiausi žaidimai buvo susiję su mokykla, klase, užduočių kūrimu. Iš vaikystės žaidimų kylantys prisiminimai formuoja ir žmogaus ateities pasirinkimus“, – įsitikinusi pašnekovė.

 

Būsima pedagogė pridūrė, kad trečiąja priežastimi tapo jos pačios asmeninės patirtis – sukūrusi šeimą ir augindama vaikus ji susidūrė su daugeliu klausimų.

„Man buvo įdomu, kaip vaikus tinkamai auklėti, auginti. Aplinkoje pastebėjau, kad tėvai susiduria su įvairiomis auklėjimo problemomis – norėjosi pačiai labiau pasigilinti ir pagelbėti“, – asmenine patirtimi dalijosi Aušra.

 

Tuo tarpu kitas laidos pašnekovas – majoras Laurynas Česūnas – jau daugiau nei 20 metų tarnauja Lietuvos kariuomenėje, tačiau šiais metais baigė ir pedagogikos studijas Vytauto Didžiojo universitete.

„Aš vis dar tarnauju Lietuvos karo akademijoje – Lyderystės ir metodinio rengimo centre. Mes ugdome būsimus instruktorius, o mūsų šūkis – mokėti mokyti. Labai svarbu, kad kiekvienas karininkas būtų ir pedagogas. Tuo pačiu jis yra ir auklėtojas, vadas, žmogus. Visą tarnavimo laiką, kol esi kariuomenėje, mokai, ugdai žmones, kuriuos turi savo padalinyje. Todėl labai svarbu, kad tai būtų daroma efektyviai. Dabar aš mokau žmones mokyti – dirbu su suaugusiais. Tad man rūpėjo, kaip kiti universitetai rengia studentus. Pasirinkau VDU“, – kalbėjo Laurynas.

Mokytojai turi nebijoti iššūkių

 

Trečiasis pašnekovas – Valdas Jaskūnas – yra atsakingas už sklandų studijų vykdymą Vilniaus universitete. Be to, jis dirba ir dėstytoju, todėl ir pats žino, ko šiandien reikia studentams bei kaip juos geriausia pasiekti.

„Labai svarbu įtraukti studentus, juos išgirsti, leisti jiems mokytis klystant, juos vesti pažinimo keliu. Tačiau reikia suprasti, kad jie tuo keliu eina mokydamiesi. Ir tai yra sudėtingas, ilgas kelias. Vis tik geras pedagogas turi žinoti, kokie iššūkiai tame kelyje slypi ir aiškiai suprasti, ko visi kartu siekia“, – įsitikinęs jis.

 

VU Studijų prorektoriaus teigimu, pedagogikoje, kaip ir bet kurioje profesijoje, labai svarbu nebijoti iššūkių, juos priimti, ruoštis – būtina ugdyti savybes, kurios leistų priimti sunkumus.

„Be to, šiandien yra svarbu, kad į mokyklą žmonės atkeliautų motyvuoti – ateitų ir veiktų drąsiai. Reikia nebijoti daryti dalykų, kurie, galbūt nėra būdingi tai aplinkai, lygiai taip pat nesijaustų, kad mokykla, profesinė aplinka juos įkalina ar nėra kitų pasirinkimų“, – aiškino prorektorius.

 

Tuo pačiu jis pabrėžė ir plataus pasirinkimų spektro svarbą – kitaip tariant, įvairius kelius, vedančius mokyklos link. Jo nuomone, studentų interesai yra labai skirtingi, todėl reikia įvairių galimybių, galinčių patenkinti jų poreikius.

„Formų, kaip galima tapti mokytoju, yra daug. Pirma, galima pradėti studijas nuo bakalauro. Kitas kelias – tiesiog studijuoti kažkokį dalyką ir po to stoti į metų trukmės profesines pedagogikos studijas. Taip pat galima dar studijuojant kitą dalyką pasirinkti pedagogiką kaip gretutines studijas“, – pridūrė Valdas Jaskūnas.

Norėjo įrodyti, kad mokytojo darbas – nuostabu

 

Dėl studentų motyvacijos pritarė ir Aušra, Šiauliuose studijuojanti pradinio ugdymo pedagogiką. Prieš stodama ji daug domėjosi, skaitė, gilinosi į studijų programą.

„Daug domėjausi, kokios tai per studijos, skaičiau daug aprašymų, studentų atsiliepimų – kaip jiems patinka ir kokie iššūkiai laukia. Susidūriau su atkalbinėjimais, tačiau savo pasirinkimu aš nesudvejojau. Turėjau viziją, kaip mokysiu, nors dar nebuvau studijavusi nei vieno dalyko. Norėjau įrodyti, kad mokyti – nuostabu“, – prisiminė pašnekovė.

 

Aušra pridūrė, kad jos kurse mokosi išties motyvuoti studentai. Tiek ji pati, tiek jos bendramoksliai su nekantrumu laukdavo paskaitų.

„Kaip jaučiasi tas motyvuotas studentas? Tomis pačiomis didelėmis akimis laukdavome, klausydavome, ką pasakojo dėstytojai. Kurso draugė sakydavo, kad tiesiog „valgo“ visą girdimą informaciją ir nenori praleisti nei vienos paskaitos. Kartais paskaitą atidėdavo, ir ji nuliūsdavo, kad šiandien negavo nieko „skanaus“. Tai tas motyvuotas studentas klausia, klauso, gilinasi ir taip plečia savo žinias“, – studijų patirtimi dalijosi moteris.

Prieš pamoką – pokalbis su mokytoju

 

Tuo, ką išmoko studijų metu, pasidalijo ir majoras Laurynas Česūnas. Studijuodamas jis turėjo atlikti profesinę praktiką. Nors galėjo keliauti į Lietuvos karo akademiją, nusprendė ją atlikti mokykloje, kad įgytų daugiau naudingos patirties.

„Didžiausias iššūkis man buvo darbas su vaikais. Aš pats turiu vienuolikmetį sūnų ir būdavo, kad nesusišneku – aš sakau, o jis neklauso. Galvojau, kaip čia taip atsitinka. Tad, iššūkis buvo išsiaiškinti, ar tai, ką aš moku – visos metodinės taktikos – veikia su vaikais. Stebėjau savo mentorių, mokytoją ir jam siūliau, ką galime padaryti. Viena iš tokių taktikų – ryto ratas. Mokiniams atėjus į pamoką, sustatydavau kėdes ratu ir kviesdavau visus pasikalbėti. Kalbėdavome apie emocinę būklę – kaip jie gyvena, kas buvo neaišku praeitą kartą, ką šiandien norėtų papildomai sužinoti, užsirašydavau kiekvieną klausimą ir mes 5–6 minutes apie tai pasišnekėdavome. Tada pristatydavau temą ir mes eidavome dirbti.

 

Be to, visi dažnai skuba pabaigti pamoką – suskamba skambutis ir visi bėga. Tačiau pamoka turi struktūrą: įvadas, pagrindinė ir baigiamoji dalys. Pastaroji dalis sudaro 20 proc., nes tada, kai visi sužino, jog jau – pabaiga, labiau susikaupia. Tada galima duoti papildomą informaciją. Vėlgi, aš visus grąžinu į kėdes, mes pasišnekam, ką galime padaryti kitaip kitą kartą, ką galėčiau padaryti geriau, ko nesuprato, ką paaiškinti. Skatinu ir padėti vieni kitiems. Jie daug geriau supranta, kai pasakoja draugas, nes bendrauja „ta pačia“ kalba“, – pasakojo jis.

 

Visą pokalbį galima rasti čia.

Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ – paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje.