Šiuolaikinė jaunimo tapatumo samprata…

Gebėjimas atpažinti jauno žmogaus poreikius gali padėti užtikrinti jo gerovę ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir globaliai – Europoje arba už jos ribų…

Jei Jums kyla klausimų, kaip šių dienų jaunas žmogus įsivertina, kas jis arba ji yra, kokios jo arba jos stipriosios ir silpnosios pusės, vertybės bei gyvenimo tikslai, kas veikia jauno žmogaus tapatumo formavimąsi, apie tai plačiai kalbėta praktinėje konferencijoje „Kaip surasti save įvairovėje? Šiuolaikinė jaunimo tapatumo samprata ir tyrimai“.

 

MOKYKLOS APLINKA KAIP PAAUGLIŲ TAPATUMO KONTEKSTAS

Dr. Rasa Erentaitė, Kauno technologijos universiteto mokslininkė-stažuotoja,
Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto docentė

Mokyklos aplinka – viena artimiausių aplinkų, kurioje formuojasi jaunas žmogus ir kurioje vyksta jo tapatumo raida. Mokykla kartu yra ir itin sudėtingas organizmas, nes ten vyksta mokymasis, akademiniai užsiėmimai, jauni žmonės ruošiasi priimti savo pasirinkimus tolesniam gyvenimui…

 

Mokyklos aplinka – viena artimiausių aplinkų, kurioje formuojasi jaunas žmogus ir kurioje vyksta jo tapatumo raida. Mokykla kartu yra ir itin sudėtingas organizmas, nes ten vyksta mokymasis, akademiniai užsiėmimai, jauni žmonės ruošiasi priimti savo pasirinkimus tolesniam gyvenimui… Šalia šių procesų kiekvieną dieną mokykloje vyksta daugybė sąveikų su bendraamžiais, mokytojais, kitais darbuotojais. Kitaip tariant, kiekvieną dieną ten vyksta gyvenimas. Kiekvieną dieną mokinys mokykloje sprendžia daugybę klausimų. Ir susijusių ne vien tik su mokymusi, bet ir su bendraamžiais, savimi ir savo vietos paieškomis.

Galvojant apie tapatumo formavimąsi, svarbu suprasti, kurie veiksniai yra svarbiausi. Tapatumas – sudėtingas reiškinys, turintis daugybę įvairių procesų ir skirtingai besiformuojantis tam tikruose kontekstuose.

Tapatinimasis su mokykla

 

Pažvelkime į tyrimus, kaip mokyklos kontekste vyksta tapatumo formavimasis. Labiausiai ištirtas yra tapatinimasis su mokykla: kiek aš jaučiuosi mokyklos dalimi ir kiek tapatinuosi su mokymosi veikla, kuria užsiimu mokykloje. Turiu jausti, kad tai, ką turiu padaryti mokykloje ar namuose, yra mano dalis, bet, žinoma, galiu jausti, jog tai nėra mano dalis. Galiu priimti tai kaip prievolę, kurią privalau iškęsti, o paskui, kai baigsiu mokslus, pradėti gyventi savo gyvenimą. Pastebėta, kad stipresnis tapatinimasis su mokykla formuojasi tada, kai stipriau tapatinamasi su bendraamžiais ir su galimybe palankiai save vertinti mokyklos kontekste.

Įdomūs ryšiai rasti su akademiniais pasiekimais: kuo aukštesni akademiniai įvertinimai šiandien, tuo stipresnis tapatinimas su mokykla bus ateityje. Visa tai susiję su savęs vertinimu. Kuo labiau mokykla atspindi psichologinius jaunuolių poreikius, t. y. jausti ryšius su kitais, jausti, kad turiu kompetencijų, autonomijos pojūtį, kad pats galiu priimti sprendimus, tuo stipresnis tapatinimasis su mokykla ir mokymosi veikla. Mokytojo vaidmens matymas ir mokymo turinio vertinimas yra taip pat reikšmingi mokinio tapatinimuisi su mokykla.

 

Prancūzijoje buvo atlikti tyrimai, kad mokiniai, kurie priklauso aukštesniam socioekonominiam kontekstui, su mokykla tapatinasi lengviau. Michaelio D. Berzonskio socialinė-kognityvinė tapatumo teorija analizuoja, kaip aš pats vertinu svarbiausius savo gyvenimo aspektus – kaip vyksta „Aš“ teorijos kūrimas?.. O štai Epsteinas kalba, kad informaciją apie save žmogus gali apdoroti dviem būdais: racionaliąja sistema (lėta analizė, gilinimasis) ir patyrimine sistema (greita, automatinė, asociatyvi).

Tapatumo formavimosi stiliai

 

Remdamasis dviejų informacijos apdorojimo sistemų samprata, M. D. Berzonskis išskiria tris tapatumo formavimo stilius: informacinį (remiasi racionalia informacijos apdorojimo sistema), normatyvinį (intuityvus sprendimų priėmimas) ir sumaišties / vengimo (svarstymai, kas yra svarbu, atidedami, elgiamasi pagal situaciją).

Informacinis ir normatyvinis stiliai veda prie tapatumo įsipareigojimų. Per tam tikras analizes buvo atskleista, kad normatyvinis stilius kartais net stipriau susijęs su įsipareigojimais nei informacinis. Tai galima paaiškinti tuo, kad normatyvinis stiliaus padeda sprendimus priimti lengviau ir greičiau. O štai sumaišties / vengimo stilius yra vidutiniškai arba stipriai neigiamai susijęs su įsipareigojimais.

Mokyklos kontekstas ir tapatumo stiliaus pasirinkimas

 

Viena vertus, įsitraukimas į mokymąsi gali stiprinti įgūdžius, reikalingus informaciniam tapatumo formavimo stiliui. Kita vertus, aktyviam ir racionaliam problemų sprendimui reikia daug pastangų, laiko, kognityvinių ir emocinių išteklių, kai resursų sumažėja (pavyzdžiui, perdegimo atveju), turėtų stiprėti tendencija naudoti normatyvinį ir sumaišties / vengimo tapatumo stilius.

Tai, kaip paauglys jaučiasi mokykloje, atsispindi jo tapatumo raidoje. Stiprindami paauglio įsitraukimą į mokymąsi, galime tikėtis, kad kartu prisidėsime ir prie optimalesnės tapatumo raidos. Saugodami nuo perdegimo mokykloje, paliekame paaugliui daugiau galimybių aktyviai tyrinėti savo tapatumą.

Tapatumas Lietuvos mokyklose

 

Buvo apdoroti tam tikrų Lietuvos mokyklų 916 mokinių duomenys. Per pirmą matavimą paaugliai mokėsi 9–10 klasėje. Matuota kasmet, t. y. 3 kartus. Per paskutinį matavimą mokiniai mokėsi 11–12 klasėje. Jiems pateikti klausimai: kokiais būdais formuoja savo tapatumą, kiek laiko skiria namų darbams, ar aktyviai dalyvauja pamokose ir pan.? Matuotas ir perdegimo jausmas mokykloje (išsekimas, nepilnavertiškumas, cinizmas).

 

Tyrimas parodė, kad įsitraukimas į mokymąsi yra teigiamai susijęs su informaciniu stiliumi. Rezultatai patvirtino teorinį svarstymą, kad kuo labiau žmogus įsitraukęs, tuo geriau jis geba vertinti, kritiškai mąstyti ir pan.: „Jeigu šiandien esu įsitraukęs į mokymąsi, tai po metų labiau naudosiu informacinį tapatumo stilių.“ Perdegimas mokykloje yra teigiamai susijęs su sumaišties / vengimo stiliumi. Taigi, kuo labiau mokinys jaučiasi išsekęs, tuo mažiau jis turi resursų įsitraukti į savo tapatumo tyrinėjimą. Šis efektas išlieka ilgam: „Jeigu šiandien esu perdegęs mokykloje, po metų turėsiu mažiau resursų įsitraukti į tapatumo paieškas. Greičiausiai, tada rinksiuosi sumaišties / vengimo arba normatyvinį stilių, kuris man padės prisiimti tapatumo įsipareigojimus, jų nesvarstant ir neanalizuojant.“

 

Atrodo, kryptys aiškios. Turėtume stiprinti įsitraukimą į mokymąsi. Yra atlikta tyrimų, kurie rodo, kas stiprina įsitraukimą į mokymąsi. Taip pat turėtume mažinti perdegimą, nes tik taip mokinys turės daugiau energijos spręsti su savimi susijusius klausimus. Tačiau kai kuriose mokyklose šie aspektai yra tokie prasti, kad neaišku, kaip iš jų pajudėti…

 

Tai, kaip paauglys jaučiasi mokykloje, atsispindi jo tapatumo raidoje. Stiprindami paauglio įsitraukimą į mokymąsi, galime tikėtis, kad kartu prisidėsime ir prie optimalesnės tapatumo raidos. Saugodami nuo perdegimo mokykloje, paliekame paaugliui daugiau galimybių aktyviai tyrinėti savo tapatumą. Kai kuriose mokyklose (kur būdingi žemesni pasiekimai, aukštas perdegimo lygis ir pan.) siekti mokinių įsitraukimo į mokymąsi gali būti labai sunku. Patenkama į „užburtą ratą“, kuriame paauglys nukenčia ne tik akademiniu, bet ir asmenybiniu požiūriu.

 

ŠVIESIOJI IR TAMSIOJI PAAUGLIŲ TAPATUMO VYSTYMOSI PUSĖ

Dr. Susan Branje, Utrechto universiteto Švietimo ir pedagogikos katedros vedėja, profesorė (Olandija)

 

Tapatybė – tai reiškinys, kuris neišvengiamai visiems iškyla paauglystės laikotarpiu, kai privalome mąstyti, kokia kryptimi norime eiti. Tapatybė – tai tas konstruktas, kurį kuriame. Tai – subjektyvioji patirtis, subjektyvusis savojo „Aš“ suvokimas. Subjektyvią gerą savijautą lengviau pasiekti, jeigu ji kuriama nuolatos. Žmonės kartais pristato savo gyvenimo istoriją, idėjas, patirtis, per kurias formuojami uždaviniai ateičiai. Tapatybės formavimo tęstinumas įvairiuose kontekstuose sudaro tolygios ir darnios visuomenės asmenybės formavimosi prielaidas.

Niekas iš mūsų negali pabėgti nuo tapatybės klausimo. Kaskart, kai mūsų gyvenime kažkas keičiasi, tenka persvarstyti savo tapatybę (pakeitėme darbą, susiradome gyvenimo partnerį, vaikai užaugo ir išėjo iš namų ir t. t.).

Tapatybės raida paauglystėje

 

Paauglystėje jaunuoliai mėgina išsiskirti iš kitų, bando atrasti savo unikalumą ir taip suformuoti savo tapatybės pagrindą. Tapatybės raida yra pagrįsta tam tikrais susitapatinimais. Vaikai mokosi iš tėvų, bando įsivaizduoti, koks turi būti idealus gyvenimas. Kartais jie, stebėdami savo tėvus, padaro tam tikras išvadas, koks turėtų būti arba koks neturėtų būti gyvenimas. Laikui bėgant, vaikai tampa pajėgūs atsisijoti, kas jiems tinka ir kas ne iš tėvų gyvenimo. Labai svarbus aspektas, kurį kartais pamirštame, kad žmonės visada nori kažkam priklausyti. Jeigu tėvai netampa autoritetais, pradedama žvalgytis, kuo gyvena bendraamžiai. Taip jaunuoliai formuoja savo pasaulėžiūrą.

 

Grįžtant prie Eriko Eriksono idėjų, svarbu žinoti, kad ne vien sociokultūriniai, biologiniai, bet ir psichologiniai veiksniai, įvilkti į tam tikrą istorinį kontekstą, formuoja žmogaus tapatybę. Didėjantis industrializacijos lygis ir augantis besimokančių žmonių skaičius skatina jaunuolius mąstyti, kaip tapti atsparesniems prieš visus gyvenimo iššūkius. Būtina suvokti savo ribotumus ir talentus. Žvelgdami į šiuo metu vykstančias realijas, turime suprasti, kaip sudėtinga paaugliams pasirinkti. Stebime ilgiau trunkantį mokymą(si) ir ugdymą(si) vidurinėse mokyklose. Jaunuoliai kuo toliau, tuo ilgiau pasilieka švietimo sistemoje. Pavyzdžiui, Nyderlanduose mokomasi iki 24 metų ir iki to laiko dažniausiai gyvenama tėvų namuose, o įkvėpimo formuojantis tapatybę semiamasi iš artimiausios aplinkos. Kartu stebime ir dar keletą reiškinių – dekontekstualizaciją ir globalizaciją, tai suteikia jaunuoliams daugiau galimybių konstruoti tapatybę. Mūsų dienos užsipildo vienokio ar kitokio pobūdžio informacijos srautu. Ne tiek daug laiko lieka permąstymui ar refleksijai. Vis daugiau dėmesio skiriama individo asmeninei laimei. Anksčiau buvo pabrėžiama, kad žmogus mokytųsi, pasirinktų profesiją ir iš to galėtų pragyventi, o dabar jaunimas galvoja ne vien apie pinigus – tapo svarbu turėti darbą, kuris padėtų tobulėti, atitiktų kiekvieno žmogaus talentus ar gebėjimus. Tas pats pasakytina ir apie partnerystę: žmonės ieško partnerių, kurie atitinka jų pasaulėžiūrą. Individo asmeninei laisvei suteikiamas ypatingas dėmesys. Jaunimas jaučia didelį spaudimą. Tarptautiniuose straipsniuose dažnai rašoma apie naująją kartą, kuri patiria daugybę krizių ir streso.

 

Pastaraisiais dešimtmečiais ypatingo dėmesio sulaukia tapatybės statuso klausimas. Paprastai suvokiama, kad statusas tarsi stabili būklė. Tačiau visai neseniai buvo iškelta mintis, kad tapatybė nėra stabili – ji nuolat kintanti. Negana to, kinta ir tapatybės statusas. Matome, kaip paaugliai tarsi šalinasi nuo tėvų, yra sumišę ir nežino, ko nori. Kitas etapas – jie bando save sutapatinti su bendraamžiais. Taip prisiima kažkokią tapatybę, vėliau visa tai apmąsto – moratoriumo laikotarpis. Ir galiausiai suformuoja savo tapatybę.

Tapatybės raidą atspindi 2 ciklų modelis. Įsipareigojimų formavimo cikle atliekame išsamią analizę, antrasis ciklas – įsipareigojimų persvarstymas – vyksta ypač detaliai, jeigu įsitikiname, kad pasirinkimas tinkamas, tada pasitvirtiname, jog įsipareigojimas tinkamas. Pasikeitus aplinkybėms, gali būti, kad paaugliai grįš į pirmąjį ciklą ir vėl iš naujo persvarstys, ar jų įsipareigojimai atitinka lūkesčius.

Stabilūs ar kintantys procesai?

 

Bandėme išsiaiškinti, ar egzistuoja tapatybės raidos tęstinumas?.. Ar galima teigti, kad paauglystės etape yra būdingi daugiau ar mažiau stabilūs procesai? Analizavome paauglių (12–20 metų) grupę, kaip keitėsi jų statusai. Kasmet vertinome jų tapatybės statusą. Įvertinome to momento tapatybės stadiją ir pažiūrėjome, kaip pereinama iš vienos stadijos į kitą per visą paauglystės laikotarpį. Pastebėjome, kad sulaukę 12 metų paaugliai pasiskirsto taip: 10 proc. yra sumišę, 17 proc. – aktyvaus svarstymo moratoriume, 7 proc. – ieškančio moratoriumo lygmenyje, o maždaug 50 proc. pasiekia apsisprendimo stadiją, baigia savo moratoriumą ir paprastai būna pakankamai patenkinti prisiimtais įsipareigojimais. Po 8 metų, kai jaunuoliai sulaukė 20-ies, matome, kad visgi egzistuoja tam tikras stabilumas. Iš esmės grupės išlieka panašiai pasiskirsčiusios, tik šiek tiek kinta procentai: sumišimo ir aktyvaus svarstymo fazėse procentai išlieka panašūs, tačiau paieškų moratoriume matomas 0 proc., o paskutinėje stadijoje procentai šiek tiek išauga. Problema ta, kad visgi nemaža dalis dvidešimtmečių jaunuolių vis dar negeba apsibrėžti savo tapatybės.

Tapatybė tarpasmeniniuose santykiuose

 

Kaip formuojasi tapatybė tarpasmeniniuose santykiuose?.. Dažnai pabrėžiame tapatybės raidą iš individualizuoto požiūrio, o paaugliai turi patys susirasti savo tikslus. Tačiau turime nepamiršti, kad tapatybė formuojasi veikdama su kitais. Sąveikų su kitais žmonės turi nuolat. Pavyzdžiui, stebi, kaip kiti asmenys reaguoja į juos, kaip priima, kaip interpretuoja jų veiksmus ir pan. Tada patys save įvertina. Bet gali būti ir taip, kad, kai kažkas jumis didžiuojasi, jaučiate gėdos ar kaltės jausmą. Pagal gautas reakcijas galite keisti savo elgesį. Paaugliams, paprastai, tėvai tampa vis mažiau svarbūs – jiems svarbesnis bendraamžių požiūris. Tačiau tėvai, nepaisant to, tebeatlieka itin svarbų vaidmenį paauglių gyvenime: jie turi būti nuolat pasirengę padėti paaugliui priimti tinkamus sprendimus. Tėvai ir bendraamžiai yra vienodai svarbūs paaugliui formuojant tapatybę, nes abi šios grupės gali suteikti pasitikėjimo, analizuojant pasirinkimo galimybes. Jeigu tėvai palaiko ir padeda paaugliui susivokti savo mintyse, tokie santykiai jam yra itin naudingi. Kita vertus, gali vykti tam tikra sąveika tarp tėvų ir bendraamžių. Aiškiai išreikšta tapatybė leidžia mums užmegzti tvirtus santykius neprarandant savęs.

 

Paauglių, kurie geriau suvokia save, santykiai su tėvais daug kokybiškesni. Pastebėjome ir tam tikrų socializacijos poveikio apraiškų. Paaugliai, sulaukiantys šilto tėvų palaikymo, greičiau ir lengviau suformuoja savo tapatybę, kai paaugliai ne itin gerai save suvokia, tai atsispindi ir jų santykiuose su draugais.

Polinkis į depresiją išryškėja paauglystėje, ypač tada, kai paaugliai daug analizuoja ir kažkuriame paieškų etape užstringa. Jie nuolatos persvarsto savo įsipareigojimus, nepajėgia šio proceso sustabdyti, nesugeba rasti tinkamo sprendimo. Visa tai gali turėti pasekmių prisitaikant prie visuomenės.

Tapatybė ir psichosocialinis funkcionavimas

 

Polinkis į depresiją išryškėja paauglystėje, ypač tada, kai paaugliai daug analizuoja ir kažkuriame paieškų etape užstringa. Jie nuolatos persvarsto savo įsipareigojimus, nepajėgia šio proceso sustabdyti, nesugeba rasti tinkamo sprendimo. Visa tai gali turėti pasekmių prisitaikant prie visuomenės.

Dabartinės tapatybės persvarstymas gali nulemti depresijos simptomų tikimybę ateityje. Kuo ilgiau paaugliai užstringa persvarstymo moratoriumo stadijoje, tuo didesnė tikimybė jiems susirgti depresija. Tie paaugliai, kurie vadovaujasi logika, analizuoja įvairias galimybes, taip pat tendencingai juda link depresijos vėlyvesniame amžiuje.

Taigi nuolatinis persvarstymas, ar jaunuolių dabartinis įsipareigojimas atitinka lūkesčius, bet kuriuo atveju daro neigiamą įtaką jų psichinei sveikatai.

 

Kartais persvarstymų moratoriumas pastūmėja paauglius į netinkamą elgesį. Tada jie ima gerti, rūkyti, užsiimti įvairiais vandalizmo išpuoliais ir pan. Jie taip tarsi siekia atrodyti suaugę, bet taip tik dar labiau sustiprina atsakomybės neturėjimą.

Tik stengiantis galima pasirinkti tinkamą kelią. Visgi čia didelį vaidmenį atlieka tėvai ir mokytojai, aiškiai įvardydami, ko tikimasi iš paauglių…

 

Mokslininkai sutaria, kad tapatybė aktyviausiai formuojasi paauglystės laikotarpiu. Juk gerai žinome, kad šis raidos etapas žmogui – itin sudėtingas, todėl jam dažnai reikalinga pagalba. Panašu, kad svarbiausia yra bendrauti ir bendradarbiauti: paaugliui su tėvais, tėvams su pedagogais, pedagogams su mokiniais ir pan. Tik pasitelkus bendras pastangas ir artimus ryšius jaunam žmogui tapti tikruoju „Aš“ bus paprasčiau…

 

Daugiau informacijos apie jauno žmogaus tapatumo paieškas galima rasti projekto interneto puslapyje https://inside.mruni.eu/.

 

„Švietimo naujienos“