Sistema viena, bet situacijos įvairios

Tęsiame temą apie antrąjį mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistemos etapą ir toliau kviečiame etatinio darbo užmokesčio konsultantus dalytis patirtimi. Šįkart savo pastebėjimus išsakė ir apie Pasvalio savivaldybės ugdymo įstaigų situaciją papasakojo Gvidas Vilys, Pasvalio rajono švietimo ir sporto skyriaus vedėjas. Jo pasiteiravome, kokių iššūkių kilo įgyvendinant etatinio darbo užmokesčio modelį, kaip juos sprendė ir kokių klausimų dažniausiai iškyla besikonsultuojančioms mokykloms? Prašėme pateikti pavyzdžių.

 

„Pasvalio rajono mokyklos naujiems mokslo metams pasirengusios, tik dėl sistemos ypatumų vis dar kyla įtampa. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į klasių komplektavimą ir mokinių registrą. Kol mokiniai dar suvedami į registrą, mokyklos tiksliai nežino, kaip planuotis darbą: orientyrai aiškūs, tačiau įtampos dėl nežinomybės gana daug. Patirtis rodo, kad raktas į veiklos sėkmę yra tinkamas planavimas, tad labai norėtųsi, jog mokslo metų pradžia neprasidėtų sumaištimi – mokinių, mokytojų, finansų ir panašiai skaičiavimu, analizavimu, veiklų planavimu. Būtų idealu, kad mokinių registrų sistema būtų uždaroma, pavyzdžiui, rugpjūčio 25 d., o po savaitės švietimo bendruomenės pradėtų mokslo metus viską susistygavusios.

 

Antrasis etatinio etapas buvo ramesnis, dalykiškesnis, visi jau žinojo, kaip sistema veikia, ją reikia tik patobulinti, o tobulumui ribų nėra.

Kita vertus, etatinio įdiegimas natūraliai parodė mūsų visuomenės ydas, atskleidė susvetimėjusias, negebančias susikalbėti, ieškoti kompromisų ir jų rasti švietimo bendruomenes. Švietimo sistemoje yra visko, bet visada matoma tai, kas garsiau kalba, o pastarieji metai parodė, kad ne visi garsiai kalbantys ieško supratimo ir kompromiso, išeičių iš situacijų… Svarbu, kad kartu su etatinio diegimu mokyklos bendruomenės pradeda kalbėtis. Manau, tai svarbiausias sistemos rezultatas – sudaryti sąlygas tartis ir susitarti, artėti prie tarpusavio supratimo, tikro, ne dirbtinio bendruomeniškumo.

 

Konsultuoju neformaliojo švietimo įstaigų vadovus, darbuotojus, profesines sąjungas. Sistema mokytojams neįprasta, pedagogai vis dar skaičiuoja savaitines kontaktines valandas, ieško ir vertina veiklas ir mokytojo darbą. Teko atsakinėti į klausimus „Kaip mokytojams paaiškinti, kad darbo valanda trunka ne 45, o 60 min.?“, „Ar atėjimas į darbą jau turi būti apmokamas, ar visgi mokytojas turi dirbti, o ne tik ateiti į darbą?“, „Ar gali mokytojas neturėti įsipareigojimų mokyklai ir išbūti tik pamokų laiką, o daugiau jam nieko nereikia?“ ir t. t.

Sutikau daug supratingų, bendraujančių mokytojų: konkretūs klausimai, konkrečios situacijos ir juntamas noras veikti, daryti kaip įmanoma geriau.

 

Neformalaus ugdymo sistema – marga kaip genys, nevienalytė, tad ir nusistovėjusių standartinių klausimų daug nebuvo, gal kiek dažniau klausė apie etato sandaros ypatumus neformaliam ugdymui ar įstatymo nenubrėžtą maksimalaus kontaktinių valandų ribą, vadovavimo klasei taikomumą neformaliojo švietimo įstaigose. Ieškojome drauge ir savaičių skaičiaus, ir pasiruošimo pamokoms įgyvendinimo nuotoliniu būdu, kaip įprasminti ar įforminti valandas bendruomenei. Kiekvieno rūpesčiai ir klausimai saviti, nes visų situacijos skirtingos. Sistema viena, bet ją įgyvendina žmonės, todėl ji tampa vis įvairesnė, ten, kur vienose mokyklose kyla emocinių audrų, kiti net nemato problemų. Viską lemia žmonės, jų socialinis aktyvumas, mokyklos bendrystės atmosfera ir kalbėjimasis. Tose mokyklose, kur socialinės komunikacijos lygmuo intensyvesnis, daugiau susikalbėjimo, mažiau įtampos. Pasaulis kinta ir kartu atveria švietimo sistemai naujas galimybes, naują postūmį judėti, ieškoti savo kelio, spręsti šiandienos problemas žvelgiant į ateitį – to norėčiau visiems palinkėti.“