Šiaulių Vinco Kudirkos progimnazija: visi jaučiamės tarsi šeima

Žinia apie tai, ar mokykla jauki mokiniams, ar joje dirba savo dalyką išmanantys pedagogai, ar priima kitokius vaikus, paprastai sklinda iš lūpų į lūpas. Apie Šiaulių Vinco Kudirkos progimnaziją taip pat išgirdau iš ją lankančių vaikų tėvų. Pasak jų, ši ugdymo įstaiga – viena iš tų, kur laukiamas kiekvienas vaikas.

 

Neįgaliojo vežimėlyje sėdinčios antrokės mama Miralda teigia, kad yra labai patenkinta tiek mokymo procesu, tiek šilta mokyklos atmosfera. Šeima neseniai grįžo iš Airijos, kur Miraldos dukra baigė pirmąją klasę.

„Neslėpsiu, iš pradžių labai bijojau, kad mergaitė mokykloje Šiauliuose nepritaps. Nežinojau, kaip ji jausis, kaip seksis mokytis lietuviškai – pirmąją klasę jį baigė mokydamasi anglų kalba. Vis dėlto baimės labai greitai išsisklaidė. Šiek tiek sunkiau dukrai sekėsi rašyti, bet ir čia ji labai greitai „persilaužė“. Airijoje šeimoje bendravome tik lietuviškai, gimtąja kalba dukra kalbėjo ir su draugais Lietuvoje, todėl didelio šoko dėl kalbų skirtumo mokykloje jai nebuvo“, – dėsto mama.

Jos teigimu, dukrą iš pradžių stebino šiokie tokie skirtumai tarp mokymosi Airijoje ir Lietuvoje, vis dėlto viską nustelbė šiltas priėmimas, gražūs santykiai. „Dukra susirado mokykloje labai daug draugų, mokytojai čia geranoriški, nudžiugino šiltas, neoficialus bendravimas su mokyklos vadovu. Trūksta tik asmeninio asistento, kuris dukrai buvo skirtas Airijoje. Tikimės, kad netrukus pagalbininką dukra turės ir Lietuvoje“, – sako Miralda.

Mokosi įvairių sutrikimų turintys vaikai

 

Direktorius Juozas Varkulevičius pasakoja, kad mokykloje specialiųjų poreikių turintys vaikai visada buvo laukiami. Pirmiausia į mokyklą atėjo dvi fizinę negalią turinčios mergaitės, viena į pirmąją, kita į penktąją klasę. Abi jos sėdėjo neįgaliojo vežimėliuose. „Sąlygos šioms mokinėms mokykloje buvo sudarytos geros. Vieni pirmųjų Šiauliuose, dar 2009-aisiais renovuodami mokyklą, įsirengėme liftą, nuovažas. Taigi abi mergaitės progimnazijoje labai greitai pritapo“, – teigia J. Varkulevičius.

Šiek tiek vėliau į antrąją klasę atėjo ir trečioji mergaitė. „Su šiomis mokinėmis dirbti labai lengva. Mergaitės mokykloje jaučiasi puikiai. Gera žiūrėti, kaip gražiai jas priima kiti vaikai. Neslėpsiu: iš pradžių būta šiokio tokio streso, ar klasės draugai jų neatstums, ar mokės bendrauti. Netrukus nerimas išsisklaidė. Džiugina vaikiškas požiūris – ne „kaip man tavęs gaila“, „kaip tau sunku“, o natūraliai pasiūloma pagalba tada, kada jos reikia“, – pasakoja direktorius.

 

Gražiai į mokyklos bendruomenę įsiliejo ir mergaičių tėvai – jie labai rūpestingi, atlaidūs, supratingi. „Iš pradžių tėvai nerimavo, kaip reikės kasryt padėti vaikams patekti į klasę, ar nereikės atvažiuoti per pamokas vien tam, kad nuvestų vaikus į tualetą, kaip tekdavo darželyje. Vienai iš mergaičių skyrėme pagalbininką, kad padėtų spręsti panašias problemas. Visus kylančius klausimus sprendėme ir sprendžiame kartu, ieškodami išeičių, bendrų sprendimų. Tėvai patenkinti, kad neturi jokių rūpesčių – rytą mergaites į mokyklą atveža, o popiet pasiima. Tai jiems labai patogu“, – sako pašnekovas.

Progimnazijos vadovo teigimu, atmosfera progimnazijoje – labai šilta, todėl tiek grįžusieji iš užsienio, tiek ir atėję iš kitų ugdymo įstaigų vaikai greitai adaptuojasi. Be abejo, pedagogams tai yra kasdienis darbas, reikalaujantis nemažai pastangų. „Vaikų neskirstome į tokius ar kitokius. Visiems, kurie ateina, stengiamės sudaryti geriausias sąlygas, galimybę padėti. Visus vaikus pažįstu, vadinu vardais. Tai – nedidelės mokyklos privalumas“, – šypsosi direktorius.

 

Tėvų požiūris – ne visada tinkamas

 

Pasak J. Varkulevičiaus, šiuo metu progimnazijoje mokosi 360 mokinių. Vis daugiau ateina vaikų, turinčių specialiųjų poreikių. Šiuo metu mokosi aštuoni didelių specialiųjų poreikių turintys mokiniai, vidutinių – 26. Du vaikai mokosi pagal individualizuotas programas.

Direktorius pabrėžia, kad didžiausia problema pedagogų kolektyvui – ne skirtingų poreikių turintys vaikai, o tėvai, kurie arba pernelyg rūpinasi vaikais, arba mielai perleidžia šią funkciją pedagogams. Ne visi tėvai nori pripažinti, kad jų vaikas turi specialiųjų poreikių, dažnai viliasi, kad problemos – laikinos, su amžiumi praeis savaime. Vis dėlto praleistas tinkamiausias vaikų ugdymo metas gali kainuoti labai brangiai.

„Kartais sudėtinga įkalbėti tėvus kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą, kur vaikams būtų suteikta reikiama pagalba. Jei tėvai nesutinka, vaikų siųsti konsultacijoms negalime, nors akivaizdu, kad to būtinai reikia“, – dėsto J. Varkulevičius.

 

Jo manymu, mokykloms turėtų būti numatyta galimybė kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą ir be tėvų sutikimo. „Tėvų požiūris kai kada nuliūdina. Tenka įrodinėti, kad specialiųjų poreikių nustatymas nepakenks vaikui, tai nėra blogybė, tai – pagalba mokiniui. Mums, pedagogams, specialistams, svarbu, kad vaikai greičiau apsiprastų mokykloje, žinotų, ko iš jų norima, ko reikalaujama“, – dėsto J. Varkulevičius.

Direktorius džiaugiasi užsimezgusiu gražiu bendradarbiavimu su Šiaulių pedagogine psichologine tarnyba, joje dirbantys specialistai konsultuoja mokyklos darbuotojus, vaikus, tėvus: „Visas vaikams kylančias problemas stengiamės spręsti čia ir dabar – negalime atidėti mėnesiui, dviem, trims ar tikėtis, kad jos išsispręs savaime. Deja, net paraginti vykti pas Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistus kai kurie tėvai atsisako.“

 

Pasak įstaigos vadovo, vis dėlto didžioji dauguma mokykloje besimokančių mokinių tėvų nuoširdžiai rūpinasi savo vaikais. Jis patenkintas mokyklos bendruomene – nors dažnoje klasėje yra po vieną ar keletą specialiųjų poreikių turinčių vaikų, kitų klasės draugų tėvai į tai reaguoja ramiai. „Labai daug bendraujame su tėvais šiuo klausimu. Aiškiname, kad panaši situacija gali nutikti kiekvienoje šeimoje. Iš anksto paruošiame ir kitus vaikus, primename, kad padėtų specialiųjų poreikių turintiems draugams, kalbėtųsi su jais, bendrautų“, – kalba J. Varkulevičius.

Tam, kad nekiltų konfliktinių situacijų, su vaikais daug dirba socialinis pedagogas. Prireikus pamokai trukdantis mokinys išvedamas iš klasės, paliekamas nusiraminti kitur, su juo socialinis pedagogas dirba atskirai.

Problema – specialistų trūkumas

 

Pasak direktoriaus, dar viena problema, su kuria susiduria progimnazija įtraukdama į ugdymo procesą specialiųjų poreikių turinčius vaikus, – specialistų trūkumas. Vinco Kudirkos progimnazijoje trūksta specialiojo pedagogo, logopedo etato. Pastarojo specialisto pagalba ypač reikalinga – į mokyklą ateina labai daug vaikų, turinčių kalbos sutrikimų. Tiek progimnazijoje dirbančiai logopedei, tiek specialiajai pedagogei tenka itin didelis krūvis.

Šiek tiek anksčiau progimnazijoje buvo įdarbintas mokytojo padėjėjas pagal užimtumo programą, dabar skirtas šio specialisto etatas. Vis dėlto, pasak direktoriaus, šių specialistų mokykloje reikėtų daugiau. „Klasėse yra įvairių vaikų – ir turinčių proto negalią, ir psichologinių problemų, ir hiperaktyvių. Dabar mokytojo padėjėjas negali būti su vaikais nuolat, per visas pamokas. Jis padeda tik per tas pamokas, kur reikia daugiau mąstymo – lietuvių kalbos, matematikos. Prireikus jį keičia specialusis pedagogas“, – sako direktorius.

 

Mokykloje nėra psichologo, kineziterapeuto. Pastarosios specialybės studentai anksčiau ateidavo į mokyklą atlikti praktikos iš Šiaulių universiteto, jie padėdavo judėjimo sutrikimų turintiems vaikams per kūno kultūros pamokas, kartu su jais sportuodavo, neatskirdami nuo klasės, taip pat lavindavo pagal gydytojų nurodymus. Universitete nelikus šios studijų programos, panašios pagalbos progimnazijoje besimokantys mokiniai nebesulaukia.

Vis dėlto direktorius pasidžiaugia, kad jau netrukus Šiaulių miesto Sveikatos biuras pradės progimnazijoje vykdyti projektą, kur bus teikiama judesio, laikysenos korekcija priešmokyklinio amžiaus vaikams. „Tai pastaruoju metu labai aktualu. Vaikai ateina pakumpę nuo sėdėjimo prie telefonų, išmaniųjų įrenginių. Ankstyvoji korekcija jiems labai svarbi“, – sako J. Varkulevičius.

Jo teigimu, mokykloje yra daug užklasinės veiklos, neformaliojo ugdymo, į kurį įtraukiami ir specialiųjų poreikių turintys vaikai. Jie kartu žaidžia sportinius žaidimus, dalyvauja būreliuose, kitose užimtumo veiklose.

Įtraukusis ugdymas – ne panacėja

 

Nors į Vinco Kudirkos progimnaziją priimami visi vaikai, J. Varkulevičius nemano, kad integracijos procesas turi būti absoliutus. „Esu už integraciją, fizinę negalią turintys vaikai turi mokytis kartu su visais. Vis dėlto derėtų gerai pagalvoti, ar psichologinių problemų turintys vaikai visada gali sėkmingai įsitraukti į mokymo procesą. Jei tokių vaikų daugiau, o tinkama pagalba nesuteikiama, jie išbalansuoja visą klasę, dirbti sunku visiems“, – sako direktorius.

Jo teigimu, ne visada gerai jaučiasi ir patys specialiųjų poreikių turintys vaikai. „Matydami, kad atsilieka nuo bendraklasių, kur kas lėčiau atlieka užduotis, jie pyksta, tampa agresyvūs. Kai užduočių keletą kartų iš eilės nepavyksta atlikti laiku, šie vaikai nuleidžia sparniukus, neberodo iniciatyvos. Jei mokinys nuolat jaučia psichologinę įtampą, kad užduoties neatliks taip gerai, kaip atlieka greta sėdintys Petriukas ar Onutė, dažnas užsiblokuoja ir nebedaro nieko. Mano manymu, kiekvienas privalo turėti teisę pakilti aukščiau panašaus lygmens“, – kalba J. Varkulevičius.

 

Pasak direktoriaus, derėtų atsižvelgti ir į vaikų galimybes bei poreikius: „Kur kas daugiau individualaus dėmesio galima skirti specialiųjų poreikių turinčiam vaikui, kai klasėje – šeši ar septyni vaikai, o ne dvidešimt penki. Pedagogas ne visada turi laiko prakalbinti specialiųjų poreikių turintį vaiką, tada jis nespėja kartu su bendraklasiais. Mokytojui ypač sunku dirbti, kai klasėje yra ir labai gabių, ir didelių specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Mano manymu, kai kuriais atvejais specialiosios klasės yra tinkama išeitis ne pedagogams ar mokykloje dirbantiems specialistams, bet patiems vaikams.“