Sėkmė mokyklą aplanko, jeigu tikslai keliami drauge

Prieš ketverius metus, siekdama paskatinti mokyklas, kad jos skirtų daugiau dėmesio ugdymo kokybei, bendruomenės telkimui, Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė pažangos projektų konkursą ir kvietė mokyklas teikti inovatyvias idėjas bei gauti finansavimą joms įgyvendinti. Per tuos metus nemažai kas pasikeitė švietimo erdvėse, bet konkurso idėja išgyveno. Pernai miesto pažangos konkursą laimėjo ir Vilniaus Užupio gimnazija.

Kalbiname gimnazijos projekto vadovę Virginiją MACKONIENĘ.

Kaip Jūs manote, iš ko susideda mokyklos, kaip ugdymo įstaigos, sėkmė?

Mokyklos sėkmė – kai kiekvienas mokinys daro pažangą kiekvieną dieną. Tai yra siekiamybė.

Gimnazija dalyvavo Mokyklų pažangos ir bendradarbiavimo projekte siekdama tobulinti pedagogų, norinčių kasdien padėti mokiniui sukurti pridedamąją vertę, kompetenciją. Dažnai galvojame, kad mokinio pažanga – tik akademiniai pasiekimai, bet siektina yra įvairiapusė asmenybės ūgtis. Gimnazijoje daug dėmesio skiriame tam, kad pamoka būtų šiuolaikiška, kokybiška, kad mokinys pats formuluotų pamokos uždavinį, mokytųsi mokytis, įsivertinti. Siekiame, kad mokymasis taptų savivaldus. Gimnazijoje organizuojame daug renginių, projektų, konkursų, sporto varžybų, kad mokiniai turėtų galimybę atrasti save, išreikšti ir tobulėti.

 

Kiek tai priklauso nuo komandos, mokytojų kolektyvo, kiek – nuo vadovo?

Sėkmė mokyklą aplanko, jeigu tikslai keliami drauge, kai kolektyve vyrauja pagarbi atmosfera, kai mokytojai tarpusavyje bendradarbiauja, dalijasi patirtimi. Gimnazijoje mokslo metų pabaigoje organizuojamos metodinės konferencijos, per kurias mokytojai dalijasi savo gerąja patirtimi.

Žinoma, nuo vadovo priklauso labai daug: kokios jo pažiūros, siekiai, kiek jis naudoja pasidalytos lyderystės modelį darbe, kiek įsiklauso į kolektyvą.

 

Kaip mokosi mokytojai Jūsų gimnazijoje? Ar tai jų individuali veikla, ar mokykla, kaip organizacija, rūpinasi tuo? Kaip mokytojai skatinami, motyvuojami?

Mokytojai mokosi visą gyvenimą, mokymosi procesas yra nuolatinis, tai mokinių pasiekimų gerėjimo prielaida. Gimnazijoje esame susitarę, kad daug dėmesio skirsime kolektyviniam mokymuisi. Padarę gimnazijos veiklos kokybės įsivertinimo išvadas ieškome probleminių sričių ir kviečiame mokytojus mokytis toje srityje, kurioje jaučiamės silpniau, turime problemų. Viso kolektyvo mokymasis telkia bendruomenę siekti tikslų. Kiekvienais mokslo metais pagal iškeltus tikslus į mokyklą yra kviečiami lektoriai, organizuojami seminarai. Taip pat sudaromos galimybės individualiai, pagal poreikį mokytojams tobulėti. Mokytojai noriai dalyvauja išvažiuojamuose seminaruose. Esame kėlę kvalifikaciją Šiaulių ir Šilutės gimnazijose, vykome susipažinti su suomių, estų švietimo sistemos subtilybėmis.

 

Kokios naujovės apskritai pastaruoju metu buvo įdiegtos gimnazijoje? Ar buvo dalykų, kurie nepasiteisino? Apie kuriuos galima sakyti, kad tai tik prarastas laikas?

Siekdami tobulinti pažangos stebėjimą ir fiksavimą gimnazijoje naudojame mokinių saviugdos knygeles, kuriose kiekvienas ugdytinis fiksuoja pasiekimus, kelia ugdymosi tikslus, karjeros, asmenybės tobulėjimo siekius. Mokiniams vykdyti savianalizę yra nelengva, bet ilgainiui išmokstama ir tai pasiteisina formuojant savivaldžią asmenybę.

 

Mokslo metų pabaigoje vyksta individualūs mokinio ir tėvų pokalbiai su auklėtoju ir mokyklos vadovais apie padarytą pažangą, sunkumus, būdus tobulėti. Mokymas mokinius apmąstyti, kelti tikrus tikslus ir vėl prie jų sugrįžti duoda nemažą pridedamąją vertę.

Siekdami aktualizuoti ugdymą, bendradarbiaujame su Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Mokiniai dalyvauja paskaitose, atlieka laboratorinius darbus, į mokyklą atvyksta mobilioji laboratorija, vyksta susitikimai su dėstytojais. Jau dvejus metus gimnazijoje pirmų klasių mokiniai mokosi robotikos. Gimnazistai turi galimybę pasirinkti italų, ispanų, japonų ir kinų kalbas.

 

Kaip tvarkomasi su mikroklimato gerinimu, patyčiomis, smurtu? Kiek mokykla gali sukurti palankią mokytis aplinką, o kiek negali atsispirti nepalankiai visuomenės, šou pasaulio kultūrai?

Vadovaujamės Tolerantiško žmogaus kodeksu, kurį kūrė patys mokiniai, vadovaujami socialinės pedagogės. Pirmas punktas kodekse sako: „Myliu žmogų“, o nuo to viskas ir prasideda…

Mūsų gimnazija garsėja kaip pagarbi, tolerantiška mokykla, nes šioje srityje yra nuolat dirbama. Gimnazijoje nuo 2004 m. yra vykdomas mokinių saugumo tyrimas, lyginami rezultatai, stebima dinamika, imamasi tam tikrų veiksmų mikroklimatui gerinti. Nuo 2008 m. vadovaujamės Tolerantiško žmogaus kodeksu, kurį kūrė patys mokiniai, vadovaujami socialinės pedagogės. Pirmas punktas kodekse sako: „Myliu žmogų“, o nuo to viskas ir prasideda… Kasmet pirmų klasių mokiniai supažindinami su Tolerantiško žmogaus kodeksu, Užupio gimnazijos mokinių chartija, vidaus tvarkos sutarimais ir minint Pasaulinę tolerancijos dieną organizuojama šventė, per kurią raštu įsipareigoja laikytis šių dokumentų idėjų. Antrą mokslo metų dieną pirmų klasių mokiniams vyksta netradicinės pamokos, kurių tikslas yra lengvesnė adaptacija ir integracija į gimnazijos bendruomenę.

 

Esame galbūt viena pirmųjų Vilniaus, o gal ir Lietuvos gimnazijų, kuri savo iniciatyva prieš gerą dešimtmetį sudarė patyčių prevencijos aprašą, juo stengėmės vadovautis kasdienybėje. Turime didelį įdirbį šioje srityje, todėl patyčių reiškinys mums nėra toks aktualus kaip kitoms mokykloms, nors pasakyti, kad patyčių nėra, būtų neteisinga.

 

Kaip gimnazijoje dirbama su žemo socialinio, ekonominio, kultūrinio (SEK) statuso šeimų vaikais? Kaip jiems padedate?

Žemo socialinio, ekonominio, kultūrinio statuso šeimų vaikų pirmiausia neišskiriame. Jie pagarbioje gimnazijos bendruomenėje jaučiasi gerai. Siekiame įtraukti į įvairią veiklą, kad galėtų atrasti save, patirtų sėkmę. Gimnazijoje kiekvienais metais antro pusmečio pirmąsias 3 dienas vyksta integruotas projektas „Epochų ratu“, per kurį mokiniai pagal interesus, gebėjimus pasirenka veiklas, jų rezultatus pristato viešai, prieš auditoriją. Vyksta gausybė renginių. Mokinių labai mėgstamas šokių vakaras, kada kiekvienos klasės auklėtiniai kuria teatralizuotą šokį.

Žemo socialinio, ekonominio, kultūrinio statuso šeimų vaikai, kaip ir visi kiti mokiniai, turi patirti sėkmę. Mokytojo tikėjimas yra svarbiausias pažangos garantas.

Išminčiaus konkurse mokiniai išbando savo akademines žinias, tradicinis projektas „Dvi Virginijos, menininkai ir užupiukai“ vilioja mokinius prisiliesti prie įvairių meno šakų. Tokia veikla įtraukia į pilnavertį gyvenimą, mokiniai jaučiasi svarbūs, reikalingi.

Stengiamės jiems padėti ir kitaip, bendraujame su tėvais, jei yra poreikis, bendraujame su kitomis institucijomis.

 

O iš tiesų ar įmanoma jiems padėti siekti sėkmės?

Žemo socialinio, ekonominio, kultūrinio statuso šeimų vaikai, kaip ir visi kiti mokiniai, turi patirti sėkmę. Mokytojo tikėjimas yra svarbiausias pažangos garantas. Pedagoginėje literatūroje aprašytas lūkesčio metodas. Išbandžius praktikoje, pasirodo, jis puikiai veikia. Atrodo, kad nemotyvuotą, susigūžusį mokinį ne tik pažadina, bet ir sustiprina, motyvuoja.

 

Ar Jūsų gimnazijos pedagogams kartais neatrodo, kad visos tos „Y“, „Z“ kartos pernelyg sureikšmintos ir perdėtos, kad visas kartas šiame pasaulyje sieja panašūs dalykai, išskyrus priemones – naudojame vis daugiau modernių aparatų?

Skirstymas į „Y“, „Z“, „Google“ kartas yra sąlyginis, bet iš tiesų vaikai auga greitai kintančiame pasaulyje. Keičiasi aplinka, keičiasi ne tik technologijos, bet ir bendravimas, požiūris, vertybės. Pasaulyje visada buvo vienijantys ir skiriantys dalykai, o mes kalbame apie kartas ir jų išskirtinumą, metodų, priemonių taikymo įvairovę atsižvelgiant į specifiką.

 

Kaip manote, ar vertinant tarptautiniame kontekste skurdžios mokyklų bazės, prastos, moraliai pasenusios mokymo priemonės atskleidžia ir lemia vos vidutiniškus mūsų mokinių pasiekimus?

Mūsų ugdymo programos yra perkrautos, plačios, atitrūkusios nuo šiuolaikinio gyvenimo poreikių. Dideli mokymosi krūviai dažnai neskatina siekti, atvirkščiai, nuslopina norą mokytis.

Žinoma, mokyklų materialinė bazė, modernios priemonės turi įtaką mokinių pasiekimams. Visgi mokymo procese labai svarbu profesionalus, iniciatyvus mokytojas ir motyvuotas mokinys.

Mūsų ugdymo programos yra perkrautos, plačios, atitrūkusios nuo šiuolaikinio gyvenimo poreikių. Dideli mokymosi krūviai dažnai neskatina siekti, atvirkščiai, nuslopina norą mokytis. Ugdymo turinys ir tikslai skiriasi nuo kitų valstybių, bet bandome lyginti pasiekimus. Taip pat tėvų lūkesčiai dažnai yra aukštesni negu vaiko gebėjimai. Mokinys turėtų mokytis profesinėje mokykloje, o kankinasi gimnazijos suole.

 

Kaip mokyti šiuolaikinį jaunimą? Tą, kuris iš tiesų yra ir pakankamai laisvas, ir drauge uždaras, išoriškai pasitikintis, viduje kartais net depresyvus, susikoncentravęs į save, nepaisantis autoritetų…

Mokinius visais laikais mokyti reikia su didele pagarba, meile. Jie išsiilgę gyvo bendravimo, nuoširdaus, tikro santykio. Taip, jie nepripažįsta autoritetų, žinodami tai nebandykime pasirodyti kaip visažiniai, neklystantys. Tik užmezgus bendražmogišką ryšį su mokiniu prasideda akademinis pažinimo kelias.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Pažangos konkursai provokuoja kalbėti apie dalykus, už kurių slepiasi mokyklos sėkmės raktas. Kaip panaudojote kad ir kuklų finansavimą, kurį gavote laimėję pažangos konkursą? Ar jis ką nors pagerino gimnazijos gyvenime?

Vykdydami projektą „Kiekvieno mokinio pažanga kiekvieną dieną“ bendradarbiavome su Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos pedagogais, žinių sėmėmės iš profesionalių lektorių, tobulinome individualią pagalbą mokiniui – samdėme ugdantįjį vadovą pokalbiams su nemotyvuotais mokiniais. Taip pat įsigijome kompiuterinės klasės valdymo įrangą, kuri leidžia dirbti moderniau.

 

Mokinių individualios pažangos į(si)vertinimu siekiame ugdyti kritinį mąstymą, adekvačią savivertę, gebėjimą analizuoti mokymosi veiklą ir rezultatus, nustatyti sėkmių ir nesėkmių priežastis, planuoti veiklą, remiantis turima patirtimi. Bendradarbiaujantis vertinimas leidžia mokytojui po truputį didinti mokinių atsakomybę, o kartu ir nepriklausomybę.

Vykdydami projektą pasirinkome dvi bandomąsias antrokų klases, kuriose stebėjome mokinių lietuvių kalbos ir matematikos dalykų pažangą. Atlikus pirmą diagnostinį testą, mokiniai buvo supažindinti su rezultatais ir dažniausiai pasikartojančiomis klaidomis. Projekto laikotarpiu kas trečią–ketvirtą pamoką mokiniai patys įsivertindavo savo žinias iš kelių praėjusių temų, atlikdavo diferencijuotas užduotis, siekėme, kad kiekvienas patirtų sėkmę. Nuolat buvo taikomas formuojamasis vertinimas. Pamokos uždavinys buvo pamatuojamas. Naudojami tokie aktyvūs mokymosi metodai, kaip minčių lietus, rask ir ištaisyk klaidą, darbas porose. Vienoje klasėje matematikos pažymio vidurkis pakilo vienu balu.

 

Dėkojame už mums skirtą laiką.