Schemos, kortelės, taisyklės, spalvos – kaip ugdyti autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus

Mažeikių lopšelio-darželio „Bitutė“ pedagogės turi sukaupusios nemažai patirties, kaip dirbti su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais, kaip tam pritaikyti aplinką ir pan. Palmira Šaulienė yra specialiosios grupės mokytoja, penkerius metus dirba su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais, o Zuzana Strakšienė dirba priešmokyklinėje bendrojo ugdymo grupėje, turi 22 metų darbo specialiojoje grupėje patirtį.

Šiame darželyje veikia 20 bendrojo ugdymo grupių ir 1 specialioji priešmokyklinio ugdymo bei 2 specialiojo ugdymo grupės. Su ugdytiniais dirba ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojos, specialieji pedagogai, logopedai, judesio korekcijos pedagogai, baseino specialistai, socialinis pedagogas, meninio ugdymo mokytoja, psichologas, slaugytojas.

Įstaigoje įrengti baseinas (specialiųjų grupių vaikai jame lankosi du kartus per savaitę), relaksacijos (sensorikos) ir druskų kambariai, kūno kultūros ir meninio ugdymo salės, kineziterapijos ir logopedų kabinetai, masažo ir hidroterapinės vonios kambarys. Relaksacijos kambarys patinka visiems vaikams be išimties, tačiau labiausiai reikalingas turintiems autizmo spektro sutrikimų – jiems ypač reikalinga sensorinė integracija, įvairių pojūčių lavinimas: tam naudojami žaibo rutulys, šviesos užuolaida, begalybės tunelis, šviesos stalas.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Kas yra struktūruotas ugdymas?

 

„Ikimokyklinio amžiaus vaikas pats negali savo pasaulyje įsivesti tvarkos – tam esame mes, suaugusieji, tėvai ir pedagogai. 2016 m. susidūrėme su iššūkiu įkurti grupę vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų. Apie 20 metų buvau dirbusi su specialiųjų poreikių vaikais, bet pradėjus dirbti šioje grupėje, teko viską pradėti iš naujo. Domėjomės, važinėjome po Lietuvą, konsultavomės su kolegomis, bandėme – ir pavyko“, – patirtimi dalijosi P. Šaulienė. Šiems vaikams svarbiausia – struktūra, vaizdumas. Tai kaip akiniai trumparegiui ar klausos aparatas neprigirdinčiajam. Struktūruotas ugdymas – sistema, mokanti organizuoti aplinką, plėtoti atitinkamą veiklą ir padedanti vaikui suprasti, ko iš jo tikimasi, susidedanti iš aplinkos, dienotvarkės, veiklos organizavimo ir vaizdumo.

 

Pirmiausia grupėje buvo struktūrizuota aplinka. Visi daiktai – dėžutės, žaidimai, dėlionės – turi savo vietas, viskas pažymėta simboliais, tai sukuria tvarką ir saugumą, aišku, kas kokioje dėžutėje padėta – ne tik vaikams, bet ir mokytojams. Grupėje yra palapinė, kurioje vaikai gali pabūti vieni, nusiraminti, individualaus darbo vietos – dabar jų net aštuonios. Aišku, iš pradžių vaikai dirba kartu su pedagogu ar padėjėju, o vėliau mokytojos stengiasi skirti tokias užduotis, kad vaikui reikėtų kuo mažiau pagalbos. Visur yra taisyklės, stalčiukai, darbų seka – viskas sužymėta. Jei reikia darbą nutraukti, naudojamas ženkliukas „pertrauka“. „Mūsų vaikus reikia mokyti žaisti, jie to nemoka. Įrengėme žaidimų vietą, kur pirmiausia mokome žaisti dviese. Stalą padalijame į dvi puses, kurio dabar eilė, vaikai sprendžia naudodami rodykles arba vienas kitam uždėdami kepurę. Žaidžiantys vaikai prie simbolio „žaisti“ atsineša savo nuotraukas, kad būtų aišku, kas su kuo žaidžia, kiti tuo metu netrukdo“, – pasakojo pedagogė.

Spalvos, kortelės ir schemos

 

Kiekvienas vaikas turi savo spalvą. Labai paprasta, kai spalvomis sužymėtos vietos prie stalo, kėdės, vaikų nuotraukų rėmeliai prausykloje, rūbinėje. Spintelėse simboliais pažymėta, kur dėti pirštines, kepurę, šaliką, batus. Mokytojui nereikia to kiekvieną kartą kartoti, užtenka vieną kartą parodyti ir paaiškinti. Muzikos salė, kineziterapijos kabinetas – viskas pažymėta simboliais. Iš paveiksliukų sudėliota dienotvarkė – pedagogų žinutė vaikui, ko šią dieną tikėtis, kokios veiklos jo laukia. Bendra grupės dienotvarkė nurodo, ką veiks visi kartu, formuoja bendruomeniškumo jausmą, individualios dienotvarkės, pažymėtos vaikų spalvomis, – tai darbai konkrečiam vaikui pagal jo gebėjimus, individualias savybes. Kad nekiltų sumaištis, yra tvarkaraštis, kuriame nurodoma, kas vyksta per „Ryto ratą“ – atlikus vieną veiklą, jos kortelė nuimama. Tokie tvarkaraščiai yra parengti muzikos ir kūno kultūros užsiėmimams. Kai vaikai su pedagoge kur nors eina iš grupės (į sensorikos ar druskų kambarius, muzikos ar kūno kultūros užsiėmimus), jiems tai kelia nerimą, kad jis sumažėtų, ant durų pakabinamos šių erdvių nuotraukos – tada ugdytiniams aišku ir ramu. Kartu su mažiausiais į muzikos pamokas mokytojos eina su barškučiais, o į kūno kultūros užsiėmimus – su kamuoliukais. Kai vaikai šį periodą „išauga“, daiktinio simbolio nebereikia.

 

Šiems vaikams sunku nusiplauti rankas, apsitarnauti tualete, sėdėti prie stalo, nes jie nežino, ką po ko reikia daryti. Tam yra paruoštos schemos, kuriose įgūdžiai išskaidyti į smulkius žingsnelius: pavyzdžiui, ką ir po ko apsirengti ar nusirengti prieš ar po pietų miego, einant į lauką ar grįžtant į grupę (rodyklės parodo, nuo kurio žingsnio pradėti).

Savitvarkos įgūdžių ir savarankiškumo formavimas susideda iš to, kad vaikai mokomi gyventi savarankiškiau, mažiau priklausyti nuo kitų asmenų, formuojami savarankiško valgymo, nusirengimo, apsirengimo įgūdžiai, įgyjami higienos ir tualeto įgūdžiai, kiekvienoje situacijoje pateikiamos tikslios veiklos instrukcijos naudojant paveikslėlius, simbolius, užrašus, kaip reikėtų elgtis (socialinių įgūdžių instrukcijas, socialines istorijas).

 

Palmiros Šaulienės nuotraukos

Taikytis prie vaiko

 

Jeigu vaikas nesimoko taip, kaip jį mokome, turime mokyti jį taip, kaip jis mokosi. Suaugusieji turi taikytis prie vaiko, kad jam padėtų. Vaikų elgesys pedagogams sukelia iššūkių, išveda iš kantrybės, bet autistiškas vaikas taip elgiasi, nes nežino, kaip turėtų tą daryti. Jam reikia vizualaus paaiškinimo. Grupėje ant durų ir visur, kur įmanoma, gausu įvairių taisyklių – ką galima daryti, ko ne. Taisyklės nuolat tobulinamos stebint vaikus, jie daug greičiau šias perpranta, kai parodoma, kaip neigiamą elgesį keisti teigiamu: „ne bėgti, o eiti, ne triukšmauti, o kalbėti tyliai“. Rugsėjį vaikams dar reikia taisykles dėl tvarkos priminti, parodyti, vėliau dauguma jas įsimena. Pavyzdžiui, viena mergaitė nuolat krapštydavo nosį, mokytoja nieko nesakė, bet pakabino taisyklių lentoje piešinuką – to pakako, kad šis įprotis nebebūtų kartojamas.

 

„Vaikas–pedagogas–šeima“ reikšminga ir patikima grandis ugdymo rezultatams siekti. Pedagogams ir šeimoms bendradarbiauti padeda individualūs pokalbiai, susirinkimai, rašteliai, tėvų stendai, praktiniai užsiėmimai – mokymai, bendravimas socialiniuose tinkluose, dalyvavimas seminaruose, konferencijose, tėvelių dalyvavimas ugdymo procese. Logopedė ir grupėje dirbanti pedagogė bendrauja su tėvais, pasakoja, ką veikia grupėje, ką jie galėtų veikti namuose. Tėvai, išgirdę, kad jų vaikas autistas, būna ištikti šoko, nežino, kaip jiems padėti, niekas to nepaaiškina. Šioje darželio grupėje nebūna atvirų veiklų ar atvirų durų dienų, tėvai gali bet kada ateiti ir būti kartu. Po dvejų metų tokių mokymų su specialiąja pedagoge tėvams buvo pasiūlyta patiems parodyti, papasakoti, ką su vaikais veikia namuose. Rezultatai pranoko lūkesčius – tėvai atsinešė tiek filmuotos medžiagos, skaidrių, kad per vieną vakarą visko peržiūrėti nespėjo, teko rinktis dar kartą. Tai davė naudos tėvams, kurie namuose su vaikais užsiimdavo rečiau, – juk jiems ir namuose reikia analogiško aiškumo, pritaikytos aplinkos, dienotvarkės su paveikslėliais ir pan.

 

Nuoseklus darbas duoda rezultatų – jei prieš 4 metus auklėtojų padėjėjos turėdavo sėdėti už vaikų, nes per „Ryto ratą“ jie triukšmaudavo, dabar to nebėra. Vaikai išmoko žaisti ne tik po du, ne tik prie stalo, apsikabinti draugą. „Sakoma, kad autistai nemėgsta persirenginėti, bet pradėjome per pavyzdžius, žaidimus, dabar Užgavėnės problemų nebekelia, o profesijų persirengimo žaidimai tapo mėgstami. Pirmosios šventės, kai dalyvaudavome bendruose darželio renginiuose, baigdavosi liūdnai – turėdavome išeiti iš salės, nes negalėdavome išbūti. Auklėtiniai šaukdavo, nerimaudavo, trukdydavo ir sau, ir kitiems. Dabar šie vaikai yra bene geriausi bendrų renginių dalyviai ir klausytojai, nes žino taisykles, prieš eidami į renginį aptaria, kaip elgsis. Visi specialiųjų poreikių vaikai (ir tie, kurie turi elgesio, emocijų sutrikimų) labai paiso taisyklių, tik reikia tinkamai jas vizualiai pateikti, paaiškinti. Šventes rengiame kartu su tėveliais, visi vaidinimai būna struktūruoti, vaikai mato iš piešinėlių sudėliotą veiksmų seką mano rankose esančioje lentelėje arba ant lentos“, – pasakojo pedagogė. Pasirenkami tokie vaidinimai, kad nebūtų jokių repeticijų, vaidinama „čia ir dabar“, tai pakankamai gerai sekasi, vaikai pradėjo koncertuoti stovėdami prieš žiūrovus, iš pradžių tėvus, vėliau ir prieš įstaigos svečius. Anksčiau visi vengdavo įeiti į šią grupę, dabar mažieji laukia svečių arba jais tampa patys, nes kelis kartus per metus mokykliniu autobusiuku važiuoja į „Jievaro“ pagrindinę mokyklą. Pirmaisiais metais iš 8 išvažiavo 3 vaikai, kiti negalėjo savęs priversti važiuoti, šiemet išvažiavo visi.

Skirtingi, bet kartu

 

Šiems vaikams labai svarbu integruotis, todėl su priešmokyklinės grupės mokytoja Z. Strakšiene buvo parengtas ilgalaikis projektas, kad skirtingi vaikai išmoktų būti kartu. Šalia esančioje grupėje esantiems priešmokyklinukams nuolat kildavo klausimų, kodėl tie vaikai „tokie“ – pirmiausia kartu buvo švenčiamos šventės, tiesa, mokytoja P. Šaulienė iš anksto papasakojo apie savo grupės vaikų norus, galimybes ir pan., kad priešmokyklinukai galėtų prisiderinti, padėti, pamokyti. Abiejų grupių vaikai susitikdavo ir lauke, ir koridoriuje, prieš Velykas kartu margino kiaušinius. Priešmokyklinės grupės vaikai kasmet keičiasi, todėl rugsėjo–spalio mėnesiais jiems pasakojama apie autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus, o lapkritį, kai būna Tolerancijos diena, pradedama eiti į svečius, „draugauti“ iki mokslo metų pabaigos. Vaikai atlikdami bandymus moko vieni kitus, nebėra taip, kaip iš pradžių, kai vaikai iš skirtingų grupių bendraudavo daugiausia tik tarpusavyje.

Tėvų atsiliepimai apie šį projektą teigiami, jie tikisi, kad vėliau jų vaikams bus lengviau integruotis einant į mokyklą, džiaugiasi, kad priešmokyklinukai sutrikimų turinčius vaikus priima, iš jų nesityčioja.

 

Pastaruoju metu autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų daugėja, ši patirtis, pavyzdžiai, pedagogių pasakojimas naudingas daugeliui juos auginančių ir ugdančių suaugusiųjų.