Savanorystės patirtis

Norėčiau pasidalyti savo savanoriškos veiklos įspūdžiais Marijampolės „Žiburėlio“ mokykloje-daugiafunkciame centre. Papasakoti, kaip buvo pateisinti visi mano lūkesčiai savanoriaujant šioje įstaigoje, kaip jaučiausi ir kaip man sekėsi. Nesu vienintelis jaunas žmogus, kuris norėjo save išbandyti savanoriaudamas, galbūt mano pasakojimas įtrauktų daugiau žmonių išbandyti save šioje srityje.

 

Pasakoti pradėsiu nuo to, kaip buvo organizuojama mano savanoriška veikla. Pirmasis etapas – susitikimas su projekto „Atrask save“ vadove Ramona Šileryte-Cvirkiene. Pasikalbėjome, užpildžiau ir pasirašiau reikiamus dokumentus. Tada susipažinau su savo mentoriumi, kuris plačiau papasakojo apie savanorystę ir apie tolesnius jos etapus. Po visko susitikome su priimančios įstaigos atstovais: Marijampolės „Žiburėlio“ mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriumi Egidijumi Tulicku, pavaduotoja ugdymui Rūta Marcinkevičiene. Pasirašėme trišalę sutartį. Kai visi dokumentai buvo patikrinti ir suvesti į sistemą, pradėjau savanoriauti.

 

Savanoriaudama vos vieną mėnesį, patyriau išties daug. Teko individualiai padirbėti su priešmokyklinio amžiaus grupės vaikais. Padėti grupės auklėtojoms per užsiėmimus, kartu dalyvauti rytinėse mankštose, muzikos, šokių ir kūno kultūros veiklose. Taip pat turėjau galimybę padėti ikimokyklinio amžiaus grupėje, kurią lanko sveikatos ir kalbėjimo sutrikimų turintys vaikučiai. Supratau, kaip nelengva ugdyti daug dėmesio ir individualaus darbo reikalaujančius mažuosius. Kiek daug kantrybės, meilės ir šilumos atiduoda pedagogai, kurie dirba šiose grupėse! Įgijau žinių apie tai, kaip reikia padėti įvairias negalias turintiems vaikams. Taip pat sužinojau, kaip galima padėti sergantiems cukriniu diabetu. Džiaugiuosi tokia patirtimi, žiniomis ir išbandymais. Centre mane supo šaunūs ir šilti žmonės, su kuriais bendraujant tiesiog negalėdavau nesišypsoti. Nuostabūs vaikai, malonūs tėveliai, tolerantiški darbuotojai, suprantantys ir palaikantys vadovai. Savanorystės valandos niekada neprailgdavo, buvau šiltai priimta ir dar šilčiau išlydėta. Nors pripažinsiu, išeiti buvo sunku, labai prisirišau… Tad žadu būtinai dar ne kartą visus aplankyti.

 

Neretai sulaukdavau įvairių klausimų: „Kas tave motyvavo savanoriauti?“, „Kodėl užsiimi savanorystės veikla?“, „Ar tau patinka leisti laiką būtent tokio tipo įstaigoje?“, „Ar ne per sunku, galbūt nerimavai priimdama tokį sprendimą?“ Manau, kad šie klausimai būtų aktualūs ne vienam būsimam savanoriui, tad galiu pateikti atsakymus iš savosios patirties. Na, jeigu kalbėtume apie motyvaciją, esu toks žmogus, kuris dažniausiai motyvuoja pats save… Viskas kilo iš mano noro padėti kitiems ir įgauti daugiau patirties su vaikais. Norėjau savanoriauti būtent čia, mokykloje-daugiafunkciame centre „Žiburėlis“, nors man atėjus ir pasidalijus savo mintimis buvo sakoma, kad šioje vietoje – sunku, nes šią įstaigą lanko įvairūs vaikai, daugelis jų turi sveikatos sutrikimų. Sulaukiau siūlymo eiti į biblioteką ar kitą lengvesnio pobūdžio įstaigą. Maloniai atsisakiau, nes tokios vietos – ne man. Puikiai žinojau, kur noriu pakliūti ir prie ko noriu prisidėti. Ar buvo nerimo? Ne. Tiesą sakant, degiau dideliu noru kuo greičiau pradėti. Labai nekantravau ir pačią pirmą dieną džiaugsmingai apsilankiau įstaigoje. Per visą laikotarpį, kurį praleidau mokykloje-daugiafunkciame centre, nė karto nesusierzinau, nesinervinau, nepatyriau neigiamų emocijų. Priešingai – po kiekvieno praleisto pusdienio įstaigoje aš tarytum įgydavau energijos. Į namus grįždavau su šypsena veide, puikiai nusiteikusi.

 

Apibendrindama pasakojimą norėčiau pasakyti, kad rekomenduočiau jauniems žmonėms savanoriauti. Mano nuomone, savanorystė – puikus būdas, padėsiantis geriau pažinti save, suprasti savus poreikius. Tai pagalba ne tik kitiems, bet ir sau pačiam. Per ją bendraujama su daugybe žmonių, praplečiamas akiratis, o tai iš tikrųjų yra naudinga. Esi įtraukiamas į įvairias veiklas, renginius, išmoksti ko nors naujo ar pagilini jau turimas žinias. Savanoriaudamas jaunas žmogus tikrai įgaus daugiau pasitikėjimo savimi ir atsakomybės, kas tikrai svarbu formuojant savo asmenybę. Tad skatinčiau visus, kurie nori, bet vis dar dvejoja, ar verta tuo užsiimti, bent pamėginti ir įsitikinti, kaip teigiamai gali pasitarnauti savanorystė. O mylintiems vaikus, nebijantiems iššūkių, ieškantiems šaunaus, išvien besilaikančio, bendradarbiaujančio ir nuolat besišypsančio kolektyvo – savanorystę pradėti būtent čia, „Žiburėlio“ mokykloje-daugiafunkciame centre. Šauni įstaiga, kurioje ugdomi sveiki vaikai ir vaikai, turintys specialiųjų poreikių. Ugdytiniai mokomi tolerancijos, atjautos, meilės ir supratingumo, ko neretai trūksta dabartinėje mūsų visuomenėje.

 

Pabaigoje noriu padėkoti projekto „Atrask save“ vadovei R. Šilerytei-Cvirkienei. Ji bendradarbiavo su manimi, suteikė visą informaciją apie savanorystę, o prireikus pagalbos neapleisdavo. Gera žinoti, kad kilus bet kokių klausimų ar sunkumų visada galiu kreiptis į Ramoną. Netgi pasibaigus savanorystės laikotarpiui nelikau jos užmiršta. Taip pat esu ypač dėkinga „Žiburėlio“ mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriui E. Tulickui, pavaduotojai ugdymui R. Marcinkevičienei ir puikioms auklėtojoms Birutai Kimlerienei bei Karolinai Lenkaitienei. Šie žmonės nuoširdžiai mane priėmė, jų apsuptyje jaučiausi itin gerai, greitai prie kiekvieno prisirišau. Tad norisi grįžti į šią įstaigą dar ne vieną kartą. Ačiū jiems!