Šaulių gimtadieniui!

2019-ieji – Lietuvos šaulių sąjungos metai

Gimtadienio proga tradiciškai pjaustome tortą ir vaišiname juo savo draugus. Labai graži ir skani tradicija. 2019 m. savo gimimo dieną – ne bet kokią, o šimtąją – švenčia Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS). Kuo šios organizacijos istorija ir dabartis galėtų būti aktuali švietimo bendruomenei, juk iš pirmo žvilgsnio ji yra tik viena iš daugelio visuomeninių organizacijų. Pamėginkime atsakyti. Pirma, šauliškoje šeimoje yra nemenka dalis mokinių ir mokytojų. Tai byloja apie jiems artimą šaulišką veiklą. Antra, šaulių stovyklose per atostogas poilsiauja keli tūkstančiai mokinių ir darbuojasi keli šimtai mokytojų. Tad žinios apie tai naudingos ieškant ne tik prasmingo poilsio vasarą ir galimybės realizuoti savo pedagoginį talentą neformaliojo švietimo veiklose. Trečia, šaulių organizacija turi gilias bendradarbiavimo tradicijas vykdant savo veiklas su daugybe Lietuvos bendrojo ugdymo, profesinių, aukštųjų mokyklų ir kitų švietimo sistemos institucijų. Jaunųjų šaulių būrelių veikla nemažoje dalyje Lietuvos mokyklų nėra visiškai negirdėtas dalykas, greičiausiai, priešingai. Galima teigti, kad švietimo bendruomenė yra labai svarbi LŠS dalis, norėtųsi, jog būtų ir atvirkščiai – šauliai būtų svarbi švietimo sistemos dalis. Bet grįžkime prie gimtadienio klausimo. Šios šventės proga yra įprasta pagalvoti apie gimtadienio objektą ir jam skirti keletą žodžių. Šis straipsnis yra būtent tai – refleksijos apie tai, kas buvo, yra ir, galbūt, bus ši organizacija. Taigi „paskanaukime“ šauliško torto.

Istorinis pjūvis

 

Žiūrint itin preciziškai, šiemet Lietuvos šaulių sąjungai sukanka ne 100 metų. Nors organizacija buvo įkurta 1919 m., savo veiklą jai pavyko vykdyti tik iki 1940 m. birželį įvykusios sovietų okupacijos. Taigi 21 metus. Lietuvoje panaikintos organizacijos idėjos ir veiklos principai netruko persikelti į laisvąjį pasaulį. 1954 m. šauliai išeiviai susitelkė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir atkūrė veiklą, Lietuvoje tai padaryti pavyko tik 1989 m. Nepaisant to, jei organizacijos turėtų savo pasus, Šaulių sąjungos dokumente būtų įrašytas nenuginčijamas faktas: gimimo data – 1919 m. birželio 27 d.

 

Šaulių sąjungos veiklos pradžia tiesiogiai susijusi su modernios Lietuvos kūrimu. 1919 m. neseniai apie nepriklausomybės atkūrimą paskelbusioje valstybėje vyko karas su bolševikais, lenkais ir bermontininkais. Tai tapo svarbia aplinkybe atsirasti sukarintai organizacijai Lietuvoje. 1919 m. vasaros pradžioje situacija aštrėjo, nes įtempta kova vyko ne tik su bolševikais, bet Lietuvą apskriedavo žinios, kad dažnėja priešiškų išpuolių prieš Lietuvos kariuomenės dalinius. Šioje terpėje ir kilo idėja kurti civilių asmenų organizaciją, kuri galėtų padėti kariuomenei ginti šalį. 1919 m. birželio pabaigoje susiformavo du organizaciniai branduoliai, kurie siekė sukurti paramilitarinę organizaciją. Pirmoji būrėsi aplink informacinės agentūros – Spaudos biuro – vadovą Matą Šalčių, antrosios centrinė figūra buvo bajoras, aktyvus lietuvybės puoselėtojas Vladas Putvinskis. Iš pirmo žvilgsnio abiejų idėjos buvo panašios: suburti visuomeninę organizaciją, galinčią padėti Lietuvos kariuomenei pasipriešinti į šalį įžengusiems priešams. Bet atidžiau pažvelgus matyti, kad idėjos skyrėsi. M. Šalčiaus idėja buvo paprasta: jis siekė suburti Kauno mieste dirbusius valdininkus, išmokyti juos bent jau minimaliai naudoti ginklą ir reikalui esant padėti kariuomenei apginti Kauno miestą. V. Putvinskio idėja buvo platesnė – suburti organizaciją, kurią sudarytų ne tik vyrai, bet ir moterys, o veikti ji turėjo visoje Lietuvoje. Ši struktūra turėjo tarnauti ne tik per karą, bet ir vyraujant taikai, tapti visuomenės auklėjimo mokykla. Taigi V. Putvinskio idėja buvo platesnė ir ambicingesnė ne tik vietos, bet ir užmojų prasmėmis.

 

Aplink šiuos du asmenis ir telkėsi Šaulių sąjungos kūrėjais buvę asmenys. M. Šalčiaus aplinkoje daugiausiai buvo Spaudos biuro bendradarbiai (pavyzdžiui, Adolfas Klimas-Kelmutis, Antanas Žukauskas-Vienuolis) ir dėl jo redaguotame „Saulėtekio“ laikraštyje paskelbtos informacijos susitelkę asmenys. V. Putvinskis į naujai kuriamą organizaciją atsivedė visą savo šeimą (žmoną Emiliją, 3 dukras ir 2 sūnus, seserį Mariją Žmuidzinavičienę su vyru Antanu) ir žymius arba vėliau žymiais tapusius visuomenės ir politikos veikėjus: Rapolą Skipitį, Tadą Ivanauską ir kt.

 

Nors Nepriklausomybės karas buvo esminė aplinkybė sukarintai organizacijai atsirasti Lietuvoje, bet kita svarbia aplinkybe tapo ir tarptautinė aplinka. Tuo pačiu metu Rytų Baltijos regione kilo analogiški judėjimai. Lenkijoje veikė „Związek Strzelecki“, Estijoje – „Kaitseliit“, Latvijoje – „Aizsargi“, o Suomijoje – „Suojeluskunta“ organizacijos. Jas visas vienijo svarbus veiklos principas – galimybė civiliams asmenims atlikti karo tarnybą, nepakeičiant savo teisinio statuso. Būtent todėl tokio tipo organizacijos yra vadinamos paramilitarinėmis. Iš visų paminėtų struktūrų bene aktyviausi ryšiai buvo užmegzti su suomiais. Be to, nevalia užmiršti Čekoslovakijoje dar nuo XIX a. vidurio veiklą išplėtojusios „Sokol“ organizacijos, nors praktinių veiklos elementų Lietuvos šauliai perėmė nedaug, bet ideologiškai ji tapo svarbiu pavyzdžiu.

 

Paramilitarinės organizacijos atsiradimas tik iš pirmo žvilgsnio galėjo būti sutiktas džiaugsmingai. Visgi klausimų buvo daugiau nei atsakymų. Naujos ginkluotos jėgos atsiradimas įnešė ne tik naudos, bet ir nemažai sumaišties. Kariuomenei buvo sunku suprasti, kodėl reikalinga dar viena ginkluota jėga, jei ir taip viena jau egzistuoja – kariuomenė. Taigi įtampos, kuriant organizaciją, netrūko. Šaulių sąjunga savo veiklą vykdė pagal 1921, 1924 ir 1935 m. įstatymus bei kitus poįstatyminius aktus. Nors oficialiai tai buvo visuomeninė organizacija, bet teisinė bazė ją susiejo su Krašto apsaugos ministerija, o nuo 1935 m. ir su kariuomene. Svarbus Šaulių sąjungos veiklos aspektas buvo savanoriškumas, todėl organizacija kurta pasitelkiant šaulių įvaizdį. Pirmasis organizacijos vadovas ir ideologas ne kartą pabrėžė, kad „Šaulių sąjunga yra tavo šeima. Stenkis, kad ji stovėtų aukštai. Jei stovės aukštai, išaukštins ir tave“.

 

Šauliška veikla rėmėsi trimis esminiais veiklos pagrindais. Pirmiausia, karyba – šauliai buvo rengiami pagal atskiras karinio rengimo programas, tai daryti įpareigojo ne tik paramilitarinės organizacijos statusas, bet ir pagrindinis šauliams keliamas tikslas: „stiprinti ir didinti valstybės gynimo pajėgas“. Organizacijos nariai dėvėjo uniformas, savo veikloje naudojo ginklus, ne tik valstybės gynybos pasirengimui, bet ir užtikrinant viešąją tvarką. Verta pažymėti, kad Šaulių sąjungos veikloje dalyvavo nemažai karių ir karininkų, tarp jų yra aukščiausių rangų, pavyzdžiui, kariuomenės vadas, divizijos generolas Stasys Raštikis. Antras veiklos pagrindas – kultūra: kuriantis moderniai Lietuvos valstybei ir jos visuomenei, intelektualai vieningai sutarė dėl kultūrinio ugdymo reikalingumo. Šauliai tapo viena iš organizacijų, kuri telkė kultūrine veikla susidomėjusius asmenis. LŠS struktūroje veikė chorai, orkestrai, teatrai. Daug dėmesio skirta švietėjiškai veiklai: organizuoti kursai, steigti vaikų darželiai ir pan. Šaulių sąjunga buvo įsivaizduojama kaip socialinio ir kultūrinio ugdymo mokykla. Šaulių būryje aktyvūs buvo įvairių kultūros sričių atstovai – Balys Sruoga, Vincas Krėvė-Mickevičius, Liudas Gira, Antanas Vienuolis. Trečias – sportas: V. Putvinskis buvo idealistas, gal net svajoklis, šauliškumo ištakų jis nevengė ieškoti Antikoje, tai tikriausiai turėjo įtakos įsivaizdavimui, kad žmogų reikia ugdyti kaip visapusišką asmenybę, t. y. ne tik intelektualiai, bet ir fiziškai. Tad šauliai ėmėsi steigti įvairius sporto klubus, propaguoti įvairias atskiras sporto šakas. Šių trijų veiklos pagrindų kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai itin veiksmingai buvo matyti per LŠS 20-mečio šventę (1939 m.). Kada Kauną užplūdę apie 20 tūkst. šaulių parodė visus savo pasiekimus ir pasiryžimą ginti Tėvynę… Nors tai, atėjus reikalui, nebuvo įgyvendinta. 1940 m. birželį Šaulių sąjunga, kaip ir Lietuvos kariuomenė, nesipriešino sovietinei kariuomenei įžengiant į Lietuvą. Per visą nepriklausomybės laikotarpį fiksuotas narių skaičiaus augimas, 1940 m. pradžioje organizacijoje galėjo būti iki 88 tūkst. narių.

 

Nepaisant itin plačios (geografiškai ir tematiškai) ir veiksmingos šauliškos veiklos tarpukariu, verta atkreipti dėmesį, kad organizacija veikė tiek parlamentarizmo, tiek ir autoritarinės sistemos metais. Po 1926 m. perversmo, nuvertus prezidentą Kazį Grinių (jis buvo šaulys) ir valstiečius liaudininkus (jų gretose taip pat būta daug šaulių), į valdžią atėjo Antanas Smetona (taip pat šaulys). Šaulių sąjunga pamažu tapo viena iš autoritarinį A. Smetonos valdymą palaikančių kolonų, kuri buvo naudojama ne tik pilietinei visuomenei telkti, bet ir jos kontrolei.

1940 m. panaikinus Lietuvos šaulių sąjungą, didžioji jai priklausiusių asmenų dalis niekur nedingo. Prasidėjus sovietinėms represijoms dauguma vadovaujančias pareigas sąjungoje užėmusių asmenų buvo įtraukti į naujajam režimui nepatikimų asmenų sąrašus: įkalinti lageriuose, kartu su šeimomis ištremti į Sibirą, sušaudyti. Tad visiškai dėsninga, kad šauliai aktyviai dalyvavo tiek 1941 m. sukilime, tiek ir per antrąją sovietinę okupaciją vykusiame partizaniniame kare. Tarp Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signatarų buvo du šauliai: Leonardas Grigonis-Užpalis ir Juozas Šibaila-Merainis. Dalis panaikintos organizacijos narių pasitraukė į Vakarus, kur 1954 m. atkūrė veiklą.

 

Dabarties pjūvis

 

Nors šiandieninė organizacija kiekybiniais rodikliais neprilygsta tarpukario sąjungai, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad veikla nėra veiksminga ar nepaveiki. Vis dėlto tarpukariu visuomenė skyrėsi ne tik savo interesais, požiūriu į aktyvų dalyvavimą visuomeniniuose procesuose, bet ir tuo, kad gyveno ne demokratinėje, o autoritarinėje sistemoje. Tad kiekybinius rodiklius diktavo ne tik pačios organizacijos pastangos, bet ir valdžios siekis padėti organizacijai, tokiu būdu ją įtraukiant į savo sistemą.

 

Sąjūdžio metais nuspręsta atkurti šaulių veiklą Lietuvoje. Tam svarbus impulsas buvo išeivijoje šauliškas tradicijas išsaugoję išeiviai ir tarpukario veiklą menantys veteranai, gyvenę okupuotoje Lietuvoje. 1989 m. buvo paskelbta apie Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimą, oficialiu tai liudijančiu įvykiu tapo rugsėjo 20 d. prie Vlado Putvinskio kapo Kelmėje duota šaulio priesaika. Nuo to laiko šauliai vėl ėmė ieškoti savo vietos Lietuvos visuomenėje ir krašto gynybos sistemoje. Įrodymu galima laikyti aktyvią šaulių veiklą ginant Parlamentą ir kitus strateginius objektus 1991 m. Po šių įvykių organizacija buvo plėtojama visuomeniškumo principais, tad atitolta nuo karo reikalų. Šiais laikais, kaip ir tarpukariu, organizacijos veiklą reglamentuoja specialus Šaulių sąjungos įstatymas. Ji yra remiama valstybės, kitą finansavimo dalį LŠS užsitikrina vykdydama įvairių objektų apsaugą, gaudama narių ir rėmėjų paramą.

 

Šiuo metu organizacijoje yra beveik 11 tūkst. narių, gyvenančių visoje Lietuvos teritorijoje. Sąjungai gali priklausyti asmenys nuo 11 metų, tad šauliai yra ir penktokai, ir jau itin brandaus amžiaus vyrai bei moterys. Jie yra skirstomi į 3 pagrindines grupes: jaunieji šauliai (11–18 metų), šauliai (nuo 18 metų) ir kovinių būrių šauliai (nuo 18 metų). Šių dienų organizacijoje gausiausia ir tikriausiai aktyviausia dalis yra jaunieji šauliai. Jų veikla aktyvi ir matoma ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir rajonų centruose, miesteliuose. Turbūt atrasime nedaug mokytojų, kurie neturėtų tarp savo mokinių nė vieno jaunojo šaulio ar nebūtų girdėję apie organizuojamas veiklas. Šaulių organizuojamose stovyklose nuo 2001 m. atostogavo keliasdešimt tūkstančių Lietuvos mokinių, jose darbavosi daugybė pedagogų. Organizacijai tenka kovoti ir su įsitvirtinusiais stereotipais, pavyzdžiui, kad visi šauliai turi šaudyti, kovoti, tik lakstyti kovos lauke virš galvų zvimbiant kulkoms ar pan. Realybė yra kitokia – jaunieji šauliai nėra rengiami koviniams veiksmams, jie supažindinami su pagrindiniais karybos elementais, kurie toliau gali būti plėtojami sulaukus pilnametystės.

 

Kita vertus, būtina pažymėti, kad po 2014 m. prasidėjusios Rusijos agresijos Ukrainoje sustiprėjo ir vyresnių piliečių susidomėjimas krašto gynyba. Šauliška platforma regima kaip puiki galimybė visiškai savanoriškai rengtis valstybės gynybai, skiriant tiek laiko, kiek asmeniškai gali. Tad negalima užmiršti, kad įstatymiškai LŠS tikslas vyraujant taikai yra rengti Lietuvos Respublikos piliečius ginkluotam ir nesmurtiniam pilietiniam pasipriešinimui, padėti užtikrinti viešąjį saugumą, valia ir ginklu ginti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir jos vientisumą. O štai kilus agresijai – Lietuvos šaulių sąjungos koviniais būriais remti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, kitais pajėgumų vienetais padėti užtikrinti viešosios tvarkos palaikymą, kritinės infrastruktūros objektų apsaugą, okupuotoje teritorijoje vykdyti ginkluotą ir nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą, siekiant atgrasyti priešą, apginti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą, užtikrinti piliečių saugumą.

 

Sudėtinė Šaulių sąjungos dalis yra: Lietuvos šaulių studentų korporacija „Saja“ (vienija šaulius, studijuojančius Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose, studijas jau baigusius šaulius, kuriems yra svarbūs korporatyvizmo principai), Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje (šiuo metu daliniai veikia JAV ir Kanadoje), Vlado Putvinskio-Pūtvio klubas (jame susitelkę V. Putvinskio giminaičiai ir LŠS atkūrėjai) ir paramos Ukrainai grupė (organizuojanti įvairiapusišką pagalbą Ukrainos visuomenei ir kariuomenei). Be to, įvairiose Lietuvos vietose veikia įvairūs šaulių meno ir sporto kolektyvai, kuriuos vienija šauliškumo ir savanorystės principai.

 

Ateities pjūvis

 

Kokie bus ateinantys 100 Lietuvos šaulių sąjungos metų? Visų pirma, reikia ne tik tikėtis, bet ir atsakingai dirbti, kad jie būtų, o ne dingtų, kaip tai nutiko 1940 m. Šauliškumo idėja integraliai suaugusi su Lietuvos valstybingumo idėja. Tad šauliai – Tėvynės gynėjai, misija kitam šimtmečiui. Antra, kintanti Lietuvos visuomenė verčia keistis ir nevyriausybinių organizacijų sektorių, ne išimtis ir Šaulių sąjunga. Šiandienos iššūkis – savo veikla ne tik sudominti jaunimą, bet ir išlaikyti jį organizacijoje ilgą laiką. Todėl investicijos į personalo rengimą, mokymams skirta infrastruktūra ir priemonės yra reikalingos, bet svarbiausia – atsižvelgti į tai, ko nori jaunas žmogus. Juk negalima su juo dirbti taip, kaip tai buvo daroma prieš 20 metų. Trečia, paaštrėjus geopolitinei situacijai mūsų regione, svarbu į organizaciją pritraukti kuo daugiau suaugusių įvairaus amžiaus vyrų ir moterų, kurie, gavę tinkamą parengimą, būtų pajėgūs ištikus nelaimei apginti šalį. Be to, suaugusių valstybės gynybai pasirengusių narių skaičiaus augimas taip pat veiktų kaip priešų atgrasymo priemonė. Ketvirta, nors emigracijos rodikliai sulėtėjo, bet tai dar išlieka opi problema, todėl šauliai gali tapti tiltu, padedančiu lietuviams, išvykusiems ilgesniam laikui svetur, neatitrūkti nuo tėvynės reikalų ir rengtis krašto gynybai kitose šalyse. Tokie žingsniai – jau žengti Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Penkta, atsigręžiant į tarpukario LŠS patirtį, šauliai turi tapti ne tik statistiniais renginių ir visuomeninių procesų dalyviais, bet ir aktyviais jų kūrėjais, vykdytojais. Toks kelias laukia norint padidinti savo prestižą visuomenėje ir padėti išugdyti naują Lietuvos kartą, galbūt, netgi dvasios aristokratus, apie kuriuos kadaise rašė Vladas Putvinskis.

Palinkėjimas jubiliatei

 

Šimtmečio proga yra įprasta linkėti sveikatos, o ar jos reikia Lietuvos šaulių sąjungai? Žinoma, juk reikia sveikatos nesustoti, kovoti su negerovėmis ir tobulėti! Sveikatos reikia norint prisitaikyti prie XXI a. sąlygų. Jos taip pat reikia, norint turėtų daug puikių, aktyvių ir pilietiškų narių. Sveikata yra svarbu, bet ne ką mažiau svarbu palinkėti idėjų. Tokių, kurios ne tik gražina, bet ir kuria Lietuvos dabartį bei ateitį. Idėjoms sukurti reikia turėti svajoklių, kartais net naivių, kokie buvo Šaulių sąjungos kūrėjai prieš šimtą metų. Tad linkiu neužmiršti, kad viskas atsiranda iš idėjos! Dar – ambicijos! Ne veltui V. Putvinskis manė, kad šauliai turi būti tarpininkai, siekiant modernizuoti visuomenę, o tam reikia ambicijos, jo žodžiais tariant, šaulys yra „tikras lietuvis, jis ateities žmogus“. Garbingos tarnybos Tėvynės sargyboje, šauliai!

 

Toks yra šimtametės Lietuvos šaulių sąjungos tortas skubantiems jo paragauti. O jei Jūs neskubate ir šauliškų skonių patirti norite daugiau, linkiu nedvejoti, prisijungti prie šimtmetį švenčiančios bendruomenės. Tapk šauliu, apgink Tėvynę! Be to, apie Šaulių sąjungą daugiau sužinoti galima naujausioje literatūroje. Vaikams ir paaugliams vertėtų perskaityti 2019 m. Norberto Černiausko parašytą knygelę „Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje“ (išleido leidykla „Tikra knyga“). Vyresnieji organizacijos istorijos daugiau ras šio straipsnio autoriaus naujausioje monografijoje „Dvasios aristokratai. Lietuvos šaulių sąjungos siekiai ir realybė 1919–1940 m.“ (2019 m., leidykla „Versus“).