Saulė ir Motina

Vida Platūkienė

Gegužės 3 d. Lietuvoje ir pasaulyje minima Saulės diena. Ši diena skirta dėmesiui į saulės energijos galimybes atkreipti. Šventė minima nuo 1994 m. Lietuvoje pirmąjį gegužės sekmadienį nuo 1928 m. minima ir Motinos diena.

Ne šiaip sau ši šventė švenčiama pavasarį. Baltų mitologijoje motina tapatinama su žeme. Kaip žemė išaugina derlių, taip motina – vaikus. Lietuva – lietaus, rūkų, ūkanotų horizontų kraštas. Maža turime Saulės. Galbūt todėl taip mokame džiaugtis kiekvienu jos spinduliu. Tautosakoje lietuviai ir latviai Saulę vadina motule, o brangiausią žmogų – mamą – palygina su saule.

Lietuviai Saulę laikė dievybe, dangaus šeimininke, moterimi. Ji vaizduojama kaip mergina su auksiniais ar linų spalvos plaukais, su linų žiedų vainiku, kurį nusipynusi arba jai nupynęs Mėnulis. Kai kuriuose mituose Saulė vaizduojama su auksine karūna ant galvos, apsirengusi ilgais auksiniais drabužiais, su skraiste ant pečių.

 

Saulė, kaip ir kiekviena moteris, dirba įvairius darbus: verpia, siuva, skalbia, brenda per vandenį, sodina sodą… Saulė juokiasi, kartais liūdi, verkia, net rauda kruvinomis ašaromis.

Senovėje lietuviai Saulę mylėjo, gerbė, kalbėjo maldas. Saulei leidžiantis būtinai reikėjo baigti darbus, nes tikėta, kad tada prasideda velnio viešpatavimas. Baigiant darbus buvo sakoma: „Dienužę vargstant, vakaro sulaukus, Saulyte močiute, pastiprink mus.“

Maži piemenukai, ankstų rytą gindami bandą, dainuodavo: „Saulela, motula, užtekėk, užtekėk“. Mes sakome, kad saulė teka. Teka ir upelis. Teka, išteka ir mergaitė už vyro, ji vadinama nuotaka.

Baltams būdingą saulės ir motinos sugretinimą gražiai savo kūryboje išreiškė latvių rašytojas Janis Jaunsudrabinis. Apysakoje „Šalnos pakąsti žiedai“ veikėja Rasma, po ligos pamačiusi saulę, sušunka: „Sveika, motinėle!“ Saulelės ir motinos paralelė išvedama ir kitoje vietoje, kur Rasma pasijunta moteriškai solidari su savo mama ir puola jai į glėbį: „Atrodė, kad vakaras juokiasi iš motinos laimės, kuri it raudona saulėbrenda iš už debesų. O vis dėlto graži žemė, raudonos saulės nutvieksta.“

 

Saulė ir Žemė. Motina ir dukra. Kosmoso harmoniją gražiai atitinka šeimos harmonija. Gal šios paralelės šaknys glūdi mitiniame pasaulėvaizdyje. Vienoje sakmėje sakoma, kad labai seniai Saulė ir Mėnulis gyvenę viename namelyje, mylėję vienas kitą ir susilaukę dukters Žemės.

Lietuvių rašytojų kūriniuose taip pat aptinkame saulės ir motinos sugretinimą. Mariaus Katiliškio „Apyaušrėje“ ryto saulė iš trumpo snaudulio prikelia žemę. Saulė yra gyvybės, pasaulio darnos palaikytoja, jos šviesą atliepia žmogaus dvasia (veikėjos Kristinos „sąmonė švito drauge su aušra“). Kai Kristina su motina apsikabino kaip seserys, „pro langą kyštelėjo savo įkaitusį žandą saulė“. Ji tarsi sutaiko moteris, rūpinasi šeimos santarve.

Ir lietuvių mitologijoje Saulė motulė rūpinasi savo vaikais. Kai Saulės dukrytės ateina prie šaltinio burnos praustis ir netyčia nuskandina savo žiedelį, Saulė siunčia savo sūnelius su šilko tinkleliais jo išžvejoti iš vandens. Saulė globoja visus skriaudžiamuosius, ypač našlaičius. Ji krauna kraitelį našlaitei mergelei, atneša šilumą piemenėliams. Saulytė padeda seselėms gedėti žuvusio brolelio: „Devynis ratus migluže temsiu, o šį dešimtą nė netekėsiu.“

Rūpinasi saulė nuveiktais žmonių darbais – nusileisdama apžiūri, kiek pjovėjas pripjovė rugių.

 

Saulė buvo laikoma gyvybės teikėja ir palaikytoja. Močiutės Dzūkijoje sako, kad užmušta gyvatė nenudvesia iki saulės nusileidimo. Be to, jai leidžiantis, žadindavo ligonius ir šiaip miegančiuosius, kad saulė nenusineštų jų gyvybės.

Saulė buvo gerbiama, į ją drausta rodyti pirštu. Saulės gyvenimas laikytas amžinu, niekad nesibaigiančiu. Ji visus žmones vienodai mylinti, visiems lygiai šviečianti. Saulė net kelmo neaplenkianti.

Ypatingu poetiniu dėmesiu saulė apgaubiama Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą.“ Iš liaudies dainų ir pasakų paveldėtas deminutyvas saulelė sustiprina meilę saulei, kuri juokiasi žiemos šaltos darbus sugriaudama, kuri teikia gyvybę ir nulemia žmonių ir visų gyvių gyvenimus. O vasarą ji „ant dangaus sėdėdama žaidžia“. Kaip mergaitė.

 

Kaip beveik kiekviename Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveiksle regime saulę ar bent jau jos šviesą, taip ir rašytojo Broniaus Radzevičiaus kūryboje pastebime ypatingą šviesą. Apsakyme „Spindulys“ – tiesioginė paralelė tarp mylimos močiutės ir saulės. Močiutė guli mirties patale ir visa savo esybe stengiasi pagauti paskutinį šaltos žiemos saulės spindulį. Kad tik tas mažos, šerkšnotos, trapios, pakibusios viršum miško, nutolusios per tūkstančius šviesmečių saulės spindulys paglostytų jos veidą. Močiutė prisimena, kad saulė lydėjo kiekvieną jos darbą, kad „visuomet su ja buvo saulė, saulė, atsimušusi vandeny, tavaruojanti rasotoj žolėj, saulė – visų jos darbų pribuvėja“. Tai tiesiog malda saulei. Paskui močiutė prisiminė vidurdienį, kai tiesiog pragariškai deginusi saulė staiga užtemo. Geriau svilinantis karštis nei toks siaubas… Ir štai tiek viliota saulė besileisdama paskutinį kartą paliečia močiutės veidą, „godžiai pripuola prie lūpų“… Ir baigta. Močiutė užgeso. Užgęsta šviesa. Užgęsta saulė. Intuityviai parinktas veiksmažodis? Močiutei saulė buvo „šilta, artima, sava kaip šiltas anūkėlio delnelis“. Jos sūnus jau suabejos, ar tikrai kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę, o anūkėliui saulė tebus „tik optinė iliuzija“. Skaudžiai gražus šis B. Radzevičiaus kūrinys. Šviesa pavirsta pačia mirties akimirka. Ir paties rašytojo priešmirtiniuose regėjimuose – „erdvė, sklidina saulės šviesos, jos srautai akinančiai nušviečia ir dangų, ir žvilgantį vandens paviršių“ ir Motinos vizija. Saulė ir motina archetipiškai susilieja.

 

Clarisa Pinkola Estes knygoje „Išlaisvinti stiprią moterį“ kalba apie motinos vaidmenį žmogaus gyvenime. Pati gražiausia, pati švenčiausia ir labiausiai kenčianti bei mylinti motina jai yra Mergelė Marija. Ir ji, visai kaip motina senuosiuose tikėjimuose, lyginama su saule, su žvaigžde. Baigiamuosiuose knygos puslapiuose perskaitome labai paprastą, bet drauge labai teisingą maldą: „Tegul visos motinos ir sūnūs susitaiko, tegul susitaiko visos motinos ir dukterys.“ Ir tą padaryti niekada ne vėlu. Net tada, kai, rodos, jau per vėlu… Tik tada, pasak psichologų, įmanoma iš tiesų gyventi.

 

Iliustracijai panaudoti knygos „Saulės vaduotojas“ (lietuvių liaudies pasaka, iliustravo A. Markūnaitė) viršelio fragmentai.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Svetlana

    Su didžausiu malonumu skaitau Vidos Platūkienės rašinius. Juose persipina gilios įžvalgos, plačios analizės ir tautosaka. Įdomu ir malonu skaityti apie ką ji berašytų: vandenį, vakystę, saulę…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *