S. Daukanto ir Vydūno asmenybių sąsajos

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Spalio 12–13 d. LR Seime ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko konferencija „Mūsų mokytojai – Daukantas, Vydūnas“. Renginys buvo skirtas lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos, etninės kultūros, pradinio ugdymo bei užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams. Buvo skaitomi pranešimai, vyko diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, ekskursija po Vilnių Simono Daukanto ir Vilhelmo Storostos-Vydūno takais. Taip siekta įprasminti Europos paveldo metus, aptarti S. Daukanto ir Vydūno darbų bei idėjų aktualumą šiandienos mokyklai.

Simonas Daukantas ir Vilhelmas Storosta-Vydūnas

Bendriausia prasme ir S. Daukantas, ir Vydūnas priklauso aukštųjų mokytojų, tautos švietėjų ratui – jie nėra nei gryni istorikai, nei gryni rašytojai, nei juolab mokslininkai, bet siekia kažko daugiau nei vien istorija, literatūros kūrinys ar mokslo veikalas. Tai turėtų būti suprantama kaip iš jų prigimties iškylanti mokytojystės galia, telkianti ir kreipianti žmones tam tikrų tikslų link.

Mokytojystė

 

Konferenciją pradėjo prof. Viktorija Daujotytė, skaičiusi pranešimą „Telkianti ir kreipianti mokytojystės galia: Daukantas ir Vydūnas“. Profesorės nuomone, mokytojai, kurie yra pasiekę mokytojystės slenkstį, kreipdami žvilgsnį kuria nors kryptimi sutelkia savo auditoriją, į kurią gali kreiptis ir būti jos suprasti. Mokytojai yra aukštasis mokytojo darbo lygmuo, o mokytojystė pasauliui darosi vis aktualesnė. Atrodo, kad daug kas žmogui prieinama savaime, pačiam, vis dėlto daugiau lieka to, ką žmogus praeina vedamas, kreipiamas saugančio, toliau matančio mokytojo žvilgsnio. Telkimo veiksmo neįmanoma atlikti kitaip, tik rodant kryptį. S. Daukanto ir Vydūno asmenybės atrodo tarsi nutolintos laiko, ateinančios iš kitos erdvės, bet jos turi tarpusavio sąsajų, kurios liudija lietuvių tautos grįžimą į istoriją. Mokytojystė visada yra individualybių, didžių asmenybių erdvė. Bendriausia prasme ir S. Daukantas, ir Vydūnas priklauso aukštųjų mokytojų, tautos švietėjų ratui – jie nėra nei gryni istorikai, nei gryni rašytojai, nei juolab mokslininkai, bet siekia kažko daugiau nei vien istorija, literatūros kūrinys ar mokslo veikalas. Tai turėtų būti suprantama kaip iš jų prigimties iškylanti mokytojystės galia, telkianti ir kreipianti žmones tam tikrų tikslų link. Bendriausias tikslas aiškiai matomas – sutelkti tautą. Profesorė kalbėjo, kad skaitydami arba mąstydami apie S. Daukantą ir Vydūną klausiame savęs, iš ko ir ko mes mokomės. Be abejonės, iš mokytojų, tų, kurie mus moko, bet ir iš savo patirties, kuriai suvokti reikia minties atramų. Mokytojas yra ypatinga, daugiaprasmė sąvoka, ypač tada, kai kalbama apie mokytojystę, dvasios paveiką, kylančią netiesiogiai iš mokytojo darbo, bet iš dar kažko, ką sunku nusakyti.

 

„Domėdamasi Jurgio Lebedžio asmenybe supratau, kad mokytojai formuojasi ir bręsta iš patiriamos juos pasiekiančios mokytojystės dvasios, ja persiimdami ir stengdamiesi kuriuo nors būdu perduoti savo ugdytiniams. J. Lebedys buvo S. Daukanto mokinys mokytojystės prasme, netiesiogiai ko nors besimokantis – tai atvejis, kai mokytojas lyg ir nieko atskiro nemoko, bet jis yra, ir to užtenka. Kiekvieno mūsų gyvenime yra mokytojų, kurie mus mokė, vertino, kontroliavo, bet yra ir mokytojų, kurie tik buvo. Gali būti, kad tai aukščiausi mokytojai – juos sunku apibūdinti, apibendrinti, tik nujaučiame, kad susitinkame su aukšta, dvasią ar bendruomenę telkiančia, viena ar kita kryptimi kreipiančia mokytojystės dvasia“, – mintimis dalijosi profesorė ir teigė, kad pasaulio kultūroje aiškiai pastebima pastanga bandyti tą dvasią apibendrinti, suvokti, kas yra tie didieji mokytojai.

 

Keista pagalvojus, svarstė V. Daujotytė, kad S. Daukanto ir Vydūno vidinį sąryšingumą šiandien lyg ir lengviau pamatyti nei prieš kelis dešimtmečius: „Atrodo, kad vidinį sąryšingumą, gaubiamą mokytojystės lauko, atveria lietuvių tautos, mūsų pačių likimo klausimas. Apsisuko kosmopolitinių idėjų ir iliuzijų ratas – kilmė, gentis, tauta vėl darosi svarbūs, grįžtame prie pamatų ir šaknų. Daugiakultūrės iliuzijos sklaidosi, bet mums baugu siauro nacionalizmo, kraštutinumų, kurie pasirodo pereinamaisiais laikotarpiais, kai slūgsta viena ir kyla kita banga.“ Didžiosios mąstymo sistemos pasireiškia gebėjimu matyti tai, kas pasitraukia iš pasaulio ir kas jame pasirodo naujai.

„Mokytojiškas, švietėjiškas S. Daukanto nusiteikimas matyti iš jo darbų, pratarmių. Mes, mokytojai, turime pajėgti perpasakoti Vydūną ir S. Daukantą. Ne tik papasakoti apie juos, bet dalyvauti perpasakojimo procese patvirtindami autoritetinį pasakojimą“, – pedagogų užduotį formulavo profesorė.

 

S. Daukantas yra kaip gera skrynia, iš kurios mes ne viską esame pasiėmę, truputėlį kompleksuodami, lyg jį reikėtų nuo ko nors ginti – to daryti nebereikia, tai didinga figūra, kuri savo pavyzdžiu ir mums sako, kad nustotume kompleksuoti, esame normalūs žmonės, grąžinkime savivertę, laisvą mąstymą ir viskas bus pakankamai daukantiška.

S. Daukantas mąstė apie ateitį

 

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius kalbėjo tema „Ką mums šiandien sako Daukantas“, nors pabrėžė, kad šnekant apie praeityje istorijas rašiusius žmones pabrėžti tik dabarčiai aktualias įžvalgas ir numoti ranka į tai, kas nebeaktualu, yra viena baisiausių klaidų, kurias daro pirmiausia istorikai, ypač jei naudoja istoriją mokydami, ugdydami. Reikia suprasti, kad tokie tekstai liudija, kaip tos epochos žmonės suprato save, dalykus, buvusius iki jų, – toks buvo pasaulio vaizdas. E. Aleksandravičiaus nuomone, šiandien S. Daukantas prašosi būti skaitomas iš naujo: „Daug apie jį kalbame, bet kiek iš mūsų esame skaitę jo raštus? Visi gyvieji iš naujo rašo istorijas, tiesą sakant, kiekvieno herojaus paveiksle, ikonoje pasakotojų yra daugiau negu jų, pasakojamųjų, pasakodami apie juos mes atspindime save. Esu įrodinėjęs, kad didžiausias mūsų uždavinys – „nuvalyti“ S. Daukantą nuo mūsų epochos primetamų kompleksų, jis neturėjo tokių kompleksų, kokius turime mes.“ Reikia elgtis taip, kad senųjų tekstų ateitis būtų užtikrinta. Jau anksčiau buvo siūloma išleisti S. Daukanto raštus – pasirinkti akademinį daugiatomį leidinį, kur būtų išlaikyti visi paleografijos reikalavimai arba (kadangi S. Daukanto neįmanoma skaityti savo malonumui) reikia išversti jo tekstus į šiandieninę lietuvių kalbą. Šiais laikais trūksta gero, linksmesnio, pozityvaus pasakojimo. Jau 1993-iaisiais dingtelėjo mintis perrašyti „Būdą senovės kalnėnų ir žemaičių“, aišku, tam reikia talentingo plunksnos meistro. Juk net Kembridžo studentai nebepaskaito Šekspyro originalo kalba, nors suprantama, kad šis genijus suformuoja visą civilizacinį pamatą, todėl jį reikia perdaryti žmonėms įskaitoma kalba, kad kalbėtų patys tekstai, o ne mes už juos, kaip yra dabar.

 

„Mano įsitikinimu, S. Daukantas yra kaip gera skrynia, iš kurios mes ne viską esame pasiėmę, truputėlį kompleksuodami, lyg jį reikėtų nuo ko nors ginti – to daryti nebereikia, tai didinga figūra, kuri savo pavyzdžiu ir mums sako, kad nustotume kompleksuoti, esame normalūs žmonės, grąžinkime savivertę, laisvą mąstymą ir viskas bus pakankamai daukantiška“, – siūlė E. Aleksandravičius. Svarbiausia – S. Daukantas suprato (nors tai profesoriaus interpretacija), kad istorija už mus nieko neišsprendžia. Visi geri istorikai mąstė apie ateitį, S. Daukantas taip pat, tai įrodo jo nedvejojantis aktyvizmas imtis švietėjiškų funkcijų, bandyti legalizuoti švietimo sistemą ir rūpintis aukštesnio intelektinio lygio produkcija, mąstyti, svajoti apie „Žemaičių akademiją“. Jis buvo visiškas praktikas, puikiai suprato, kad istorija nepadaro mūsų praeities įkaitais, priešingai, pasakojant apie didingus herojus paliekama galimybė herojams atsirasti šiandien. „Praeitis už mus nieko neišsprendžia, mes už ją esame atsakingi. Aš raginu skaityti S. Daukantą ir rašyti savo tekstus“, – skatino profesorius.

 

Zinos Rimgailienės nuotraukos

Ir S. Daukantas, ir Vydūnas savo darbais gręžėsi į senas lietuvių politinio ir kultūrinio gyvenimo tradicijas, ieškojo lietuvių laisvės, kilnumo, aiškumo praeityje ir savo laikysenomis šias tradicijas liudijo.

Laisvės idėjos gynėjas

 

„Mes visi buvome laukiami. Mes, šiandien gyvenantys žmonės, buvome prieš mus gyvenusių žmonių lūkesčiuose, mintyse, jų gyvenimo projektuose“, – Valterio Benjamino citata savo pranešimą „Daukantas, Vydūnas ir laisvė“ pradėjo Darius Kuolys. „Mane, dar neskaičiusį V. Benjamino, ši mintis aplankė, kai buvau jaunas mokslininkas, tada atsivertęs XVI a. bajorų tekstus atradau kreipinius į save, t. y. skaitantįjį, kad jie nori kažką pasakyti testamentais, laiškais. Mes visi buvome laukiami, visi esame buvę ir S. Daukanto, ir Vydūno lūkesčiuose.“ Gražiai sutampa Vydūno, S. Daukanto gimimo jubiliejai su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu ir su erdve, kurioje prasidėjo konferencija, – Seimo Kovo 11-osios sale. Ir S. Daukantas, ir Vydūnas gaivino lietuvių laisvės atmintį, žadino norą būti savarankiškais žmonėmis, dėjo pamatus mūsų valstybei, kuri šioje salėje buvo atkurta. Kyla klausimas, ar šių dviejų žmonių idėjos nebūtų aktualios ir pokolonijinei mūsų visuomenei, svarbios numatant ir projektuojant savarankišką Lietuvos ateitį. Ir S. Daukantas, ir Vydūnas savo darbais gręžėsi į senas lietuvių politinio ir kultūrinio gyvenimo tradicijas, ieškojo lietuvių laisvės, kilnumo, aiškumo praeityje ir savo laikysenomis šias tradicijas liudijo. „S. Daukantas dalies mūsų šiandien įsivaizduojamas kaip tiltas tarp senosios Lietuvos valstybės ir modernios Lietuvos Respublikos: jis mums primena, kad be vienos vargu ar būtų buvusi ir kita. Šiandien dažnai užmirštame, kad būtent mes, lietuviai, pirmieji atkūrėme savo valstybę, rodėme pavyzdį latviams ir estams, 1990 m. vėl pirmieji skelbėme nepriklausomybę“, – priminė D. Kuolys.

 

Vytautas Kavolis pasakytų, kad mus kūrė laisvės pasakojimas. Pirmasis Daukanto biografas aušrininkas Jonas Šliūpas, pradėjęs pasakoti S. Daukanto gyvenimą pirmajame „Aušros“ numeryje, mini jį kaip asmenį, įspėjusį ateities dvasią, jo tekstai, pasakojimai subrandina, perduoda mums nepriklausomybės idėją. XIX a. S. Daukantas įvardijamas kaip tako, kelio visiems litvomanams pramynėjas, Lietuvos projekto, kurį kūrė ir įgyvendino aušrininkai ir varpininkai, autorius. S. Daukantas, rodantis kelią į savarankišką ateitį, žadinantis lietuvių tautinį atgimimą, – toks kuriamas šios asmenybės mitas. Vydūnas yra atidžiai tyrinėjęs žemaitišką S. Daukanto istoriją ir perėmęs iš jo nemažai idėjų, vaizdinių, kai kuriuos leksikos, žodyno dalykus. Būtent šį – modernios tautos kūrėjo – vaidmenį Vincas Trumpa išryškino išeivijoje, pavadinęs S. Daukantą naujosios Lietuvos Jonu krikštytoju, kuris dar gerokai prieš naujosios Lietuvos gimimą skelbė ir aiškino apie jos atėjimą. Laisvės, laisvos tautos idėja yra S. Daukanto teksto dominantė. 1954–1957 m. Meilė Lukšienė parašė du tekstus apie S. Daukantą ir parengė rinktinius jo raštus. Tekstas paskelbtas tik po Stalino mirties. S. Daukantas svarbus kaip laisvės idėjos gynėjas. „Ar dar gyvas mumyse Daukantas? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso, ar dar liksime gyvi. Kiekvienas į šį klausimą turime atsakyti pats, savarankiškai, nesislėpdamas už niekieno nugaros“, – D. Kuolys citavo kadaise Algirdo Patacko Vilniaus klubuose išsakytas idėjas jauniems, ką tik studijas baigusiems žmonėms. Kokia S. Daukanto laisvės programa ir ar ji aktuali šiandien? „Kai į istorijos vadovėlius rinkome jo tekstų ištraukas, pamatėme, kad po Stalino mirties M. Lukšienė buvo atrinkusi tas pačias citatas apie laisvę“, – pasakojo D. Kuolys, kurio supratimu, S. Daukantas sukuria įspūdingą laisvės vaizdyną. Jo vaizdai iškelia laisvą žmogų ir bendruomenę.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.