Rytų Lietuvos mokytojai mini Prezidento Antano Smetonos metus

2019-ieji – Prezidento Antano Smetonos metai

Įpusėjus kovui, Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos nariai ir kiti svečiai rinkosi į Tautinių mažumų departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kur organizuota konferencija „Lietuvos švietimo raida: praeitis, dabartis ir ateities perspektyva“.

 

Tautinių mažumų departamento direktorė dr. Vida Montvydaitė džiaugėsi jau tradiciniais tapusiais susitikimais. Drauge ji pasidžiaugė ir Vida Gedeminskiene, kuri yra šio pastato, t. y. Lietuvos tautinių bendrijų namų, vadovė. „Čia sau prieglobstį randa daugiau kaip 20-ies tautų žmonės, kasdien plėtodami kultūrines veiklas. Minint Kovo 11-osios renginius, norime jūsų paprašyti įtraukti į savo veiklas, į mokyklų gyvenimą ir Lietuvos tautines bendrijas. 1988–1989 m. – tas metas, kai Lietuvoje pradėjo atsikurti tautinės bendrijos: rusų, totorių, žydų, ukrainiečių ir kt. Siūlau pasinaudoti mūsų siūlomomis paslaugomis, galbūt, netgi pamokoje praverstų tautinių bendrijų santykių atkūrimo tema“, – bendradarbiauti siūlė dr. V. Montvydaitė.

 

Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkė Danguolė Sabienė kvietė susirinkusiuosius pasiklausyti prof. habil. dr. Alfonso Eidinto, pasak jos, išties turinčio ką papasakoti apie Lietuvos pirmąjį prezidentą Antaną Smetoną. „Sukanka 100 metų, kai A. Smetona buvo išrinktas pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės prezidentu. Seimo nutarimu 2019 m. paskelbti Lietuvos tarybos pirmininko, valstybės prezidento A. Smetonos metais“, – pabrėžė ji.

 

PASKAITA APIE PIRMĄJĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĄ ANTANĄ SMETONĄ

Prof. habil. dr. Alfonsas Eidintas

 

Kaip jau minėta, šie metai yra Lietuvos tarybos pirmininko ir pirmojo Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos metai, todėl žvelkime į tai, už ką mylime A. Smetoną. Matyt, svarbiausia už tai, kad jis, pasitelkęs Lietuvos Tarybą, „išvairavo“ šalį iki nepriklausomybės. Tiesa ta, kad Lietuvos Respublika buvo paskelbta Steigiamajame Seime 1920 m. gegužę. Ir dar norisi pabrėžti vieną esminį momentą – mes nešvenčiame Lietuvos valstybės 100-mečio, švenčiame Lietuvos valstybės paskelbimo 100-metį, kūrimo pradžios 100-metį. Juk negalime išbraukti tų 50-ies sovietų okupacijos metų! Kita vertus, gal ir gerai, kad to, kas blogai, tiesiog nenorime prisiminti…

 

Antano Smetonos vaidmuo valstybės atkūrimo atžvilgiu. 1916 m. vokiečiai okupavo daugybę lietuvių etninių žemių. Oberostas (vok. Ober Ost, Oberbefehlshaber der gesamten Deutschen Streitkräfte im Osten) – administracinis-teritorinis vienetas, sudarytas 1915 m. Vokietijos imperijos Rytų fronto kariuomenės okupuotose Rusijos imperijos žemėse, buvo „suklijuotas“ su Bialystoko ir Gardino sritimis. Ribos vis keitėsi. Bet Katalikų centras drauge su A. Smetona suprato, kad lietuviai dominavo šioje teritorijoje. Nors tuokart Vilnius buvo nelietuviškas miestas ir apie jį buvo tik keletas lietuviškų salelių, pirmenybė visgi atiduota lietuviams ir netgi leista išsirinkti Tarybą. Pabrėžiu – okupuotoje Lietuvoje vokiečiai leido susirinkti Lietuvių konferencijai, kurioje buvo išrinkta Lietuvos taryba. Tiesa, lietuviai turėjo pažadėti, kad tautinėms mažumoms bus suteiktos visos įmanomos teisės ir galimybės, taip pat jiems paliktos ir 5–6 vietos Taryboje. Čia prasidėjo Lietuvos planavimas. Idealas, žinoma, buvo Tikroji Lietuva, kuri susidėjo iš Vilniaus, Naugarduko, Trakų vaivadijų ir Žemaičių seniūnijos. Suvalkai ir Polesė (juolab Klaipėdos kraštas) nebuvo minimi. Kalbu apie istorines žemes, kurios priklausė Lietuvai. Esmė ta, kad, kai buvo numatyta kovoti dėl etninės Lietuvos sudėties, joje tik 33 proc. žmonių kalbėjo lietuviškai. Iššūkis – kaip Vilniaus, Gardino ar Naugarduko gubernijas integruoti į naują Lietuvos valstybę. Lietuvių tikslas buvo vienas – sukurti tautinę valstybę. Jeigu atgausi tikrąją Lietuvą, deja, ji jau nebus tautinė. Tuo atveju Seimas būtų dvikalbis, o kariuomenė dvikalbė arba net trikalbė… Nori nenori, bet savo apetitą teko pažaboti. Lietuviams skaudančia širdimi teko atsisakyti istorinių teritorijų ir su savo matymais apsiriboti Oberostu. Žinoma, su tam tikromis išlygomis, nes frontas stabilizavosi ten, kur dar daugelis kalbėjo lietuviškai. Kaip suprantame, lietuvių ir lenkų kaimuose Suvalkijoje buvo kalbama įvairiai. Pavyzdžiui, iki Augustavo – lietuviškai, o jau Augustavas ir Suvalkai buvo lenkakalbiai. Įdomus faktas, kad vykstant mūšiams su lenkais Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės kartais nežinodavo, kieno teritorijoje vaikšto.

 

Kaip išlaikyti valstybę? Vokiečiai nedavė jokių valdžios svertų. A. Smetona pirmininkavo Tarybai, kuri buvo įsikūrusi Vilniaus senamiestyje – tai tarsi trikampyje uždarytas 20-ies protingų vyrų klubas. Jie rinkosi įvairiose vietose, tačiau neturėjo jokios jėgos. Valstybė planuota tik galvose, kitaip tariant, vizijose. Kaip gi pasiekti nepriklausomybę? Vokiečiai, austrai-vengrai ir netgi rusai davė pažadus lenkams. Karas pirmiausia turėjo išspręsti išdraskytos Lenkijos valstybės klausimą. Tai jau buvo tapę Europos nervu. Lietuviai orientavosi į tai, ką laimi lenkai, kokie pažadai jiems duodami. Rusija lietuviams nieko nežadėjo, visos deklaracijos nieko nedavė. Lenkai Lietuvą matė tik kaip federacijos dalį, o tai reiškė, kad Lietuva – ne tautinė valstybė. Čia kilo esminis lietuvių-lenkų konfliktas. Formavosi dvi etninės valstybės, o ne senoji Abiejų Tautų Respublika. Teritorija galbūt ir masino, bet tai jau buvo kita valstybė, kurios piliečiai – ne tik bajorai, o visa žmonija.

 

Vokiečiai turėjo modernizuoti savo planus. Jie sumanė aneksuoti užimtas teritorijas. 1917 m. vasarą Lietuvos Tarybos dauguma užmezgė ryšius su Vokietijos Leipcigo katalikišku centru ir socialdemokratais. Pastarieji buvo liberalesni nei Oberosto valdžia. Čia šmėstelėjo generolai Erichas Liudendorfas, Vilhelmas Kaizeris… Jie norėjo išlaikyti teritoriją tam tikroje diktatūroje ir siurbti energetinius šaltinius. A. Smetona sugalvojo planą Lietuvą skelbti konstitucine monarchija su katalikų monarchu. Kai vokiečiai ėmė spausti, kad Lietuvos taryba turės pasirašyti 4 bendrumo konvencijas, Tarybos išminčiai priėjo prie išvados, jog reikia ieškoti bendrystės su vokiečiais. Iki šiol niekas Lietuvai nieko nežadėjo, o Vokietija pasižadėjo, kad, jei Lietuva pasirašys 4 konvencijas, jie po karo pasirūpins, jog Lietuva su savo teritorija būtų pripažinta kaip valstybė, ir pasistengs, kad tai padarytų ir kitos Europos valstybės. Žadėta pristatyti Lietuvos valstybės klausimą Taikos konferencijoje. Dėsningai atsirado gruodžio 11 d. rezoliucija, kur pasirašė Lietuvos tarybos prezidiumas ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovas. Pirmame straipsnyje Lietuvos taryba skelbė Lietuvos nepriklausomybę, antrame straipsnyje prašė Vokietijos apsaugos ir pagalbos bei pasižadėjo pasirašyti 4 konvencijas. Daug bruzdėta… Vėliau susitarta, kad vokiečiai kol kas neskubės pripažinti, tada Lietuvos Taryba pati nutarė priimti 1918 m. vasario 16 d. aktą – tai vienintelis tos dienos dokumentas su Tarybos narių parašais, išlikęs iki mūsų dienų. Vokiečiai Lietuvą pripažino 1918 m. kovo 23 d., bet pagal gruodžio 11 d. nutarimą. Vasario 16-osios aktas buvo atidėtas iki 1918 m. pabaigos. A. Smetona tuo laikotarpiu išgyveno sunkias dienas. Jis norėjo laikytis gruodžio 11 d. nutarimo dėl Breste vykstančių separatinės taikos derybų tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos. Lietuviai ten nebuvo pakviesti. A. Smetona bijojo, kad vokiečiai nepaleistų Tarybos ir nepasidalytų Lietuvos su Sovietų Rusija.

 

Lietuvos žingsnis link monarchijos. Iš baimės viską prarasti A. Smetona nutarė vesti Lietuvą monarchijos keliu. Monarchu buvo pasirinktas katalikas generolas Vilhelmas fon Urachas. Jis buvo ne iš pagrindinės monarchų linijos, tačiau Lietuvos „žaidimui“ itin tiko. Jau vasarą fon Urachas paskelbtas Mindaugu II. Nuo Mindaugo II pradedama kalbėti apie atkurtą Lietuvą. Tai nebuvo tik humoras. A. Smetona šios idėjos laikėsi iki 1918 m. pabaigos. Rašant laikinąją Lietuvos konstituciją, puoselėta daugybė tikslų Lietuvą siejant su monarchija. Visų pirma, Smetona vylėsi, kad bajorija nusileis arčiau tautos. Pirmiausia mąstyta apie lenkiškai kalbančią bajoriją – monarchija jai bus artimesnė nei Respublika su lietuvių kalba priešakyje. Taip pat siekta sureguliuoti santykius su dvarininkais, kurie tuo metu dar buvo didelė jėga. Jie sudarė lenkiškai kalbančių branduolių tinklus. Lietuvių kalbos – dar labai mažai, nors, tiesa, daugėjo… A. Smetonai kažkaip reikėjo tuos branduolius sutelkti, kad jie paremtų valstybę ir nekiltų vidinių konfliktų. 1918 m. vasarą Vilhelmas fon Urachas pasirašo Pacta conventa (valdovo padėtį Abiejų Tautų Respublikoje ir valdovo santykius su bajorija nustatantis dokumentas), sutikdamas tapti Mindaugu II. Po kelių dienų jį pasirašė ir jo sūnus. Kartu tuo pat metu turėjome ir didesnę konstituciją. Klausimas, ar monarchijos konstitucijoje yra 4 konvencijos? Kad ir kaip atrodytų keista, bet yra. A. Smetona tai paaiškino taip: kas įvyks, jei nesilaikysime susitarimų su Vokietija?.. Pasak jo, ateis bolševikai arba lenkai ir ims šeimininkauti. Sumanymas neprastas, tačiau paskui įvyko tokie dalykai, kurių net didžiausi optimistai negalėjo susapnuoti. Revoliucija Rusijoje suardė Rusijos imperiją, o revoliucija Vokietijoje – Vokietijos imperiją. Abi imperijos, kurios laikė „sugniaužusios“ Lietuvą, neteko jėgos. Ir tik tai, kas iš jų liko, vis dar mėgino daryti žygius. Pavyzdžiui, į Lietuvą ėjo bolševizmas. Iškilo didžiulė grėsmė. Tačiau geopolitinė situacija taip pasikeitė, kad Lietuva atgavo nepriklausomybę.

 

Įvyko pasikeitimai ir Vokietijoje: į valdžią atėjo demokratai ir leido suformuoti Lietuvos Vyriausybę. Kas nutiko su A. Smetona? Lietuvos taryba su A. Smetona priešakyje buvo piešiama kaip provokiška. Buvo numatyta, kad A. Smetona turės vykti į Paryžiaus taikos konferenciją su lietuvių delegacija, bet prancūzai neišdavė vizos. Nuo gruodžio Lietuvos Vyriausybei vadovavo Mykolas Sleževičius. A. Smetonai išvažiavus pasirašyti paskolos dokumentų (be paskolos būtume žlugę jau pirmaisiais gyvavimo mėnesiais), buvo nutarta, kad sugrįžęs A. Smetona turės išvykti iš Lietuvos. M. Sleževičius jam pasiūlė keliauti į Skandinaviją ir dirbti Lietuvos labui, ieškoti pagalbos ir pan. A. Smetona mėgo apie save rašyti III asmeniu, rastas toks sakinys: „Smetona paklausė ir išvažiavo.“ Sugrįžo tik visų kviečiamas. Lietuvoje sustiprėjo politinės partijos ir programos. 1919 m. sausio 16 d. prasidėjo antroji Lietuvos valstybės konferencija Kaune. Taryba ir jos prezidiumas taip susipjovė su kairiųjų vadovaujama vyriausybe, kad visiems prireikė A. Smetonos kaip taikos nešėjo. Šį vaidmenį A. Smetona turėjo nuo Caro Rusijos laikų. Jis surasdavo bendrą kalbą ir susirinkimuose, ir periodikoje, ir t. t. Kalbant apie jėgas ir jų svorį, tai konservatyvūs krikščionys demokratai prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje pastatė 40 bažnyčių, o visi pasauliečiai lietuviai, vadinamieji kairieji, tesurinko pinigus Tautos namų statybai. Lietuvos tarybos prezidiume daugumą turėjo tautininkai. O M. Sleževičiaus vyriausybė buvo kairioji. Kova tarp jų prasidėjo itin pavojingu metu. Realija buvo tokia, kad 1919 m. gegužę vokiečiai dar nebuvo mums atidavę geležinkelio, nors jau buvo susikūrusios mūsų pirmosios divizijos, turėjome prašyti vokiečių, kad jie leistų paskambinti į generalinį štabą… Taigi vokiečiai neskubėjo mūsų paleisti.

 

Antanas Smetona – pirmasis Lietuvos prezidentas. Taigi, 1919 m. kovo 31 d. A. Smetona pakviestas iš Skandinavijos, o balandžio 4 d. jam pranešta, kad jis bus renkamas Lietuvos prezidentu. Visi su tuo sutiko. Vyriausybė su Tarybos prezidiumu negalėjo susitarti jokiais klausimais. Bet Lietuva kūrėsi. 1919 m. liepą Vokietijos kariuomenė paliko Lietuvą, bet iš Latvijos atkeliavę bermontininkai liko – tarsi rusų-vokiečių kariuomenė, kurią Vokietija dar mėgino išlaikyti, tačiau galiausiai išvaryti ir šie.

 

A.Smetona 1919 m. balandžio 4 d. tapo pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu. Ne Lietuvos Respublikos, o valstybės. Respublikos nėra. A. Smetonai vadovaujant Lietuva atliko istorinį žygdarbį – įgijo teisėtą valdžią.

 

***

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas susirinkusiesiems perdavė ministro Algirdo Monkevičiaus linkėjimus, patikindamas, kad ministras puikiai supranta pietryčių Lietuvos mokytojų problemas. Jis pasidžiaugė lektoriaus A. Eidinto paskaita ir pabrėžė, kad Regioninių mokyklų skyrius mokyklų direktoriams yra įsipareigojęs padovanoti naujai leidžiamus Antano Smetonos raštų tomus. Pasak jo, svarbiausia į istoriją žvelgti be pykčio…

 

D. Sabienė, padėkojusi susirinkusiesiems ir priminusi netolimoje ateityje Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos laukiančius darbus, pabrėžė, kad A. Smetonos metai dar tik prasideda, tad ir renginių bus daugiau. Anot jos, taip pradėtas renginių ciklas „Smetoniada“.