Reikėjo berniukams padangių žydrų…

Sausio 8 d. tautos didvyrio Stepono Dariaus (tikr. Steponas Jucevičius-Darašius) tėviškėje, jo vardo mokykloje Judrėnuose, Klaipėdos rajone, minimas šio legendinio lakūno, įvairių sporto šakų pradininko Lietuvoje, Klaipėdos krašto sukilimo aktyvaus diplomatinio ir karinio dalyvio gimtadienis. Tradiciškai dažnas svečias mokykloje – lakūno tėviškės-muziejaus vyresnysis muziejininkas Mėčislovas Raštikis – nukelia į 1896 m., kada pamiškės vienkiemyje Augustinos ir Jono Jucevičių šeimoje gimė trečias vaikas Stepukas. Kitą dieną jis pakrikštytas Judrėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. Be to, šioje išlikusioje iki mūsų dienų autentiškoje šventovėje tuokėsi ir buvo išlydėti amžino poilsio abu jo tėvai.

Žinių, kad lankė mokyklą Lietuvoje, nėra. Yra tik perpasakojimų, kad vieną žiemą mokėsi Kvėdarnoje, Šilalės rajone, bet tai nepatvirtinta. Kaime, kur dabar veikia S. Dariaus vaikų skraidymo mokykla, stebėdamas paukščius būsimas Atlanto nugalėtojas svajojo, žemaitiška terminologija kalbant, kaip gerai būtų lakioti.

Būsimoji aviacijos žvaigždė nuo mažų dienų buvo smalsus, judrus, nenuorama. Žinių, kad lankė mokyklą Lietuvoje, nėra. Yra tik perpasakojimų, kad vieną žiemą mokėsi Kvėdarnoje, Šilalės rajone, bet tai nepatvirtinta. Kaime, kur dabar veikia S. Dariaus vaikų skraidymo mokykla, stebėdamas paukščius būsimas Atlanto nugalėtojas svajojo, žemaitiška terminologija kalbant, kaip gerai būtų lakioti. Eidamas vienuoliktus metus su namiškiais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, ten pirmą kartą pamatė skrendantį brolių Raitų konstrukcijos lėktuvą ir įsidarbino minėtų išradėjų dviračių dirbtuvėje pasiuntinuku. Pasirinkęs laisvą lankymą, per trejus metus baigė keturmetę pradžios mokyklą, vėliau mokėsi techninio profilio koledže. JAV įstojus į I pasaulinį karą, tapo savanoriu, prašėsi į aviaciją, tačiau pateko į ryšininkus. Po sužeidimo demobilizuotas įstojo į Čikagos universitetą. Sukosi lietuviškoje aplinkoje, išsiugdė patriotizmą. Jis itin džiaugėsi atkurta Lietuvos valstybe, į kurią grįžo 1920 m., įstojo į Karo aviacijos mokyklą. Svajonė skraidyti savarankiškai išsipildė po poros metų Kaune. Matęs pasaulio žmogus suprato, kad fiziškai stiprūs gyvenime pasiekia daugiau. Tad buvo vienas pirmojo stadiono Lietuvoje iniciatorių ir statytojų, beisbolo ir krepšinio mokytojų. Jo draugai rinko lėšas JAV, pirko sporto inventorių ir siuntė į Lietuvą, o čia veikė Darius su savo bendraminčiais.

Iki 1927 m. galimybė mokytis aviacijos Lietuvoje buvo tik karinėse oro pajėgose. Kartu su bendraminčiu aviacijos inžinieriumi, konstruktoriumi Antanu Gustaičiu atkaklus kraštietis įkūrė Lietuvos aeroklubą, kuriame atsirado galimybė skraidyti civiliams. Tais pačiais metais pasiprašė iš kariuomenės metams atostogų ir ruošėsi vykti į JAV aplankyti mamos, brolio, seserų. Per išleistuves generolui Jonui Bulotai pasakė: „Aš į Lietuvą negrįšiu, parskrisiu tiesiai Kaunan.“ Ryžtą sustiprino Paryžiuje pamatytos Čarlzo Lindbergo skrydžio iš Niujorko per Atlanto vandenyną be sustojimo iki Buržė oro uosto Prancūzijoje sutiktuvės.

Jie pasakė paprastus žodžius: ,,Mes skrisime į Lietuvą“, skirdami žygį jaunai, atkurtai valstybei. Tad 1933 m. liepos 15 d. rytą perkrautu lėktuvu „Lituanica“ atsiplėšė nuo Amerikos žemės. Nepaisant tragiškos žūties Soldino miške (dab. Lenkija ), galbūt galima sakyti, kad legendiniai lakūnai Darius ir Girėnas tebeskrenda, iki šiol kai kurių žmonių širdyse nešdami žygio dvasią.

Susitikęs su artimaisiais Amerikoje Steponas Darius išsakė savo ketinimus. Seserys atkalbinėjo, sakė: „Ko tu mama tyli?“ Mama, žinodama sūnaus atkaklumą, ryžtą, žemaitiška šneka atsakė: „Ką bepasakysi, jeigu Stapis nusprendė, taip ir bus.“ Tais laikais skrydis per Atlantą reiškė valstybės galingumą, panašiai kaip dabar skrydis į Mėnulį, tad degta siekiu parodyti, kad mažos valstybės patriotai gali atlikti aviacijos žygdarbį. Link jo kartu su bendraminčiu Stasiu Girėnu ėjo lėtai, bet užtikrintai. Jie pasakė paprastus žodžius: ,,Mes skrisime į Lietuvą“, skirdami žygį jaunai, atkurtai valstybei. Tad 1933 m. liepos 15 d. rytą perkrautu lėktuvu „Lituanica“ atsiplėšė nuo Amerikos žemės. Nepaisant tragiškos žūties Soldino miške (dab. Lenkija ), galbūt galima sakyti, kad legendiniai lakūnai Darius ir Girėnas tebeskrenda, iki šiol kai kurių žmonių širdyse nešdami žygio dvasią. Kaip žinoma, pasaulio aviacijos istorijoje lietuvių skrydis įrašytas tuo metu kaip pirmas tiksliausias pagal užsibrėžtą maršrutą, antras pagal nuskristą atstumą, ketvirtas pagal išbūtą laiką ore. Be to, šie lakūnai pirmieji per Atlanto vandenyną pervežė oru paštą, taip įsirašydami į ryšių istoriją.

Keleto valandų iliustruota dokumentika proginė mokinių edukacija neapsiriboja praeities ženklais, siejamais su vietos herojumi. Lauke, kuriame kažkada bėgiojo Steponas Darius, nuo 2007 m. veikia jo vardo vaikų skraidymo mokykla. Švenčiant 110-ąsias Dariaus gimimo metines, čia lankėsi tuometis Lietuvos aeroklubo prezidentas Stasys Murza. Jis pamėtėjo idėją, kurią pasigavo vietiniai, palaikė Klaipėdos rajono savivaldybė. Suradus profesionalų sklandymo instruktorių Viktorą Mačiūną, buvo skirta lėšų išlaikyti sklandymo sekcijos instruktoriaus etatui Gargždų sporto mokykloje. Nuo 2007 m. čia prasidėjo su aviacija susijęs mokymas. Mokiniai nuo 10 iki 16 metų šaltuoju metų periodu užsiima sklandytuvų, lėktuvų modeliavimu, technikos remontu, teorijos įgijimu, o atšilus orams mokosi sklandyti skrydžių lauke. Tai yra 500 m ilgio, 30 m pločio aikštelė, kurią kiekvieną pavasarį reikia paruošti ir gauti civilinės aviacijos administracijos leidimą naudoti. Skraidymo mokykla iš Lietuvos vaikų sklandymo asociacijos yra gavusi du mokomuosius sklandytuvus, kuriuos naudoja treniruotėse, varžybose, stovyklose. Jie skrenda vidutiniškai apie 50–60 km per valandą greičiu. Skrydžiui naudojama išvilkimo technika. Malonumas skristi kiekvieną kartą kainuoja, reikia bėgti pasiimti vadinamąją slidę, kuri pasilieka pakilus sklandytuvui. Per treniruotes, kada vykdomi 6 pakilimai, tenka subėgioti apie 3–5 kilometrus. Besimokančių sklandyti vaikų skaičius svyruoja apie dvidešimt. Dauguma jų yra iš Klaipėdos rajono apylinkių, tačiau būna, kad į vasaros stovyklas tėvai atveža mokytis ir iš kitų rajonų. Oficialiose varžybose tarp komandos narių turi būti 1/3 mergaičių. Šios mokyklos auklėtiniai yra laimėję prizinių vietų įvairiose varžybose, apdovanoti Tarptautinės aviacijos federacijos medaliais. Tad Stepono Dariaus lakiojimo svajonė šiandien įgyvendinama jo tėviškėje. Septintokei judrėniškei Andrėjai Srėbaliūtei tai ypač patinka, tad vasarą lanko treniruotes kiekvieną dieną. Jos bendraklasė Ingrida Jašinauskaitė mėgsta dirbti su komanda. Tos pačios klasės mokinys Klaudijus Norvilas pasakoja, kad kartais treniruojantis netoliese atskrenda ir nusileidžia didesni lėktuvai, kurių pilotai leidžia apžiūrėti techniką, apie ją papasakoja… Taip pat jis padeda instruktoriui taisyti sklandytuvą, išvilktuvą, jo trosus.

Mečislovo Raštikio nuotraukos

Stepono Dariaus vaikų skraidymo mokyklos vadovas M. Raštikis kviečia mokinius, drąsius ir ryžtingus, norinčius įgyti sparnus, lavinti techninį, konstrukcinį mąstymą, formuoti sportinę dvasią. Sklandymo sėkmė, vadovo nuomone, priklauso nuo mokinių individualių gebėjimų, o klaidos aviacijoje, kaip žinoma, gali atnešti skaudžias pasekmes. Vaikai, jaunimas, kurie išklauso visą skraidymo kursą, gauna jaunojo sklandytojo licenciją ir gali pereiti į suaugusiųjų sklandymą. Skraidymo mokykla veikia ir reikia tikėtis, kad ir toliau veiks, finansiškai prisidedant Klaipėdos rajono savivaldybei bei geros valios rėmėjams Rimantui Rubavičiui, Raimundui Rėbždai, kurie be finansinio atlygio leidžia naudotis į skrydžių plotą patenkančiu privačiu sklypu, padeda jį paruošti.

Tad galima sakyti, kad ši aplinka skatina jaunąją kartą prisidėti prie aviacijos populiarinimo, krašto didvyrio dvasios palaikymo.

+106

0