Regos sutrikimų turinčių vaikų mokymas: prieš trisdešimt metų ir dabar

Pradinių klasių mokytoja metodininkė Rūta PETKEVIČIENĖ jau skaičiuoja trisdešimt trečiuosius darbo su regos sutrikimų turinčiais vaikais metus. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) Gimnazijos skyriaus pedagogė šiuo metu moko pradinukus ir dėsto lietuvių kalbą aštuntos klasės mokiniams.

Autorės nuotrauka

Pirmoji darbovietė

 

Rūta pasakoja, kad į tuometę Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą dirbti atėjo vos baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete: „Tai – mano pirmoji darbovietė. Prieš susipažindama su aklais ir silpnaregiais vaikais jaučiau didelį nerimą – iki tol nebuvau su jais susidūrusi, neturėjau patirties. Rengiausi iš anksto – išmokau Brailio raštą, skaičiau daug tiflopedagoginės literatūros, domėjausi aklųjų psichologija.“

 

Iš pradžių Rūta įsidarbino auklėtoja – prižiūrėdavo vaikus po pamokų, padėdavo ruošti namų darbus, suguldydavo nakties miegui. „Šis darbas tik iš šalies gali pasirodyti lengvas. Tekdavo su vaikais būti ne tik darbo dienomis iki vėlyvo vakaro, bet ir savaitgaliais, per šventes. Reikėdavo nuolat sukti galvą, kuo juos užimti, sugalvoti naujų, įdomių veiklų, diegti jiems savitvarkos, higienos įgūdžius. Auklėtoja pradinukui – tarsi mama, kuri padeda užsirišti batą, paguodžia, nuramina, pasiilgusiam mamos nubraukia ašarą. Kartu su vaikais praleisdavau daug laiko, tai padėjo geriau juos pažinti“, – pasakoja pašnekovė.

 

Ji pasidžiaugia, kad puikiai sekėsi rasti bendrą kalbą su mokiniais, ypač – vyresniųjų klasių. Kas savaitę vaikus auklėtoja vesdavo į skirtingus Vilniaus muziejus. „Iš pradžių ne visiems ši idėja patiko, bet jau po pirmojo apsilankymo vaikai klausdavo, kada keliausime kitą kartą. Eidavome visi, būriu. Kas sekmadienį vesdavau auklėtinius į bažnyčią, lankydavomės teatre, koncertuose. Stengdavausi, kad mokiniai nenuobodžiautų, veikla būtų įvairi, įdomi kiekvienam“, – dėsto Rūta.

Susipažino su neregių mokymo subtilybėmis

 

Atidirbusi auklėtoja septynerius metus, Rūta sulaukė pasiūlymo mokyti pradinukus. „Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Mano klasė buvo palyginti didelė – dešimt vaikų, kiekvienas su savais poreikiais, gabumais. Pamokoms rengdavausi kasdien ir labai stropiai – mokinukai užduodavo tokių klausimų, kad reikėdavo gerokai pasukti galvą, ką jiems atsakyti. Ypač maniškius domino gamta, gyvūnai, paukščiai, todėl ne vieną valandą praleisdavau vartydama enciklopedijas, atlasus“, – mena mokytoja.

Rūta pasidžiaugia, kad nuo pat pradžių sulaukdavo labiau patyrusių kolegių pagalbos. Jai daug padėjo pradinių klasių mokytojos, puikios savo srities specialistės Zena Juodikienė, Dana Nemunytė, Irena Paliūnaitė. Vis dėlto padirbusi su pradinukais kelerius metus mokytoja pajuto, kad specialiųjų žinių jai stinga, todėl nusprendė įgyti tiflopedagogo kvalifikaciją Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas). Čia ji mokėsi dvejus metus, specialiame kurse, sudarytame iš jau turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą. Rūta sako, kad studijuodama įgijo daug ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių.

Priemones gaminosi pati

 

Pašnekovė mena, kad prieš tris dešimtis metų labai trūko specialiai akliesiems ir silpnaregiams pritaikytų mokymo priemonių, todėl tekdavo jas gamintis pačiai. „Vadovėliai, knygelės Brailio raštu pradinukams tuo metu būdavo be paveikslėlių. Norėjosi, kad ir neregiai vaikai galėtų „matyti“ iliustracijas. Klijuodavau popierių, odą, karpydavau paveikslėlius taip, kad būtų iškilūs, apčiuopiami akliesiems. Visa tai, žinoma, darydavau vakarais, po darbo“, – mena pašnekovė.

Kartu su pradinukų mokytoja Irena Paliūnaite Rūta nematantiems vaikams pritaikė matematikos vadovėlį. Jis buvo su piešiniais, figūrėlėmis, kad vaikai galėtų apčiuopti, jausti džiaugsmą, „matyti“ kaip jų silpnaregiai draugai. Be to, mokytoja kartu su kitomis pedagogėmis parengė garsinės analizės pratybas nematantiems vaikams, kurios taip pat buvo su iliustracijomis, knygelę Brailio raštu „Mįslės, kurių įminimai – senoviniai daiktai“ su senovinių daiktų reljefinėmis iliustracijomis.

 

Rūta mena, kad ir pratybų sąsiuvinius neregiams tekdavo pritaikyti po lapelį, kad jie galėtų kartu su visais atlikti užduotis, spręsti kryžiažodžius.

„Dar ir dabar turiu išsaugojusi savo pagamintų priemonių, skirtų lytėjimui lavinti, pasauliui pažinti. Kolegės siūlė išleisti pratybų sąsiuvinį, bet per kasdienius darbus tam taip ir neradau laiko“, – dėsto Rūta. Mokytoja pasidžiaugia, kad LASUC pedagogai daug prisidėjo tobulindami mokymo procesą. Tik dėl jų patirties, nuoširdaus noro padėti regos sutrikimų turintiems vaikams atsirado nemažai praktiškų mokymo priemonių, knygelių, originalių vadovėlių.

Brailio raštas išlieka svarbus

 

Kai mokytoja pradėjo dirbti, nematantys vaikai rašė naudodamiesi metalinėmis lentelėmis ir sparneliais. Taškelius įspausti jiems tekdavo atbulai, iš dešinės į kairę, kad iškilų tekstą skaityti būtų galima įprastu būdu. „Vaikams, ypač – mažiems, kurių rankos silpnesnės, būdavo nelengva. Jei kuris norėdavo pataisyti parašytą tekstą, reikėdavo išimti Brailio sąsiuvinį iš metalinės lentelės, taškelį „išlyginti“ ir įspausti naują. Ne visada pavykdavo sąsiuvinį įdėti atgal į lentelę tiksliai. Todėl ir man tekdavo atsižvelgti į klaidų pobūdį – ar jos atsirado dėl nežinojimo, ar dėl tinkamai neįspausto taškelio“, – pasakoja Rūta.

Atsiradusios naujos technologijos pakeitė neregių gyvenimą – nematantys vaikai dabar rašo specialiomis Brailio rašomosiomis mašinėlėmis, spaudydami klavišus ir išgaudami reikiamas taškelių – Brailio raidžių – kombinacijas.

 

Pasak mokytojos, nors atsiranda vis naujų technologijų, beveik prieš du šimtmečius Luji Brailio sukurtas raštas neregiams išlieka aktualus. Brailio abėcėlė nėra sustabarėjusi, ji nuolat atnaujinama, tobulinama, pritaikoma pagal šiandienos reikalavimams.

„Gaila, bet ne visi vaikai, ypač – besimokantys bendrojo ugdymo mokyklose, nori mokytis skaityti ir rašyti Brailio raštu. Jie pasirenka teksto didintuvą ar kitas technologijas, dėl kurių akys dar labiau nusilpsta, o žinių kokybė suprastėja“, – apgailestauja mokytoja ir priduria, kad išmaniosiomis technologijomis regos sutrikimų turintys vaikai turėtų pradėti naudotis jau tada, kai išmoksta skaityti ir rašyti Brailio raštu.

Mokymo sąlygos keičiasi

 

Didelę patirtį turinti mokytoja sako, kad pedagogas turi būti visada pasirengęs prisitaikyti prie naujovių, tobulėti, kelti savo kvalifikaciją. Rūta tam skiria daug dėmesio ir laiko. „Nepraleidžiu progos daugiau sužinoti apie akių ligas, seku tiflotechnikos, tiflopedagogikos, tiflopsichologijos naujoves. Sukaupta patirtimi su visais Centro darbuotojais pasidalija patyrusi tiflopedagogė Dalia Taurienė, Kurčneregių ugdymo poskyrio vedėja“, – teigia pašnekovė. Be to, mokytoja stengiasi neatsilikti nuo technikos pažangos, domisi, kokios neregių mokymą ir gyvenimą palengvinančios išmaniosios technologijos atsiranda Lietuvoje, pasaulyje.

Šiuo metu Rūtos klasėje mokosi antrų, trečių ir ketvirtų klasių mokiniai. Visi – skirtingo amžiaus, regėjimo aštrumo, didžioji dalis – su kompleksine negalia, pritaikytomis ir individualizuotomis mokymo programomis. Nors klasėje nuolat būna mokytojos padėjėja, Rūtai tenka įdėti daug pastangų, kad jos dėmesio pakaktų kiekvienam vaikui.

Dirba kūrybiškai

 

Mokytoja metodininkė stengiasi ne tik suteikti vaikams žinių, bet ir dirbti kūrybiškai, nestandartiškai: „Su pradinukais dalyvaujame integruotose projektinėse veiklose, edukacinėse programose, kiekvieną mėnesį vykstame į ekskursijas. Keletą kartų aplankėme Valdovų rūmus, čia mus noriai priima, darbuotojai net įsidėmėję vaikų vardus. Keliaujame į muziejus, lankomės teatruose. Tai ne tik padeda įgyti naujų žinių, bet ir moko orientuotis aplinkoje, įgyti savarankiško gyvenimo įgūdžių.“

 

Kai oras geras, visi kartu keliauja į gamtą, lauke vyksta pasaulio pažinimo, kūno kultūros pamokos. Vaikai prisirenka lapų, žiedų, kitų gamtinių medžiagų, iš kurių kuria dailiuosius darbelius. Prieš Užgavėnes visi darėsi kaukes, gamino medalius Vasario 16-ajai, prieš Vėlines – žibintus. Visi kartu pasigamina įdomesnių sveikinimų draugams, tėveliams – su lankstiniais, iškilumais.

Kad pamokos nebūtų nuobodžios ir monotoniškos, visi keliauja į biblioteką, meno terapijos, poilsio ir žaidimų, pradinių klasių kabinetus, kur sukaupta įvairių mokymo priemonių, žaislų, mokomųjų, stalo žaidimų.

 

Rūta sako sulaukianti pagalbos prašymų ir iš kolegų, dirbančių bendrojo ugdymo mokyklose. „Pedagogai, mokantys regos sutrikimų turinčius vaikus, prašo patarimų, konsultacijų, klausia, kokias vaizdumo priemones naudoti, kaip padidinti šriftą ir panašiai. Paaiškinu ne tik apie tai, kokių pagalbinių mokymo priemonių reikia, bet ir kaip saugoti vaikų regėjimą“, – kalba Rūta.

Jos teigimu, plintant įtraukiojo ugdymo idėjoms, bendrojo ugdymo mokyklose daugėjant regos sutrikimų turinčių vaikų, daug patirties ir žinių sukaupusių Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro specialistų pagalba kolegoms tampa vis aktualesnė.