Regos negalią turinčius vaikus muzikos mokanti Rita Šidlauskaitė: talentų mažėja

Rita Šidlauskaitė turi regos sutrikimą, ji mokėsi tuometėje Vilniaus Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje. Baigusi devynias klases, įstojo į Tallat Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, choro dirigavimo specialybę. Įgijusi diplomą, grįžo į mokyklą jau kaip muzikos mokytoja. „Atėjau ir „pamiršau“ išeiti, taip ir dirbu čia jau beveik keturias dešimtis metų“, – juokiasi Rita.

Reikli – nuo pradžių

 

Mokytoja pasakoja, kad jai pradėjus dirbti mokinių muzikos žinios buvo itin silpnos. „Pamaniau, kad turbūt reikia mesti šį darbą. Tiek pirmos, tiek dešimtos klasės mokinių žinios buvo vienodos. Tuo metu buvau jauna, kupina entuziazmo, maniau, kalnus nuversiu. Neslėpsiu – teko pakovoti ne tik su vaikais, bet ir su popiet dirbančiais auklėtojais. „Muzika – ne mokslas“, – tokios tuo metu vyravo nuostatos. Teko jas keisti iš esmės. Savo garbei turiu pasakyti, kad maždaug po ketverių ar penkerių metų pamačiau darbo rezultatus“, – dėsto mokytoja.

 

Reikli tiek sau, tiek kitiems Rita mokė aklus ir silpnaregius vaikus muzikinio rašto, muzikos teorijos ir praktikos, dainavimo, solfedžio. „Pamačiusi, kad su vienais vaikais klydau, nepasiekiau reikiamo rezultato, su kitais taisiausi. Pati gaminau akliesiems skirtas priemones. Pavyzdžiui, violončelės neatneši į klasę ir nepademonstruosi neregiui. Prašydavau dailės mokytojos nupiešti instrumentą ant kartono, paskui iškirpdavau, kad nematantys vaikai pajustų bent violončelės korpuso formą. Panašiai mokėmės pažinti ir kitus muzikos instrumentus“, – pasakoja Rita.

Mokant neregius, reikia įdėti daug pastangų

 

Mokytoja sako, kad muzikos mokymo metodika akliesiems ir silpnaregiams nedaug tesiskiria, skiriasi tik muzikos rašto skaitymas. Skaityti natas Brailio raštu sunku. „Regintieji mato užrašytų natų aukštį penklinėje, mato melodijos judėjimo kryptį, ar ji kyla aukštyn, ar leidžiasi žemyn. Brailio raštas to nerodo, viskas rašoma toje pačioje eilutėje. Jei tai daina, atskirai rašomi žodžiai ir natos. Brailio raštu skaitantis žmogus pirštais negali išsyk skaityti dviejų eilučių, kurias mato regintysis. Aklieji viską turi tiesiog įsiminti. Tai – labai sudėtinga“, – aiškina Rita.

Be to, mokant aklus vaikus groti, reikia daug prisilietimų – parodyti, kur ir kaip padėti ranką, ją pataisyti. „Yra dalykų, kurių neregiams negali papasakoti, ypač tiems, kurie gimę akli. Jie neturi vaizdinių. Teko pasukti galvą, kaip perduoti jiems įvairias žinias. Net naktimis sapnuodavau, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. Labai daug atradimų padariau pati. Prisidėjo ir tai, kad pati esu silpnaregė – daug ką buvau atradusi dar besimokydama aukštesniojoje muzikos mokykloje“, – dėsto pašnekovė.

 

Rita sako buvusi vienintelė muzikos mokytoja A. Jonyno mokykloje, todėl jai teko visas darbo krūvis. „Muzikos mokytojo vaidmuo ypatingas kiekvienoje mokykloje – turi parengti vaikus koncertams, renginiams. Kitose mokyklose tai padaryti paprasčiau – yra vaikų, kurie lanko muzikos mokyklas, įvairius būrelius mieste. Čia galiu pasikliauti tik savimi – ko išmokau, ką parengiu, tą ir turiu“, – aiškina mokytoja.

Ritos teigimu, tenka įdėti daug pastangų, kad neregintys vaikai scenoje atrodytų estetiškai. „Ne paslaptis, kad maždaug 95 proc. informacijos apie pasaulį gauname naudodamiesi rega. Daug dalykų išmokstame mėgdžiodami kitus. Atėmus regėjimą, netenkama labai daug. Nematantys vaikai neužmezga akių kontakto, scenoje jų veidai atrodo „negyvi“, judesiai – sukaustyti. Labai sunku išgauti tinkamą išraišką veide, be to, grojant, dainuojant turi „kalbėti“ ir žmogaus kūnas. Rengiantis koncertui, reikia įdėti nemažai darbo“, – dėsto mokytoja.

 

Tenka pagalvoti ir apie kitus dalykus. Kai pasirodo regos negalią turinčių žmonių ansamblis, pirmasis ir paskutinis į sceną dainininkus įvedantis žmogus turi bent šiek tiek matyti. Jei nemato visi, dainininkams orientuotis sudėtinga. „Prieš pasirodymus daug repetuojame. Atrodo, apgalvoji viską, bet per pasirodymą matai – vėl kažkas ne taip, vėl susimoviau. Tenka mokytis ir mokyti iš naujo“, – sako itin savikritiškai savo darbą vertinanti Rita.

 

Autorės nuotraukos 

Gilino žinias

 

R. Šidlauskaitė pasakoja, kad žinių su vaikais dirbančiam pedagogui niekada nebūna per daug. Po kelerių metų muzikos dėstymo mokykloje ji nusprendė tęsti mokslus tuometinėje Klaipėdos konservatorijoje. „Sužaidė“ pavydas. Praėjus metams po aukštesniosios muzikos mokyklos baigimo, surengėme buvusių grupės draugų susitikimą. Maždaug pusė jų jau studijavo aukštojoje mokykloje. „Noriu ir aš“, – pagalvojau ir pasirinkau Klaipėdos konservatoriją“, – juokiasi pašnekovė.

Vis dėlto derinti darbą su mokslais Ritai buvo pernelyg sunku, todėl ji baigė tris konservatorijos kursus. Vėliau, siekdama įgyti daugiau darbo su aklaisiais ir silpnaregiais žinių, įstojo į Šiaulių universiteto tiflopedagogikos specialybę ir įgijo aukštojo mokslo diplomą. Jos baigiamasis darbas „Aklojo paveikslas muzikoje“ buvo įvertintas aukščiausiais balais.

 

Dešimt metų padirbėjusi A. Jonyno mokyklos mokytoja, Rita pradėjo dėstyti solfedžio pamokas ir „Lyros“ muzikos mokykloje. Pedagogei ir čia teko viską pradėti nuo pradžių.

Veiklos aktyviai mokytojai niekada netrūko. Ji daug metų organizavo respublikinį, vėliau – tarptautinį konkursą „Vyturiukai“. „Idėja surinkti muzikalius aklus ir silpnaregius vaikus tam, kad tiek jie, tiek su jais dirbantys pedagogai pasimokytų vieni iš kitų, pademonstruotų savo talentus, susipažintų vieni su kitais, kilo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai. Ją įgyvendinti teko man“, – šypsosi Rita.

 

Bendradarbiaudama su Kauno silpnaregių mokykla, A. Jonyno gimnazija kas antrus metus sukviesdavo įvairiose šalies bendrojo ugdymo, muzikos mokyklose, kultūros centruose besilankančius regos sutrikimų turinčius vaikus. „Konkursas buvo rimtas, vaikus vertino solidžios komisijos, jie būdavo apdovanojami vertingomis dovanomis. Deja, daug metų gyvavusi iniciatyva nuslopo – neliko vaikų, norinčių ir galinčių dalyvauti konkurse“, – pasakoja mokytoja.

Darbas nebe toks įdomus

 

Pašnekovė pasiguodžia – nors dar turinti noro dirbti, daugybę idėjų, įgyvendinti jų nebėra su kuo. Mažėjant vaikų, mažėja ir turinčiųjų talentą. „Kelerius metus iš eilės mano mokiniai rinkdavosi muzikos brandos egzaminą – net ne po vieną, o po keletą. Išlaikydavo jį labai gerais pažymiais. Komisija iš miesto stebėdavosi, kad akli vaikai gali konkuruoti su „sveikais“, per egzaminą groja tokius sudėtingus kūrinius kaip Liudviko van Bethoveno „Mėnesienos sonata“, – pasakoja Rita.

Vis dėlto mokytoja sako niekada neskatinusi gabių mokinių rinktis muziko kelio: „Ši profesija neregiui ar silpnaregiui – labai sunki, žinau tai iš savo asmeninės patirties. Silpnaregiui programos dar šiek tiek pritaikytos, jis mato natas, klaviatūrą, o neregiui tenka viską išmokti atmintinai. Sakau vaikams: „Jei jau negalite be muzikos, eikite mokytis. Bet jei jaučiate, kad nepakelsite sunkumų, geriau rinkitės kitą kelią.“ Ir išties – renkasi tie, kurie be muzikos negali gyventi, kuriems alga nėra svarbiausia. Štai ir šiais metais viena mano mokinė įstojo į Vilniaus konservatoriją.“

 

Nors pedagogei pavyko parengti ne vieną muziką, ji paneigia mitą, kad regos sutrikimų turintys vaikai yra gabesni muzikai. „Taip, šių vaikų klausa yra geresnė. Kai žmogus nemato, įsijungia gamtos sukurti kompensaciniai mechanizmai – lytėjimas, klausa. Bet tai – ne muzikinė klausa. Šis mitas yra malonus žmonių ausiai, bet su realybe neturi nieko bendra. Žinoma, aš asmeniškai mokslinių tyrimų nedariau, bet iš patirties galiu pasakyti, kad praktikoje neteko susidurti su ypatingais neregių vaikų talentais. Štai mokykloje dabar mokosi apie 80 mokinių – vos devyni turi muzikinę klausą. Taip, neregių klausa stipresnė, bet muzikinė – čia jau kaip Dievas davė ar kaip kuris iš tėvų paveldėjo“, – aiškina Rita.

Patirtis bendrojo ugdymo pedagogams nereikalinga

 

Mokytojos metodininkės kategoriją įgijusi pedagogė pasidžiaugia, kad puikiai sutaria su vaikais, yra gerbiama. Ji – griežta, bet teisinga, visada pažymius rašo tik už žinias, neturi simpatijų ar antipatijų. Vis dėlto Rita pabrėžia, kad net muzikos mokymas mokyklose neturi virsti žaidimu. „Dabar vyrauja nuostata, kad mokymas turi būti toks, kad visiems būtų smagu ir linksma. Vaikai nusiteikę: jei paprasta, lengva – mokomės, jei sunku – metame į šalį, nes tenka padirbėti. Taip mokantis įgyti reikiamų žinių neįmanoma“, – sako Rita.

Mokytoja stengiasi, kad mokinių muzikos žinios būtų įvairios. Ji pasidžiaugia, kad dabar muzikos mokymą gerokai pagyvina atsiradusios išmaniosios technologijos – galima paklausyti koncertų per internetą, parodyti vaizdus iš arti, juos padidinti, išgirsti kiekvieno instrumento garsą. Be to, atsiranda ir akliesiems pritaikytos natų rašymo programos. „Vis dėlto ir tai – lazda dviem galais. Vaikai, pasinėrę į savo išmaniuosius įrenginius, laiką leidžia tuščiai. Juos sunku sudominti rimta muzika, kai aplink vyrauja popsas“, – dėsto pašnekovė.

 

Pedagogė pernelyg neliūdi dėl to, kad mokykloje lieka mažiau vaikų – tai reiškia, kad medicina pažengė į priekį, padeda užbėgti už akių regos sutrikimams. „Gerai, kad regos negalią turintys vaikai turi galimybę rinktis, deja, labai reta išimtis, kai iš bendrojo ugdymo mokyklų į mūsų centrą ateina vaikai, mokantys muzikinį raštą“, – apgailestauja mokytoja metodininkė.

Rita stebisi, kad bendrojo ugdymo mokyklų pedagogai labai retai kreipiasi pagalbos, patarimų, kaip mokyti muzikos aklus ar silpnaregius vaikus: „Per visą savo darbo laiką sulaukiau tik dviejų mokytojų pasiteiravimų. Akivaizdu, kad muzikos regos sutrikimų turintys vaikai mokomi bet kaip ar visai nemokomi. Štai vienais metais sulaukiau vaikų, prieš tai lankiusių muzikos mokyklą. Pradėjau diktuoti solfedžio diktantą. Pasirodė, kad jie nemoka užrašyti natų. Paklausiau – ko mokėsi? Sako: nupiešė mokytojas ant lentos penklinę, mes penkias linijas pabraukėme, mokytojas parodė, kaip rašomos natos, bet patiems rašyti nereikėjo. Teko su jais viską mokytis nuo nulio.“

 

Mokytojos teigimu, kol specialiosiose mokyklose regos sutrikimų turinčių vaikų įgyjamos žinios yra kur kas gilesnės ir išsamesnės nei besimokančiųjų integruotai, tokių mokymo įstaigų atsisakyti nederėtų.