Refleksija

Refleksijos – kai viskas išsigrynina ir tampa aišku. Kalba lopšinių, mylavimų ir žaidinimų būdu kelia ir augina, aštrina protą, leidžia reikšti mintis. Kalba saugo, jungia ir apibrėžia, leisdama vadintis Tauta. Kai viena tauta gerbia kitą, randasi bendradarbiavimas, siekiant tų pačių – visoms žemės tautoms svarbių tikslų.

Patarimai tėvams

Bendru sutarimu pripažįstame, jog egzistuoja dvikalbystė, pridėčiau, ir daugiakalbystė, vaikų vystymosi ir ugdymosi sunkumai. Kuria kalba vaikas mąsto? Atsakymas į šį klausimą leidžia geriau jį ar ją suprasti ir padėti mažyliui patekus į naują aplinką.

Nesenstančios tiesos

Kalbinė ir socialinė komunikavimo aplinka vienaip ar kitaip daro įtaką ne tik protinių galių raidai. Net suaugęs žmogus, atsidūręs tarp žmonių, nesuprantančių jo kalbos, gali sutrikti ar išsigąsti. Tad verta atvirai, sąžiningai ir laiku jaunas šeimas informuoti, jog sėkmingiausias ir sklandžiausias ugdymo(si) kelias – gimtąja, t. y. tėvų (namų) kalba.

Prisiimdama atsakomybę už asmeninį konsultavimą, paaiškinu priežastis. Mano patarimai grindžiami moksliškumo principu ir pastebėjimų analize, kasdieniame pedagoginiame procese.

Tyrimas dalyvaujant – taip esu pavadinusi vieną iš praktikuojamų, mano manymu, būtinų pedagoginės-metodinės veiklos dalių. Apmąstydama pastebėtus ir patirtus pokyčius, priėjau prie išvadų, kuriomis dalijuosi.

1. Visais laikais tėvams rūpi, kad dukros ir sūnūs savojo gyvenimo kely saugiai atsiskleistų ir pasiektų sėkmingos savirealizacijos.
2. Visų sociokultūrinių sluoksnių tėvai suinteresuoti padėti savo vaikams augti, mokytis, tapti sėkmingais žmonėmis.
3. Naudingiausi, suvokimo kaip dirbti – individualūs ir konfidencialūs pasikalbėjimai su abipusio nuoširdaus atviravimo elementais. Sopuliai – taip vadinu itin svarbią, atidumo ir atsargumo, išmanymo ir pagarbos, noro veikti ir gebėjimo atsižvelgti į informaciją, bendravimo metodiką. Abipusiu pasitikėjimu grindžiamoje sąveikoje pasitarnauja tai, ką vadiname „mokėjimu skaityti tarp eilučių“.
4. Individualaus pokalbio su vaiko šeima metu aptariamos palankaus ugdymo(si) ir raidos sąlygos, išskiriama ir gimtosios kalbos svarba.

4.1. Šeimos, kurioje auga vaikas, namų ir giminės šnekamoji aplinka, namuose praktikuojami komunikavimo būdai, be abejo, daro įtaką vaiko saviraiškai. Vaikas laisvai reiškia mintis, emocijas, kuria, svarsto ir fantazuoja.

4.2. Patekęs į aplinką, kurioje informacija transliuojama ne „namų kalba“, vaikas patiria nesaugumo jausmą, nepasitikėjimą, kurį, laikui bėgant, galimai kompensuoja emocinis ryšys. Vaikas nurimsta kalbinamas įprasta kalba ir tonu.

4.3. Dauguma vaikų „perlipa slenkstį“, kurio nesirenka, ugdymui ir mokymui(si) skirtą kalbą parenka tėvai. „Mes gyvensime Lietuvoje, vaikui po to bus lengviau susirasti darbą“, – sako namuose ne tik lietuviškai kalbančių šeimų atstovai.

4.4. (Galbūt) mažakalbių tėvų vaikai – taip pavadinau vaikus, kurių kalba ženkliai vėluoja arba jos raida – nevientisa. Tai – galimai šiuolaikinio komunikavimo ir naujų technologijų viešpatavimo pasekmė.

4.5. (Galbūt) pasekmė yra nekultūringas bendravimas artimiausioje vaikų aplinkoje – taip vadinu kalbą, kurios pagražinimui reikia sumanumo.

4.6. Dominuojančio intelekto raiška – taip vadinu reiškinius, kuomet vaikas vartoja nedaug žodžių, tačiau kalba savaip, pavyzdžiui, piešiniais, judesiais, mimika, žvilgsniu. Laikau šį reiškinį unikaliu asmenybės bruožu.

5. Pagalba, pažįstant savo vaiką giliau, įvairiau ir profesionaliau – būtent už tai, manau, visais laikais tėvai gerbė ir gerbia auklėtojus, mokytojus ir švietimo pagalbos specialistus.
6. Pagalba, organizuojant vaikams tinkamas priežiūros ir ugdymo, mokymo(si) sąlygas, įskaitant ir pedagoginį poveikį – už tai tėvai gerbė ir gerbia vadovus, administracijos atstovus. Kas iš to, jei mes, švietimiečiai, vieni kitus giriame ir apdovanojame, o tėvai ir vaikai apie mus kitokios nuomonės.
7. „Asmenybė ugdo asmenybę“ – tai ne tik šviesaus atminimo Meilės Lukšienės esminė linija ir Kelias, – šis, Pažangai iš esmės pasitarnaujantis būdas, akivaizdu, nepraranda prasmės bei galios ir šiais nuotolinio mokymosi dominavimo laikais. Tėvai ir vaikai mato, jaučia, girdi ir suvokia, kiek gebame ir įstengiame būti naudingi žinių atrankos ir pritaikymo, perteikimo, bendradarbiavimo ir vertybinių nuostatų puoselėjimui skirtuose lygmenyse.

Apie save

Šiais metais rugpjūčio mėnesį sukanka 40 metų, kai einu pedagoginės, vadybinės, metodinės, socialinės, meninės ir komunikacinės profesinės veiklos keliu. Būta įvairių darbo su vaikais, jaunimu, brandaus amžiaus žmonėmis patirčių, įskaitant ir vienos kadencijos veiklą Nepriklausomų priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo ekspertų komisijoje.

O vieną svarbiausių žinučių man ir, tikiuosi, daugeliui, išgirdau iš auklėtojos padėjėjos. „Kiekvieną darbą, kurio imamės, reikia mylėti“ – sakė ji, kiekvieną darbo dieną tai įrodydama praktiškai.

Jau seniai supratau, kad ugdymo ir švietimo įstaigoje augina(me), auklėja(me) ir moko(me) visi – ne tik pedagogai. Mat, besimokydama Švenčionių rajono Davaisių pradinėje mokykloje, į kurią pėsčiomis klampodavome po kelis kilometrus žiemą, ten dirbusios dvi moterys – mokytoja ir valytoja-pečkurys – pirmiausia pakviesdavo mus arbatos ir sušildydavo žodžiu, tik vėliau prasidėdavo pamokos.

Svirkų aštuonmetėje mokėmės sąžiningai, mat klasėje, kurioje tik šeši vaikai, išmokimai, pažanga kasdien – kaip ant delno. Vaikams svarbu, ką mokytojai moka ir geba be žinių perteikimo. Smagu, jog matematikos mokytojas grojo ir mokė mus dainuoti, o muzikos mokytoja mokė šokti ir žaisti liaudies žaidimus. Gamtos pažinimo mokytojas organizuodavo keliones pėsčiomis ir automobiliu. Pamenu, kaip brezentu dengtu automobiliu, anuomet buvome vežami į ekskursiją Trakų pilyje. Buvo smagu, o nepatogumai pasimiršo – kaip ir visi sunkumai, kuriuos patiria ūkio, žemės darbuose paskendę kaimo ir gyvenviečių žmonės.

Anuomet buvome supažindinami su gimtąjį kraštą garsinusiais žmonėmis, pavyzdžiui, kraštotyrininku Česlovu Kudaba; šeimose ir Adutiškio bažnyčioje pažinome katalikišką ne dogmatinį mokymą – vedimą… kažkaip žmogiškai, savaime.

Mat to meto bažnyčia laikyta kultūrinio-dvasinio gyvenimo pakylėjimo centru. Tikriausiai ir dėl to, kad tarnystę ten atliko šviesaus atminimo kunigas Bronislovas Laurinavičius. Šypsodamasi prisimenu jo pamokslus, dalis jų buvo skiriama – ne vaikų ausims. Tuomet Jis paprašydavo vaikus eiti pasivaikščioti aplink bažnyčią. Su vaikais buvo kita kalba. Šviesus, plačių pažiūrų žmogus, dirbęs prevencinį dvasinei, psichologinei higienai ir paramai skirtą darbą; rasdavo laiko ekologijai ir gamtosaugai.

„Iš kur mes atėjome?“ – taip pavadintas pirmasis mano filosofijos rašinėlis, kuris, pamenu, patiko laikinai tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete dirbusiai Irenai Gaidamavičienei, vienai iš šviesaus atminimo Romualdo Ozolo bendražygių.

Esu dėkinga likimui, leidusiam išgirsti šviesaus atminimo doc. Genovaitės Gaučienės žodžius: „Vaikams reikia rodyti šviesą“. Labai džiaugiuos, jog kažkada į „Dialogą“ nunešiau pirmąjį savo straipsnį – tarpsisteminio, tarpkultūrinio ugdymo „Vis platėjančiu takeliu…“ projektą. Jo idėjas įgyvendinu ligi šiolei – kurdama, priartindama šviesios vaikystės idealus, gamtos grožį, tėviškės reikšmingumą, šeimos garbę ir pan.

Tiesa, prieš tai jau buvau baigusi Naujojoje Vilnioje veikusią Vilniaus pedagoginę mokyklą (dabar Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas – red. past.) ir girdėjusi „tarp eilučių“ ištartus dėstytojo A. Chlebinsko žodžius: „Mergaitės, kuomet rinksitės sau vyrą, žinokite, kad jis neturi būti tuščias indas“.

Dėl man nežinomų priežasčių, visada buvau ir esu jautri žodžiui. Vaikystėje skaičiau daug pasakų, vėliau – grožinę to meto literatūrą. Magistro studijų metais lentynoje atsirado Lietuvių rašytojų sąvadas.

Meninis suvokimas atvedė į kūrybą. Esu laiminga galėdama vaiko poreikius išsakyti atstovaudama meninės raiškos būdams – poezijai ir dailei.

Mūsų bendras tikslas – Ateities žmogus.

+11

0