Provokacija ar realija: kaip sukurti (ne)efektyvią švietimo sistemą?

Aušra Židžiūnienė

Vilniaus universitete dvi dienas vykusioje konferencijoje „Švietimo politika kultūriniuose kontekstuose: transmisija ir / ar transformacija“ siekta aptarti problemas, su kuriomis susiduria ugdymo mokslas dėl greitai besikeičiančios kultūrinės aplinkos. Diskutuota apie tai, ką perduosime ateities kartoms, ar tikrai turime stengtis tai perduoti, o gal turime kurti naujus žinių, vertybių ir gebėjimų konstruktus? Kai kurie klausimai atsakyti, kiti – permąstyti, dar kiti – palikti ateičiai…

 

Antrosios dienos paskutinės konferencijos sesijos pagrindinį pranešimą savo 60-ojo jubiliejaus proga auditorijai dovanojo prof. habil. dr. Rimantas Želvys. Konferencijos svečiai, žinodami Profesoriaus darbus ir atsidavimą švietimui, nekantraudami laukė jo minčių. Juolab kad pranešimo pavadinimas intrigavo…

 

Kaip sukurti (ne)efektyvią švietimo sistemą?

Prof. habil. dr. Rimantas Želvys

 

Šiandieninis pranešimas, mano galva, yra visa apibendrinantis. Šiandien nenoriu kalbėti apie sudėtingų mokslinių tyrimų rezultatus. Tiesiog noriu pasidalyti bendra nuotaika, kuri kyla mąstant apie šių dienų mūsų šalies švietimo sistemą. Viliuosi, kad mano pranešimas suteiks peno tolesnei diskusijai.

Viena dažniausiai viešojoje erdvėje diskutuojamų temų yra švietimo kokybė. Šios diskusijos neretai būna nekonstruktyvios, nes švietimo kokybė turi daug įvairių apibrėžimų, ir diskusijų dalyviai gali operuoti skirtingomis kokybės sampratomis. Dažniausiai literatūroje sutinkamos šios kokybės sampratos: kokybė kaip išskirtinumas, kokybė kaip atitiktis standartams, kokybė kaip klientų pasitenkinimo lygis, kokybė kaip susitarimas ir kokybė kaip tikslų pasiekimo efektyvumas. Pastarasis iš pateiktų apibrėžimų, manyčiau, yra tinkamiausias, nes išsiskiria iš kitų tuo, kad tikslų pasiekiamumą galima išmatuoti, nustačius atitinkamus kiekybinius rodiklius. Išmatuoti galima ir našumą – pasiektų rezultatų ir sąnaudų santykį. Švietimas būna efektyvus ir našus tuomet, kai pageidaujami rezultatai pasiekiami su mažiausiomis sąnaudomis. Aukšto ekonominio išsivystymo šalys gali sau leisti turėti veiksmingą, bet brangią švietimo sistemą, reikalaujančią didelių sąnaudų. Kita vertus, švietimas gali būti neefektyvus, bet našus: rezultatai neatspindi visuomenės lūkesčių, tačiau sąnaudos minimalios. Žinoma, įmanomas ir pats blogiausias variantas, kuomet švietimas nėra nei efektyvus, nei našus. Pageidaujamas rezultatas – efektyvi ir naši švietimo sistema. Pasiekiami aukšti rezultatai, panaudojant optimalius išteklius. Taip pat švietimo sistema gali būti neefektyvi, bet naši. Tai reikštų, kad išteklių turima mažai, bet pasiekiama visai neblogų rezultatų.

 

Keliu hipotezę, kad Lietuvos švietimo sistema priklauso būtent šiai kategorijai. Su menkais ištekliais mes gebame kurti mokslą. Tačiau nenoriu bėgti įvykiams už akių ir deklaruoti šių dalykų kaip faktų, nes su kolegomis mokslininkais tyrime pradėjome vertinti efektyvumą ir našumą, todėl vėliau galėsime tiksliau atsakyti, ar mano spėjimas pasitvirtino.

Nepaisant bene universaliai deklaruojamo švietimo kokybės ir efektyvumo siekio, praktikoje įgyvendinama švietimo politika gali vesti priešinga kryptimi. Galima išskirti šiuos politinius žingsnius, vedančius į neefektyvią švietimo sistemą (ties kiekvienu iš jų savo pranešime ir stabtelėsiu): nuosekliai mažinti švietimo finansavimą, kuo trumpiau mokyti(s), stengtis išlaikyti neracionalų švietimo tinklą, rengti kuo menkesnio išsilavinimo mokytojus, sukurti pedagogų trūkumo situaciją, ignoruoti mokslinius tyrimus ir ekspertų išvadas.

Europos šalių švietimo kontekstas

 

Nuosekliai mažinti švietimo finansavimą. Žinoma, didesnės investicijos į švietimą gali paskatinti, bet gali ir nepaskatinti efektyvesnio švietimo sistemos funkcionavimo. Kaip jau minėjau, esama šalių, kurios investuoja daug, bet nuo to švietimo sistema efektyvesnė netampa. Bet jeigu tikėsime tuo, ką teigia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), – šalyse, kur skiriama mažiau nei 50 tūkst. JAV dolerių vieno 6–15 metų mokinio ugdymui (Lietuva priklauso šiai šalių grupei), kiekviena papildoma 10 tūkst. dolerių investicija pagerina PISA rezultatus 25 taškais. Jeigu tai teigia EBPO ekspertai, matyt, galima tuo tikėti. Taigi daugiau investavę galėtume pasiekti geresnių rezultatų. Turbūt galioja ir atvirkštinė taisyklė, kai, investuodami mažiau, sulaukiame prastesnių rezultatų.

 

Kuo trumpiau mokytis. Ilgesnis mokymosi laikas nebūtinai lems geresnį išmokimą, tačiau mažiau mokydamasis tikrai neišmoksi daugiau. Visiems veiksniams esant vienodiems ir tik pailginus mokymosi laiką, mokymosi pasiekimai pagerėja. EBPO šalyse vidutinė ugdymo trukmė – 13 metų. Tose šalyse, kuriose mokomasi 1–2 metais trumpiau, yra mažesnė mokslo metų trukmė arba egzistuoja mokyklos nelankymo problema, prastesni ir mokymosi pasiekimai. Apie tai liudija PISA tyrimo duomenys. Todėl EBPO rekomenduoja padidinti mokymosi dienų skaičių per metus. Jeigu nenorima to daryti, galima didinti privalomojo ugdymo metų skaičių arba padidinti mokymo(si) valandų per dieną skaičių.

 

Išlaikyti neracionalų švietimo tinklą. Tyrimai rodo, kad nedidelėse ugdymo įstaigose, kuriose stinga mokytojų, sudaromos mažakomplektės arba jungtinės klasės, kur mokinių pasiekimai žemesni. Tendencija, kad mažos organizacijos yra neefektyvios, pasireiškia ir kitose švietimo grandyse. Daugelyje šalių dėl šios priežasties siekiama optimizuoti ne tik bendrojo ugdymo įstaigų, bet ir aukštųjų mokyklų tinklą. Visa tai itin aktualu toms šalims, kuriose dėl įvairių priežasčių mažėja besimokančiųjų.

 

Rengti kuo menkesnio išsilavinimo mokytojus. Tyrimai rodo, kad efektyvų ugdymą bene labiausiai lemia aukšta mokytojo kvalifikacija. Kuo aukštesnė darbuotojo kvalifikacija, tuo labiau jis geba dirbti savarankiškai ir tuo mažesnė būtinybė jį kontroliuoti. Šalių, kuriose mokytojai yra aukštos kvalifikacijos specialistai, mokyklos pasižymi didesniu savarankiškumu ir novatoriškumu. Daugumoje Europos šalių mokytojas privalo būti įgijęs magistro laipsnį.

 

Sukurti pedagogų trūkumo situaciją. Esant kvalifikuotų pedagogų pertekliui, mokyklos gali atsirinkti geriausiai pasirengusius ir labiausiai motyvuotus kandidatus. Esant kvalifikuotų pedagogų trūkumui, mokyklos kviečiasi bet ką, kas tik sutinka dirbti, tarp jų ir neturinčius pakankamos kvalifikacijos kandidatus. Pedagogų trūkumą gali sukelti menkas profesijos prestižas, nekonkurencingas atlyginimas, nepakankamos socialinės garantijos, netinkamai organizuotas pedagogų rengimas ir kt.

 

Ignoruoti mokslinius tyrimus ir ekspertų išvadas. Apie švietimą surinkta begalė statistinių ir kitokių duomenų, vykdomi didelės apimties tarptautiniai tyrimai, skelbiama daugybė mokslinių straipsnių ir kt., todėl pastebima globali tendencija vykdyti tyrimais ir informacija grindžiamą švietimo politiką. Būdingas šios tendencijos apraiškos pavyzdys – PISA ir kitų didelės apimties tarptautinių tyrimų poveikis juose dalyvaujančių šalių švietimo politikai. Žinoma, galima dalyvauti tyrimuose, išklausyti ekspertų rekomendacijas ir kaupti kitą informaciją, bet ja nesinaudoti. Politikai gali nuspręsti, kad jie viską žino geriausiai, o švietimo sistema yra tokia paprasta ir suprantama, kad, reformuojant švietimą, visiškai pakanka elementarių, logiškai išprotautų sprendimų.

Kaip sekasi Lietuvai?

 

Informacija, kurią netrukus pateiksiu, paremta šių metų Statistikos departamento pateiktais duomenimis. Norisi tik apgailestauti, kad Statistikos departamentas nebeleidžia leidinio „Švietimas“ ir pateikia tik bendrus faktus. Tiems, kas seka švietimo statistiką ir bando ją analizuoti, tai išties sukrečianti žinia…

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje švietimo finansavimas tendencingai mažėja. Galime girdėti kalbų, kad absoliučiu dydžiu finansavimas nemažėja. Bet juk kainos nestovi vietoje? Toks finansavimo stabilumas vis tiek sukuria mažėjimo efektą. Taip pat galime girdėti argumentą, kad švietimui skiriamos lėšos viršija EBPO šalims skiriamo finansavimo vidurkį, bet kartu turime suvokti ir tai, jog mes esame maža šalis. Jeigu palyginsime dideles ir mažas šalis, išryškės esminiai skirtumai, nes čia veikia masto ekonomika. Kaip didelę mokyklą yra ekonomiškiau išlaikyti nei mažą, taip ir didelė švietimo sistema – ekonomiškesnė.

 

Kuo trumpiau mokytis – Lietuvos mokinių svajonė. Lietuvos mokslo metų trukmė (168 dienos pagrindinėje mokykloje) yra viena trumpiausių EBPO šalyse (vidurkis – 184 dienos), dažnai daromos pertraukos, įskaitant beveik trijų mėnesių vasaros atostogas (EBPO, 2017). Moksliniais tyrimais įrodyta, kad dėl ilgos pertraukos vasarą galimas didelis mokymo(si) rezultatų nuosmukis, kuris gali prilygti vienam nenutrūkstamo mokymo mėnesiui (EBPO 2017). Privalomojo ugdymo ciklo pabaigoje Lietuvos mokiniai būna gavę gerokai mažiau privalomo mokymo(si) laiko valandų nei jų bendraamžiai ES ar EBPO šalyse ir tas skirtumas sudaro maždaug metus mokymo(si) laiko (6577 ir 7540 valandų) (EBPO, 2017).

 

Išlaikyti neracionalų švietimo tinklą. Mokinių skaičius klasėje kaimo ir miesto mokykloje skiriasi devynis kartus. Mokinių pasiekimai mažesnėse kaimo mokyklose yra žemesni nei miesto, o tai didina socialinę atskirtį (Valstybės kontrolė, 2017). Mažos mokyklos nepajėgios užtikrinti gerų mokymosi rezultatų, bet savivaldybės neskuba jų pertvarkyti, o ministerija neturi galių paveikti savivaldybių planų dėl tinklo pertvarkos (Valstybės kontrolė, 2017). Noriu dar pridėti, kad universitetų tinklo pertvarka prasidėjo nesėkmingai ir užstrigo.

 

Rengti kuo menkesnio išsilavinimo mokytojus. Lietuvoje mokytojai, nors ir turi mokytojo kvalifikaciją, pasižymi prastesniais matematinio raštingumo įgūdžiais nei kiti aukštojo mokslo studijas baigę asmenys ir vidutiniškai mokytojai kitose EBPO šalyse, dalyvaujančiose Suaugusiųjų gebėjimų PIAAC tyrime (EBPO, 2017). Periodiškai inicijuojamos diskusijos apie tai, kad ikimokyklinio ugdymo pedagogams nebūtinas universitetinis išsilavinimas, todėl reikia apsiriboti šių specialistų rengimu kolegijose. Kitaip tariant, mes ir vėl ketiname eiti prieš srovę. Jau anksčiau mėginta priimti šį nutarimą, bet tuomet dar pavyko išsaugoti tai, ką turėjome. Dabar šios diskusijos vėl atsinaujina, nors pasaulis žengia priešinga linkme. Juk medikus ruošiame daugybę metų, tad atrodo, kad vaiko kūną gydyti daug sudėtingiau nei dirbti su vaiko siela.

 

Sukurti pedagogų trūkumo situaciją. Mokytojai Lietuvoje yra gerokai vyresni nei vidutiniškai EBPO šalyse ir ES (EBPO, 2017). Vidutinis mokytojų amžius yra 48,1 metų pradinio ugdymo pakopoje ir 48,9 metų pagrindinio ugdymo pakopoje (EBPO, 2017). Reorganizavus pedagogus rengusį universitetą, jo funkcijas turintiems perimti kitų universitetų pedagogų rengimo centrams prireiks laiko kompensuoti atsiradusį vakuumą, o lygiavertės infrastruktūros šalies pedagogų rengimo sistema greičiausiai niekada nebeturės. Įvedus kadencijas ugdymo įstaigų vadovams, pasijuto ne tik mokytojų, bet ir vadovų trūkumas, nes toli gražu ne visi į vadovus galėję pretenduoti pedagogai yra linkę nuolatinio darbo sutartį pakeisti į terminuotą.

 

Ignoruoti mokslinius tyrimus ir ekspertų išvadas. „ŠMM trūksta atskiros įstaigos, kuri atliktų mokslinius tyrimus arba „žinių tarpininko“ vaidmenį, kad formuojant politiką būtų galima reguliariai remtis išorės moksliniais tyrimais“ (EBPO, 2017). 2001 m. buvo reorganizuotas Pedagogikos institutas, 2018 m. – Lietuvos edukologijos universitetas. Mokslo regresas akivaizdus – nuo mokslinio tyrimo instituto iki vienos doktorantūros vietos Vilniaus universitete, kuris turėtų tapti pagrindiniu pedagogų rengimo centru Vilniuje. Gaila, bet pagrindiniais švietimo ekspertais dažnai tampa politikai ir verslininkai. Švietimo sistemoje daromi voliuntaristiniai sprendimai ir inicijuojamos iš anksto nesėkmei pasmerktos reformos.

 

Kodėl nenorima kurti efektyvios švietimo sistemos. Atmetus sąmokslo teorijas ir elementarų kvailumą kaip galimus paaiškinimus, labiausiai tikėtina tokios neracionalios politikos priežastimi laikytini įtakingi visuomenės grupių interesai. Vietos politikai nesuinteresuoti atsisakyti mažų neefektyviai dirbančių mokyklų. Aukštosios mokyklos, mažėjant stojančiųjų skaičiui, nesuinteresuotos kelti aukštesnius reikalavimus studentams. Nors profesinių mokyklų auklėtinių nedarbo lygis yra daugiau kaip du kartus didesnis už aukštųjų mokyklų absolventų, toliau proteguojamas profesinis mokymas, nes jis pigesnis ir naudingesnis darbdaviams. Mokytojai nesuinteresuoti nei mokyklų tinklo optimizavimu, nei mokslo metų ilginimu, nei aukštesniais kvalifikaciniais reikalavimais pedagogo profesijai. Verslininkai nesuinteresuoti pertekliniu jaunimo išsilavinimu. Jei visų mokinių pasiekimai bus aukšti, kas eis mokytis į profesines mokyklas? Visuomenei švietimas nėra prioritetas, ir politikai tai puikiai jaučia, todėl nukreipia išteklius į socialiai jautresnes sritis.

Nepaisant to, kad švietimo sistema neefektyvi, ji išlieka pakankamai naši: su menkais ištekliais pavyksta pasiekti vidutiniškų rezultatų.

 

Ateities švietimo vizija (jei neįvyks esminių pokyčių). Turėsime palyginti daug, bet prastokai apmokamų pedagoginių darbuotojų, kurių amžiaus vidurkis bus vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Turėsime palyginti daug, bet menkai aprūpintų mokyklų ir universitetų, nepajėgiančių konkuruoti tarptautinėje švietimo rinkoje. Matysime didelius mokinių pasiekimų skirtumus: turėsime santykinai aukštus pasiekimus demonstruojančių švietimo įstaigų, bet bendras Lietuvos rezultatas bus žemesnis už EBPO šalių vidurkį. Kita vertus, švietimo sistema bus patogi daugeliui interesų grupių: švietimo įstaigos bus arti švietimo vartotojų, valstybei švietimo sistemos išlaikymas bus santykinai pigus, mokytojų ir dėstytojų darbas nebus prestižinis, tačiau užtikrins kuklų nuolatinį pajamų šaltinį. Ugdymo mokslai ir toliau bus laikomi „nerimtais“ mokslais.

 

***

Susirinkusieji į paskaitą po provokuojančių profesoriaus pastebėjimų turės apie ką pamąstyti, tačiau sulauktas klausimas iš auditorijos privertė susimąstyti ir prof. R. Želvį. „Trys žingsniai, ką reikėtų daryti, kad prielaidos efektyviai švietimo sistemai būtų bent jau arti pakankamų. Ir ką konkrečiai Viliaus universitetas turėtų daryti, kad traukinys riedėtų link efektyvios švietimo sistemos?“ – teiravosi Vilniaus universiteto studijų prorektorius doc. dr. Valdas Jaskūnas.

Profesorius R. Želvys pripažino, kad tai ir yra esminis klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti keliais sakiniais. „Mano galva, visa ko esminis žingsnis yra sugrąžinti į švietimo sritį profesionalumą. Mes, mokslininkai, atidavę daugybę metų švietimo sričiai, teskaitome mokslinius pranešimus, bet juk derėtų priimant sisteminius sprendimus remtis moksliniais tyrimais. Kitas žingsnis – permąstyti švietimo finansavimo politiką. Nesakau, kad padidinti finansavimą, bet be galo svarbu peržiūrėti ir racionaliai jį paskirstyti. O konkrečiai Vilniaus universitetas, turintis aukšto lygio mokslinį potencialą, galėtų jį nukreipti tam, kad visokeriopai būtų stiprinama pedagoginė sritis. Čia, žinoma, reikalinga ir centrinės administracijos parama. Gaila, bet VU vis tiek dar negalės pasiūlyti tokios geros mokymo bazės, kokią turėjo Lietuvos edukologijos universitetas“, – pabrėžė profesorius.

 

Pranešimas parengtas pagal projektą „ES šalių švietimo sistemų efektyvumo ir našumo analizė naudojant antrinius didelės apimties duomenis (EFECTAS)“ (Nr. DOTSUT-39 (09.3.3-LMT-K-712-01-0018) / LSS-250000-57), finansuojamą Europos socialinio fondo lėšomis pagal priemonės Nr. 09.3.3-LMT-K-712 veiklą „Mokslininkų kvalifikacijos tobulinimas vykdant aukšto lygio MTEP projektus“. Projekto mokslininkai tyrinėja ir skelbia straipsnius mokslo žurnaluose ir konferencijose. Galutiniai rezultatai bus skelbiami vėliau.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *