Projektas „Aš – žmogus, tu – žmogus“

Šiaulių logopedinės mokyklos ikimokyklinio ugdymo skyriuje ugdosi specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai. Norėdama pasiekti, kad vaikai daugiau kalbėtų, suvoktų apie save kaip žmogų, geriau įsisavintų vaizdinius ir pavadinimus, organizavau integruotą ugdymo projektą „Aš – žmogus, tu – žmogus“. Teko sugalvoti kuo įvairesnių aplinkų, netradicinių priemonių, integruotų veiklų, siekiant suformuoti tinkamą požiūrį į sveiką gyvenimo būdą. Juk sveikos gyvensenos įpročiai, tinkama mityba formuojasi būtent vaikystėje, o jų pasekmės gali turėti įtakos visam tolesniam vaiko gyvenimui.

„Susipažįstu su savimi“

Pažintį apie save, savo kūno sandarą ir atliekamas funkcijas pradėjau nuo žmogaus galvos. Vaikai, žiūrėdami į atsineštus veidrodėlius, stebėjo savo galvą, veidą. Keisdami veido mimikas, sudarinėjo įvairias nuotaikas. Emocijoms įvardyti pagelbėjo priemonė „Emociukai“. Vaikai grožėjosi savo plaukų spalva, nagrinėjo išorinę akies sandarą, įvardijo spalvą, formą, mokėsi piešti ir nuspalvinti savo akis. Domėjosi savo nosimi, burna. Kiek buvo džiaugsmo, kai, radę dantis, liežuvį, gomurį, dar užmatė ir mažą liežuvėlį.

Pakviesta viešnia – Šiaulių visuomenės sveikatos biuro, visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Neringa Žukaitytė – atvyko ne viena, o su drakoniuku. Dviejų grupių vaikučius supažindino, aktyviai ir linksmai jiems pasakojo, kam reikalingi dantys, kodėl reikia juos valytis ir kaip taisyklingai tai daryti? Aptarė, kaip galima apsaugoti dantukus nuo karieso ir kitų dantis puolančių ligų. Vaikai atliko pavestas užduotis iš parengtų mokomųjų knygelių „Laiminga šypsenėlė“ ir gavo dovanų dantų priežiūros kalendorių. Pabaigoje labai nesunkiai įminė mįslę: pilnas tvartelis baltų vištelių. Kas?

Kitą dieną vaikai vėl tęsė stebėjimus. Noriai tyrinėjo ausies sandarą, žinoma, ne savo, o draugo. Tai skatino bendravimą, draugiškumą, švelnumą, atsargumą vienas kitam. Taip plėtojosi vaikų žinių bagažas, kalbiniai gebėjimai, sveikatos stiprinimo įgūdžiai. Po ilgų stebėjimų, įtvirtinant žinias, vaikai piešė savo portretą „Čia esu aš!“.

„Naujų žodžių lietus“

Siekdama vaikams suformuoti žinių bagažą apie žmogaus anatomiją, įtvirtinant pavadinimus, organizavau praktines dirbtuves „Man įdomu… Koks aš esu?“. Vaikai iš detalių konstravo žmogaus kūno dalių erdvinę priemonę, susidomėję stebėjo jungiamas dalis. Atliekant užduotį iškilo klausimas, kodėl apatinis žandikaulis juda? Pasikalbėjome „Kas dar slypi mumyse?“, peržiūrėjome ir aptarėme mokomąją medžiagą apie žmogų pasitelkę informacines ir komunikacines priemones. Vaikų žodynas pasipildė naujais žodžiais: kaukolė, smegenys, žandikaulis. Ugdytinių susidomėjimas savo kūno sandara neblėso – jie ir toliau jungė detales. Pagaliau surinktas skeletas – šis žodis tuoj pat liko vaikų atmintyje. Ugdytiniai išgirdo daug naujų negirdėtų žodžių: stuburas, krūtinės ląsta, mentės, dubuo, galūnės, plaštaka. Vaikai klausė: „Ar raktikaulis surakina rankas?“ Stebėjausi, kaip tokie nelengvi pavadinimai pasiliko jų žodyne? Kasdien patys pradėdavo pokalbius, reikšdavo mintis, prisimindavo naujus žodžius.

Kadangi susidomėjimas neblėso, toliau plėtojau vaikų žinias. Teko supažindinti su mūsų viduje esančiais organais: širdimi, plaučiais, kepenimis, inkstais. Ilgai vaikų rankose buvo apžiūrinėjamas, komentuojamas skeletas ir pavadinami vidaus organai. Buvo gera girdėti jų ginčus dėl naujai išgirstų žodžių pavadinimų, jų tikslaus įvardijimo ir įsiminimo. Vaikų triūsą vainikavo nauja žmogaus kūno dėlionė – galvosūkis. Ištvermingiausi 4 vaikai ją surinko ir liko labai patenkinti savo darbu – įsivertino šypsena ir aplodismentais. Skatinant pastabumą, dėmesio išlaikymą ir susikaupimą pavyko pasiekti tikslą – sudėliojo sudėtingą dėlionę be suaugusiojo pagalbos.

Kitą dieną vaikai ruošė anatomijos stalą su rentgeno vaizdų lapais ir naudodamiesi žiūrikliu diskutavo, analizavo rentgeno nuotraukas. Lygino savo ir suaugusiojo plaštakos dydį, širdies dydžius.

„Mylėkime savo širdelę“

Norėdama suteikti daugiau žinių apie pagrindinį žmogaus kūno varikliuką – širdį, vėl pakviečiau visuomenės sveikatos priežiūros specialistę Neringą, kad vaikus supažindintų ir paaiškintų, kaip plaka širdelė, kodėl ji yra tokia svarbi, kaip ji atrodo ir kokio yra dydžio? Per diskusiją „Taisyklinga mityba, aktyvus gyvenimo būdas – sveika širdis“ vaikai sužinojo, kaip saugoti savo sveikatą, susipažino su širdimi ir jos atliekamu darbu. Svarbiausia – vaikams buvo formuojami sveikos mitybos principai. Pateiktame pranešime vaizdžiai matėsi žalingų įpročių įtaka širdžiai, o juk pagrindinė užduotis – saugoti savo širdį, kad ji „nesusirgtų“. Aptarėme širdies stiprinimo būdus. Per aktyvius mokymus vaikai stebėjo mokomąjį filmuką, kaip veikia žmogaus širdis, kūrė laimingos širdelės plakatus. Vedžiau tyrinėjimo „Širdies ritmas“ veiklą. Vaikai klausėsi širdies plakimo per fonendoskopą, ieškojo savo pulso, skaičiavo jį savo pasigamintomis priemonėmis. Namuose vaikai jau mokė tėvelius ir rodė, kokio dydžio kiekvienas žmogus turi širdį (suspaustas kumštis), skatino atsisakyti žalingų įpročių.

Žinoma, neapsieita be meno terapijos. Vaikai iš modeliavimo masės gamino širdeles, jas džiovino, dažė, piešė veidukus, tvirtino ant pagaliuko ar segtuko. Džiaugėsi, kad galėjo padovanoti svečiams.

Nuo mažens formuodami savęs pažinimą ir sveiką gyvenimo būdą, vaikai sužinos apie gyvybiškai svarbų pagrindinį žmogaus organą – širdį, jos funkciją, veiklą, širdies ligų rizikos veiksnius, taip susiformuos sąmoningumas ir supratimas, ilgalaikiai kalbiniai, socialiniai, emociniai vaizdiniai. Tam, kad būtum sveikas, žvalus ir energingas, turi sveikai maitintis, stengtis kuo daugiau judėti: vaikščioti pėsčiomis, važinėti dviračiu, leisti laiką gryname ore.

Patirtis

Atsineša berniukas į grupę dinozaurą ir vis pasakoja apie jį, nesiklauso suaugusiojo. Mokytoja sako:

– Tavo galvoje tik dinozaurai…

Berniukas atsako:

– Ne, mano galvoje smegenys.

+2

0