Profesinėje mokykloje mokiniai įgyja pasitikėjimo savimi

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Vilkijos žemės ūkio mokykloje mokosi apie 320 mokinių. Po 10 klasių įgijus pagrindinį išsilavinimą siūloma mokytis virėjo ir automobilių mechaniko. Baigus 12 klasių mokymo programas papildo socialinio darbuotojo padėjėjo, apskaitininko ir kasininko, slaugytojo padėjėjo specialybės ir žemės ūkio gamybos verslo darbuotojo mokymo programa. Ši nauja programa bus vykdoma nuo rugsėjo 1 d. Tai itin plataus profilio, tinkama ir merginoms, ir vaikinams programa, kurioje bus mokomasi gyvulininkystės, ūkio mechanikos, žemdirbystės, buhalterinės apskaitos.

Vilkijos žemės ūkio mokykla įsikūrusi prie Nemuno, ugdymo įstaigos ir šalia esančio bendrabučio pastatai renovuoti, yra valgykla. Apie šią mokyklą „Švietimo naujienoms“ papasakojo praktinio mokymo vadovė Dovilė PAPLAUSKIENĖ. Pasak jos, profesinė mokykla mokiniams suteikia ne tik žinių, įgūdžių, bet ir pasitikėjimo savimi.

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija teigia, kad profesinėse mokyklose mokinių skaičius auga. Kokia yra jūsų mokyklos situacija?

Gal ir pajutome šią tendenciją – atsirandant naujoms specialybėms, didėja ir mokinių skaičius. Buvome stiprūs automechanikų srityje, turėjome dideles, naujai įrengtas dirbtuves, bet vėliau išsiplėtėme, pradėjome vykdyti daugiau įvairesnių mokymo programų.

 

Kokias specialybes mokiniai renkasi dažniausiai?

Pastaruosius 2 metus daugiausiai mokinių sulaukia socialinio darbuotojo padėjėjo ir slaugytojo padėjėjo specialybės. Šiemet turime dvi socialinio darbuotojo padėjėjo grupes – nesitikėjome, kad susirinks tiek mokinių. Šią specialybę dažnai renkasi vyresnio amžiaus moterys. Gal kiek mažiau virėjų, bet susidomėjimas šia mokymo programa taip pat didelis, juk virėjai, kaip ir kunigai – visada reikalingi.

 

Kaip apibūdintumėte Vilkijos žemės ūkio mokyklos mokinius?

Vyresni, suaugę žmonės turi daugiau motyvacijos, o jaunimas – įvairiai.

 

Ar besimokančių suaugusiųjų skaičius didėja? Ar ir anksčiau ateidavo mokytis ne tik jaunuoliai, ką tik baigę 10 ar 12 klasių?

Ateidavo visada, bet dabar, ko gero, jų daugėja. Suaugusių turime gal 70 proc., nes dabar mūsų mokykloje mokosi dešimtokai, vienuoliktokai, dvyliktokai – trys gimnazinės klasės. Anksčiau jų būdavo daugiau.

 

Ar bendradarbiaujate su verslu?

Esame pasirašę trišales sutartis su įmonėmis iš Kauno – bendradarbiaujame su Kauno klinikomis, Kauno rajono socialinių paslaugų centru. Taip pat Vilkijoje yra slaugos namai, pirminės sveikatos priežiūros centras, globos namai, seniūnija, kuriuose mokiniai atlieka praktiką. Moksleiviai atlieka praktiką senelių namuose, netoliese esančiuose miesteliuose – Seredžiuje, Čekiškėje.

 

O kaip jūsų mokyklos absolventams sekasi įsitvirtinti darbo rinkoje?

Suaugę dažniausiai turi darbus, o jaunimas – visaip. Yra tokių, kurie mokosi toliau. Vieniems pasiūlome likti dirbti praktikos vietoje, kitus nukreipia į kitas įmones ar įstaigas, dar kiti darbus susiranda patys. Pastebėjome, kad pastaruosius 5–6 metus ir patys darbdaviai aktyviai ieško darbuotojų – skambina, teiraujasi. Anksčiau to tikrai nebuvo.

 

Gal galite papasakoti įkvepiančių sėkmės istorijų?

Didžiausia sėkmės istorija – mūsų mokyklą baigęs mokinys kurį laiką dirbo jos direktoriumi. O kalbant apie mažesnes – mokiniai ateina nepasitikėdami savimi, mokykloje pasijunta šiek tiek laisviau, mes per daug nespraudžiame į rėmus, esame liberalūs. Nežinau, ar tai labai gerai, ar ne. Kartais atėjus naujam mokiniui su juo sunku rasti bendrą kalbą, bet po poros metų jis pasidaro visai kitoks, įgyja motyvacijos kažką veikti toliau.

 

Su mokiniais daug keliaujame, vykdome neformaliojo ugdymo veiklas, dalyvaujame „Erasmus“ mainų programose. Praėjusiais metais Italijoje mokiniai stažavosi pas garsius šefus, automechanikai lankėsi Vokietijoje, šiais metais į užsienį trumpam ketina išvykti socialinių darbuotojų padėjėjai. Tokios galimybės labai motyvuoja mokinus – jie atnaujina anglų kalbos žinias. Tai jiems irgi didelis iššūkis, nes neretai jie ateina kalbos gerai nemokėdami, bet pabuvę užsienyje įgauna daugiau pasitikėjimo, ryžto, ragina mainų programose dalyvauti kitus mokinius. Pavyzdžiui, vienas brolis mokėsi mūsų mokykloje, išvažiavo į užsienį, kito brolio įkalbinėti nereikėjo – jis tuo pavyzdžiu norėjo sekti pats, ieškojo galimybių ir išreiškė norą mokytis mokykloje. Sėkmingų pavyzdžių įkvėpti vaikai prisijungia iš esamų ar buvusių mokinių šeimų, kaimų, miestelių.

O prieš tai juos būna taip sunku prikalbinti! Pasitelkiame pavyzdžius, pasakojame apie mokinius, kurie jau buvo išvykę. Įtikinant mokinius reikia įdėti pastangų. Mums, pedagogėms, atrodo, kad jei mums kas nors tokią galimybę suteiktų, nedvejodamos pasinaudotume šia galimybe.

 

Kaip dar skatinate mokinių pasitikėjimą savimi?

Dalyvaujame konkursuose – važiuojame į kitas ugdymo įstaigas arba organizuojame juos savo mokykloje. Esame aktyvūs. Stengiamės, kad galėtume išgyventi. Skatinti mokinių motyvaciją sunku, kartais atrodo, kad beviltiška, bet po metų kitų pamatai, kad tas, kuris išvis nekalbėjo – prašneko, kuris nieko nenorėjo – jau kažko nori, kad ir po žingsnelį – vis tiek džiaugiamės. Sunku įžvelgti darbo rezultatą, bet jis džiugina.

Mokinius taip pat vilioja bendrabutis, kiti nori „pabėgti“ iš tėvų namų, valgykla, galimybė nusiprausti, kurią ne kiekvienas namuose turi, miegoti švarioje patalynėje. Ateina ir tie mokiniai, kurių tėvai čia mokėsi anksčiau.

 

Mokiniams suteikiame lengvatas ūkininko, vairuotojo, traktorininko (turime teisę suteikti visas 4 kategorijas) pažymėjimams gauti – jeigu mokinys lanko, gerai mokosi, stengiasi, mokykla iš dalies dengia išlaidas. Tai didelis pliusas. Kitus vilioja, kad ir maža (didžiausia – 28,80 Eur) stipendija. Kai kurių žmonių ji nė kiek nemotyvuoja, o dalis jos laukia, ir gavę 5 eurais mažiau klausia, kodėl ši sumažėjo. Stipendijos dydis priklauso nuo lankomumo ir pažangumo – jei pusmečio vidurkis 7 ar daugiau – stipendija didesnė. Mokiniai iš socialiai jautrių šeimų gauna nemokamą maitinimą. Jį organizuojame iš mokyklos biudžeto – savo darbuotojų 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio.

 

Kaip vertinate siūlymą jungtis ar bendradarbiauti su Vilkijos gimnazija? Gal ir anksčiau yra tekę bendradarbiauti su šia ugdymo įstaiga?

Sunkiai. Mes nepasiduosime, sulaukiame daug mokinių, esame nusiteikę ryžtingai, kad ir koks būtų verdiktas, vis tiek dirbsime savo darbą.

Anksčiau kviesdavome gimnazijos bendruomenę į atvirų durų, profesijų dienas. Spalio mėnesį visada vyksta profesijų savaitė į kurią noriai ateina gimnazistai. Šiuo metu – ne, bet kartais būna, kad abiejose mokyklose dirba tie patys mokytojai. Konkurencijos nejaučiame, visi mokiniai ateina savo noru.

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu kuo didžiausios sėkmės.

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *