Problemos kartojasi: kaip tarpukario Lietuva bandė kovoti su inžinierių trūkumu?

Aistė Veverskytė

Inžinerijos specialistų trūkumas, noras lygiuotis į pažangų užsienį ir lenktynės su technologiniu progresu – tai ne tik šiuolaikinių Lietuvos universitetų galvosūkiai. Lietuvos tarpukario visuomenė taip pat sprendė nemalonius aukštųjų mokyklų tinklo klausimus, piktinosi darbo rinkos poreikių neatitinkančiu studentų rengimu ir netgi dairėsi į Estijos pavyzdį.

 

Kad vyriausybė jaučia ir mato augantį inžinerijos specialistų poreikį bei stygių Lietuvoje, rodo tai, kad 2018 m. universitetinėms studijoms inžinerijos ir technologijų mokslų studijų krypčių grupėse buvo skirta 2,3 proc. daugiau valstybės finansuojamų studijų vietų. Ir nors apie technologinių specialybių perspektyvas ketvirtosios pramonės revoliucijos amžiuje garsiai kalba tiek verslo, tiek mokslo atstovai, ryškėja nerimą kelianti tendencija – norinčiųjų ir galinčiųjų studijuoti inžinerijos ir technologijos mokslus mažėja.

Aukščiausiu prioritetu norą studijuoti šiose kryptyse šiemet pareiškė 17 proc. mažiau stojančiųjų nei pernai, o priimtųjų į šių krypčių studijų programas sumažėjo net 24 proc. LAMA BPO duomenimis, į koleginių studijų inžinerijos ir technologijos mokslų krypčių programas šiemet priimta beveik 25 proc. mažiau studentų negu pernai.

Tendencijos tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje rodo, kad inžinierių paklausa artimiausius dešimtmečius tik augs. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad per artimiausius penkerius metus Lietuvai reikės 4,5 tūkst. naujų elektronikos inžinierių. Sparčiai besiplečiantys miestai (pasaulio miestai auga 200 tūkst. žmonių per dieną greičiu) didina statybos inžinierių, augančios ekologinės grėsmės – aplinkos inžinierių, 3D spausdintuvų gamyboje plėtra ir robotizacija – gamybos inžinierių poreikį. Jau nekalbant apie programinės įrangos, biomedicinos, aviacijos ir kitas inžinerijos sritis, kurių rinkos taip pat sparčiai auga.

Analogiškos problemos – tarpukariu

Tuometinė valdžia ir švietimo sistemos kūrėjai suko galvą, kada ir kaip steigti pirmąjį Lietuvoje technologinio tipo universitetą? Trauktis nebuvo kur – ant kulnų lipo įvairios organizacijos, darbdaviai ir kiti suinteresuotieji asmenys.

 

Įdomu tai, kad valstybę tokios bėdos ištinka nebe pirmą kartą. „Dabartiniu laiku jaučiama didelė inžinierių stoka“, – griežtai pareikšta dar 1937 m. Lietuvos Vyriausybei įteiktame memorandume, kurį pasirašė iškiliausi to meto architektūros, statybos, mechanikos, cheminės technologijos, geodezijos ir elektrotechnikos specialistai. Problemos, varančios inovacijų keliu norinčią žengti šalį į kampą, kamavo ir tarpukariu.

Braižykla apie 1927 m. (KTU archyvo nuotrauka)

Tuometinė valdžia ir švietimo sistemos kūrėjai suko galvą, kada ir kaip steigti pirmąjį Lietuvoje technologinio tipo universitetą? Trauktis nebuvo kur – ant kulnų lipo įvairios organizacijos, darbdaviai ir kiti suinteresuotieji asmenys, reikalaudami kokybiškai parengtų specialistų. Iki tol Kaune veikęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Technikos fakultetas sparčiai progresuojančios visuomenės reikmių nebetenkino.

Vadinamasis Politechnikos institutas arba Politechnika turėjo pradėti veikti 1939 m. rugsėjo 1 d. Kaune – daugiau nei dešimtmečiu anksčiau nei VDU buvo reorganizuotas į Politechnikos (KPI) ir Medicinos institutus (KMI).

 

Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto istorikė Brigita Tranavičiūtė pasakoja, kad vadinamasis Politechnikos institutas arba Politechnika turėjo pradėti veikti 1939 m. rugsėjo 1 d. Kaune – daugiau nei dešimtmečiu anksčiau nei VDU buvo reorganizuotas į Politechnikos (KPI) ir Medicinos institutus (KMI). Mokslininkė dalijasi archyvų atradimais ir atskleidžia aplinkybes, lėmusias tolesnę įvykių eigą. 

KTU istorikė Brigita Tranavičiūtė

Įžiebė viešą diskusiją

 

Anot B. Tranavičiūtės, idėja kurti atskirą aukštąją technikos mokyklą dar 1937 m. kilo Lietuvos inžinierių draugijai, kuri 1938 m. buvo pervadinta į Lietuvos inžinierių ir architektų draugiją. Jos narių branduolį sudarė Lietuvos inžinieriai ir architektai, bet pamažu draugijos veikla apėmė gana platų specialistų ratą, todėl buvo dirbama sekcijose – architektūros, statybos, mechanikos, cheminės technologijos, geodezijos ir elektrotechnikos.

 

Šios draugijos požiūriu, Lietuvoje susiklosčiusi padėtis technikos mokslų srityje buvo nepakankamai veiksmingai išnaudota valstybės ekonominiam gyvenimui ir mokslo pažangai. Sumanymas įkurti atskirą aukštąją mokyklą viešai pareikštas 1937 m. liepos 16 d., kai Lietuvos inžinierių draugija LR Vyriausybei įteikė memorandumą „Lietuvos aukštosios technikos mokyklos reikalu“, kuriame prašė „paremti šio taip svarbaus klausimo teigiamą išsprendimą“. Memorandumas skelbtas žurnale „Technika ir ūkis“ (1937 m., Nr. 2). Jame iškeltas klausimas apie atskiro Politechnikos instituto steigimą, kurio pagrindu taptų VDU Technikos fakultetas. Būtent šis dokumentas išjudino įvairias suinteresuotas šalis ir atskiros mokyklos idėja įgavo pagreitį.

Iš kur gauti inžinierių?

 

Tais laikais kvalifikuotų specialistų problemą apnuogino tarpukario Lietuvoje vykusi sparti technologinė plėtra. Memorandumo rengėjai taikliai apibūdino procesą: „Matomas gyvas technikos plėtojimas įvairiose srityse: statomi keliai ir miestai, motorizuojamas susisiekimas, plačiai pradėta rūpintis krašto elektrifikacija ir žemės gelmių turtų naudojimu.“ Jie neabejojo – parengiamų inžinierių sparčiai besivystančiai Lietuvai nepakanka. „Jų skaičius dabartiniu metu siekia vos 400; kraštas jų reikalingas iki 700–800“, – argumentavo statistiniais duomenimis. KTU istorikės B. Tranavičiūtės nuomone, kiek ir kokių sričių specialistų tada trūko, labiausiai padeda suprasti įvairių ministerijų pareiškimai svarstant aukštosios technikos mokyklos steigimo ir jos mokslo programų klausimą.

 

Jos žiniomis, didžiausią poreikį įvairių sričių inžinieriams pareiškė tuometinė Susisiekimo ministerija, kuriai ypač trūko mechanikos ir statybos inžinierių. Diskusijose valdininkai pabrėžė, kad „kelių motorizacija reikalauja visos eilės naujų specialybių inžinierių“ ir kad „dėl specialistų stokos ir dėl technikinės priežiūros bei nusimanymo stokos susidaro milijoniniai nuostoliai“.

Kitas pavyzdys – tuometinė Krašto apsaugos ministerija, pareiškusi, kad itin reikalingi statybos, energetikos, elektrotechnikos ir kitų sričių inžinieriai. Išlikę konkretūs statistiniai duomenys – tuometinei kariuomenei trūko apie 90 įvairių sričių inžinierių, o per metus vidutiniškai tarpukaryje jų buvo parengiama tik 20.

 

Finansų ministras pabrėžė, kad „kylant pas mus technikai ir augant industrializacijai“ ministerijos įstaigoms trūko mechanikos, elektrotechnikos, chemijos, statybos inžinierių.  Apie aukštojo mokslo išsilavinimą turinčių inžinierių stoką pareiškė ir Vidaus reikalų, Žemės ūkio ministerijos, Valstybės kontrolieriaus įstaiga ir panašios organizacijos. „Techninio personalo stoką labai jaučia privačios ir viešosios įmonės, savivaldybės ir valdinės įstaigos. Ypač sunku valdinėms įstaigoms, nes jos nepajėgia siūlyti tokio paties atlyginimo, koks gaunamas privačiose įmonėse ir įstaigose. Šios gi visus geresniuosius inžinierius, technikus ir chemikus grobstyte išgrobsto“, – tuometinio LR finansų ministro Jono Sutkaus žodžius cituoja B. Tranavičiūtė.

Problemos – gilesnės, nei atrodė

Lietuvos inžinierių draugijos nariai negailėjo kritikos strėlių ir pabrėžė, kad Technikos fakultete yra įsivyravęs „nesveikas enciklopetizmas“, tie patys profesoriai dėsto labai skirtingus dalykus.

 

KTU istorikė pabrėžia, kad beveik visos valdžios įstaigos ne tik konstatuodavo inžinierių trūkumą, bet ir aktyviai dalyvavo diskutuojant apie studijų turinį, aplinką, kompetencijas. Valdžios institucijos įvardindavo, kokių atitinkamos srities žinių šie specialistai neturi ir pageidautina, kad turėtų. Pramonės atstovai pabrėžė, kad „inžinieriai per daug teoretiniai pasiruošę ir per maža praktiškai“, esą reikiamų specialistų parengimą „galėtų atlikti tiktai atskira, daugiau surišta su gyvenimu, aukštoji technikos mokykla“. Pasak B. Tranavičiūtės, vienas svarbiausių aukštosios technikos mokyklos idėjos realizavimo argumentų buvo „ryšio nebuvimas tarp specialistų įgytų žinių ir realaus valstybės ekonominio gyvenimo poreikių“.

 

Lietuvos inžinierių draugijos nariai negailėjo kritikos strėlių ir pabrėžė, kad Technikos fakultete yra įsivyravęs „nesveikas enciklopetizmas“, tie patys profesoriai dėsto labai skirtingus dalykus. Praktikoje dirbusius specialistus itin piktino tvarka, kai pagrindiniu mokslo personalo parinkimo kriterijumi buvo tapęs dėstytojų teorinis pasirengimas ir mokslinio laipsnio turėjimas. Todėl buvo tvirtinama, kad „daktaro titulu užtverti barjerą į Politechnikos aukštesnįjį mokslo personalą jo neturintiems gabiems, pasižymėjusiems žmonėms būtų tam tikrais atsitikimais ne tik neracionalu, o kartais gal ir nuostolinga“.

 

Vėliau diskutuodami ekspertai pasiūlė logišką išeitį. Tolesniuose svarstymuose buvo įtrauktas punktas, kad „Politechnikos vyresniojo mokslo personalo nariu gali būti asmuo, turįs mokslišką laipsnį, pasireiškęs moksliniais tyrinėjimais, spausdintais darbais arba pakankamu praktišku patyrimu savo srityje“.

Inžinierių draugija aptarė ir finansavimo klausimus. Jos netenkino buvusi VDU Technikos fakulteto finansavimo apimtis, priekaištauta dėl nepakankamo dėmesio infrastruktūrai – inžinieriams rengti trūko tinkamų laboratorijų, dirbtuvių, braižyklų.

Viliojo kiti pavyzdžiai

 

B. Tranavičiūtės nuomone, Lietuvos inžinierių draugija pastebėjo stiprėjančias tendencijas atsiskirti ir steigti atskiras aukštąsias mokyklas. Lietuvoje jau buvo imtasi iniciatyvos steigti specialias žemės ūkio, veterinarijos, prekybos, pedagogikos mokymo įstaigas. Įgyvendinti idėją taip pat skatino ir užsienyje matyta praktika, kur aukštosios techninių mokslų mokyklos buvo plėtojamos savarankiškai. „Nors Lietuvos inžinierių draugija nagrinėjo daugelio užsienio šalių pavyzdžius, kuriuose technikos mokslai buvo vykdomi atskirose aukštosiose mokyklose, bet labiausiai draugijai pasitikėjimą kėlė būtent Estijos patirtis“, – pasakoja B. Tranavičiūtė.

 

Mokslininkė spėja – veikiausiai dėl to, kad Estija jau buvo išbandžiusi kelis variantus ir galiausiai įsteigė savarankišką aukštąją technikos mokyklą Taline, kuriai universiteto statusas buvo suteiktas 1936 m. rugsėjo 15 d. „Svarbu tai, kad siūlydama atskiros aukštosios technikos mokyklos idėją Lietuvos inžinierių draugija analizavo Jungtinių Amerikos Valstijų, Anglijos, Vokietijos, Čekoslovakijos, Italijos, Suomijos ir kitų valstybių aukštųjų technikos mokyklų programas“, – pabrėžia B. Tranavičiūtė.

Dar daugiau – draugijos nariai manė, kad remiantis jų pavyzdžiu reikia daugiau dėmesio skirti ekonominiam, administraciniam ir teisiniam inžinierių parengimui, kuris Lietuvoje iki tol gavo per mažai dėmesio.

Veiksmus nutraukė karas

 

Į Lietuvos inžinierių draugijos narių paskelbtą memorandumą ir viešas diskusijas sureagavo Lietuvos valdžia. 1938 m. kovo 8 d. LR Ministrų kabineto rašte švietimo ministrui rašoma, kad „1938 m. vasario 25 d. Ministrų kabinetas, išklausęs Valstybės kontrolieriaus pranešimą apie technikos fakulteto reorganizaciją ir turėdamas galvoje, kad technikos fakultetas, būdamas Vytauto Didžiojo Universiteto integraline dalimi, negali persitvarkyti pagal krašto techniškojo gyvenimo reikalavimus ir paruošti Tautos ūkiui specialistų, pripažino, kad technikos fakulteto reorganizacijos klausimas jau yra pribrendęs“.

 

Galiausiai per 1938 m. kovo 16 d. įvykusį pasitarimą buvo pritarta aukštosios technikos mokyklos steigimo idėjai. Jau nuo pavasario LR Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamente buvo pradėti rengti posėdžiai, per kuriuos svarstytas „Aukštosios Technikos mokyklos skyrių reikalas“ ir kiti organizaciniai klausimai.

 

Tais pačiais 1938 m. buvo sudarytas Politechnikos statutas, skelbiantis, kad „Politechnika yra aukštoji technikos mokymo, mokslo ir technikos tyrimų įstaiga, esanti švietimo ministro žinioje“. Būtent šį veiksmą B. Tranavičiūtė pabrėžia kaip istoriškai reikšmingą. Ji teigia, kad jame buvo įtvirtintos Politechnikos kaip savarankiško juridinio asmens teisės, tarp kurių – teisė turėti savo tikslams institutus, laboratorijas, kabinetus, bibliotekas, mokomąsias dirbtuves ir kitas jos darbui reikalingas įstaigas.

Statute buvo apibrėžta Politechnikos struktūra, susidedanti iš architektūros, statybos su statybos ir hidrotechnikos-melioracijos šakomis, mechanikos su mechaninės technologijos ir transporto šakomis, elektrotechnikos su energetikos ir telekomunikacijos šakomis, cheminės technologijos, geodezijos skyrių.

 

Dar vienas įdomus aspektas – siekis suteikti tarpdisciplininių žinių, neapsiriboti tik techniniais dalykais. Tai pabrėžia ir šiuolaikiniai technologinio tipo universitetai, įskaitant KTU. Tokį modernų, integracija pagrįstą požiūrį puoselėjo ir Politechnikos idėjos entuziastai, kurių įsitikinimu, būsimiems inžinieriams svarbios ir humanitarinių mokslų bei menų žinios, todėl, pavyzdžiui, prie Architektūros skyriaus jau tada numatyta steigti Architektūros istorijos katedrą.

 

Politechnikos veiklos pradžiai ruoštasi itin rimtai – sudaryti visų kursų mokslo dalykai ir semestrų tvarkaraščiai. Minėtas statutas turėjo įsigalioti nuo 1939 m. rugsėjo 1 d., bet praktiškai Politechnika pradėti veiklos nebesuspėjo. „Manyčiau, tam įtakos turėjo politinės aplinkybės. 1939 m. Vilniaus krašto atgavimas, kai pradėta svarstyti apie tam tikrų fakultetų perkėlimą į sostinę, ir 1940 m. birželio 15 d. įvykusi pirmoji sovietinė okupacija“, – situaciją apibendrina B. Tranavičiūtė.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.