„Prisijaukinti lapę“, arba skaitymas su šunimi

Projektas „Skaitymas su šunimi“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kartais vadinamas kaniterapija, bet išties tai tik mažas laiptelis tikrosios kaniterapijos link…

Kaniterapija – alternatyvus terapijos, edukacijos būdas, kurio vienas „veikėjų“ yra šuo. (Ši paslauga nemokama, visi asociacijos nariai dirba savanoriškais pagrindais, todėl tai, ką skelbiame, nėra reklama, – red.) Pasak Kaniterapijos asociacijos prezidentės, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto direktorės docentės dr. Vilmantės Pakalniškienės, kaniterapijos poreikis Lietuvoje jau dabar yra didesnis nei parengtų šunų ir vedlių skaičius. Norinčių įsitraukti į šią veiklą nėra daug, nes šuns parengimas užima daug laiko ir reikalauja specialių žinių.

 

Atsisėsti su knyga rankose jau tapo prabanga. Neturime laiko. O kaip mūsų vaikai? Jeigu nemato mūsų skaitančių, kaip jie pamils knygą? Ar gali šuo – kantrus, dėmesingas klausytojas – sudominti vaikus skaitymu?

„Taip, gali!“ – įsitikinusi Rasa Kardaitė-Vėlyvienė, terapinio šuns Monos šeimininkė. Ji sako, kad skaitymo užsiėmimuose pati tampa tarsi nematoma: „Svarbiausia būnu ne aš, o Mona ir knygos…“

Nedrąsūs, sutrikę, liūdintys, sunkiai bendraujantys ar judantys, sergantys ir sveikstantys – visi jie gali būti abejingi aplinkai ir kitiems žmonėms, bet dauguma negali atsispirti gyvūnų skleidžiamai šilumai ir geroms emocijoms. Bendravimas su šunimi padeda sveikti, reikšti jausmus.

Šuo – tarsi visraktis

 

Vilnietė vaikų psichologė Joana Grygutis su Labradoro retrivere Kia – kaniterapijos komanda. Jos bene kasdien teikia pagalbą vaikams: „Mes sakome, kad šuo kaniterapijoje yra pagalbininkas žengti tą žingsnį, kuris šiaip žmogui yra per sunkus. Šuo kartais tampa visrakčiu, kurį galima labai daug kur priderinti. Be to, šuo turi būti gerai išmokytas, klausyti šeimininko komandų, nereaguoti į pašalinius dirgiklius, o aš turiu gebėti numatyti, kad ją gali kas nors sudominti, ir nukreipti dėmesį anksčiau, nei ji tuo susidomi. Be to, šuo būtinai turi būti išlaikęs specialų egzaminą, o jo vedlys turi būti baigęs mokymus, – kaniterapijos subtilybes aiškina J. Grygutis. – Dar labai svarbu žmogus, su kuriuo dirbi. Mes dažniausiai dirbame su vaikais, turinčiais įvairių – tiek psichologinių, tiek fizinių – sutrikimų. Mūsų tikslas – padėti jiems perlipti tą kontakto barjerą, suteikti gerų emocijų, sukurti ryšį tarp šuns ir vaiko, kad vaikas tų susitikimų lauktų. Ir tai dažniausiai pavyksta, juk šuo nekritikuoja ir nebara.“

Terapiniam šuniui svarbu kantrybė. Ne mažiau svarbu, kad jam patiktų šis užsiėmimas, kad mylėtų vaikus, kad jo negąsdintų perdėtas gestikuliavimas ar šaižūs garsai.

 

Faktas, kad šuns kūno temperatūra yra aukštesnė negu žmogaus, kailis švelnus, tad vien jau šuns glostymas ramina.

Kaniterapijos užsiėmimuose mokomasi pažinti spalvas, rūšiuojami daiktai, daroma mankšta ir užsiimama kitokia veikla. Užsiėmimai su šunimi visai kitokie nei tai, ką vaikai darydavo iki tol. Esmė – vaikas viską daro dėl šuniuko. Pavyzdžiui, kineziterapijos užsiėmimai vaikams dažnai būna skausmingi ar varginantys. Kai kas nors daroma kartu su šunimi ar dėl šuns, visas procesas tampa smagesnis, vaikui tai jau žaidimas ir jis net nebekreipia dėmesio į tai, kad iš esmės daro tuos pačius pratimus, kurie jam buvo sunkūs ir varginantys.

Kaniterapija yra perspektyvi

 

Pasak Kaniterapijos asociacijos prezidentės dr. V. Pakalniškienės, gyvūnų poveikis žmogui – tiek fiziologinis, tiek psichologinis – įrodytas moksliniais tyrimais. Per kaniterapijos užsiėmimus dirba komanda. Šuns vedlys, jei jis nėra specialistas, dirba kartu su specialistu: „Aš, pavyzdžiui, turėdama terapinį šunį, galiu padėti kineziterapeutui jo darbe. Vadinasi, dirba trise – planuoja užsiėmimą, galvoja, koks turėtų būti jo tikslas, ko mes galime pasiekti, koks vaidmuo tenka šuniui.“

Terapinis šuo turi būti labai stabilios psichikos, jis turi paklusti, vykdyti komandas, neturėti didelių baimių, kurios trukdytų gerai atlikti darbą. Jis turi būti puikiai socializuotas ir socialus, nes ko šuo nepažįsta, to bijo – garso, kuris negirdėtas, vaizdinio, kuris nėra matytas.

 

Monos šeimininkės Rasos pastebėjimai apie skaitymo užsiėmimus bibliotekoje

„Pirmadienio popietės mums su Mona buvo „pabėgimas“ į kitą pasaulį. Kai artėdavome prie bibliotekos, ji džiaugdavosi, skubėdavo iššokti iš automobilio, įsikąsdavo pavadėlį, lyg ragino: einam, einam ten, kur vaikai! Mona nėra ramus šuo, ji jauna ir kartais būna net labai padykusi, bet bibliotekoje nurimdavo, laukdavo, kol vaikai su ja pasisveikins, derinosi prie skaitančių vaikų ir mėgavosi kiekvieno skaitymu. Tarytum žinotų, kad pabaiga visada bus skirta jai. Kartais, kad būtų patogiau, Mona įsikąsdavo pagalvėlę, pasidėdavo ant jos galvą ir klausydamasi snausdavo… Skaitantiems vaikams ji kantri: nekomentuoja, nevertina, netaiso, ji tik laukia ir mėgaujasi. O Matukas buvo kaip tik tas vaikas, kuris Monai skyrė išskirtinį dėmesį. Jis žinojo, kad prisilietimai prie šuns pagreitins skaitymo laiką, skaitymą padarys įdomų ir lengvą. Visada susitikimų pabaigoje kelios minutės buvo skirtos tik Matui ir Monai. Užsimezgė ryšys, kupinas meilės, pasitikėjimo, drąsos nesuklysti, didžiulės pagarbos vienas kitam ir nuoširdaus džiaugsmo. Kaipgi kitaip!“ – šypsosi Monos šeimininkė Rasa.

Apie projektą „Skaitymas su šunimi“ kalbėjomės su vieno jaunųjų skaitytojų, devynmečio Mato, mama Jūrate Sarokiene.

Smagu prisiminti pirmąją Mato reakciją: šuo man skaitys! Bet sūnus tikrai nenuliūdo supratęs, kad pats turės skaityti, o šuo tik klausysis. Nors pagal šio projekto taisykles tėvai negali dalyvauti skaitymuose (tėvai neištveria nekomentavę ar neparaginę, – red. past.), slapčia mačiau per stiklines duris, koks susikaupęs ir laimingas buvo mano sūnus. Jis tikėjosi pasiklausyti šuns „skaitomų“ istorijų, o aš tikėjausi, kad Matui bus lengviau įgusti skaityti, kad bus įdomu bibliotekos aplinkoje, kad pamėgs patį skaitymą ir knygas.

 

Kartą per savaitę, pirmadieniais, jis išsiruošdavo paskaityti terapiniam šuniui. Praėjo pusmetis. Ar pagerėjo skaitymo įgūdžiai?

Skaitymo įgūdžiai pagerėjo. Tai labai džiugina. Ir mano, ir sūnaus lūkesčiai pasiteisino. Pirmadienis reiškė džiaugsmą, nes jis susitiks su Mona! Šuns vedlė Rasa po užsiėmimų leisdavo pabendrauti su šunimi, paglostyti – iš skaitymų kambario jis išeidavo degančiomis akimis. Jei klausiate, ko dar norėtųsi, siūlyčiau, kad vaikai ir kiti besidomintieji daugiau sužinotų ir įvertintų, kiek šuo turi įdėti pastangų, kad viskas vyktų taip, kaip vyksta. Kad vaikai sužinotų, kaip atsakingai šunys yra mokomi, kokius egzaminus laiko. Kad suprastų: norint kažko pasiekti, reikia stengtis. Tai būtų proga vaikams pajusti, kas yra dienotvarkė. Kaip šuo už gerą elgesį apdovanojamas skanėstu, glostomas ir giriamas, taip ir gyvenime – įdėjus pastangų, gali tikėtis rezultatų. Per užsiėmimą šuo ne tik moko vaikus skaityti, bet ir skatina būti kantrius, dėmesingus. Moko pagarbaus elgesio su gyvūnais ir žmonėmis.

 

Ar skaitymas su šunimi, Jūsų nuomone, yra vien tik skaitymo įgūdžių lavinimas?

Tai įdomu ir rimta. Tai ne žaidimas. Apibrėžti vienu sakiniu sunku. Pats laukimo jausmas, vaiko kantrybės ugdymas yra didelė vertybė. Tai gėrio pamokos, nes šuo vaikui tampa artimas. Tai bandymas prisijaukinti lapę… Manau, čia tinka ši Antuano de Sent Egziuperi alegorija („Mažasis princas“, – red. past.).

Nuo interneto niekur nedingsime, vaikai juo naudojasi ir naudosis. Bet kai vaikai bibliotekoje skaitė knygas šuniui, nebereikėjo nei planšetinių kompiuterių, nei telefonų. Tai buvo pertrauka nuo visokių „virtualybių“, vaikai savo noru tokią pertrauką pasirinko ir tuo džiaugėsi.

 

Kaniterapijos asociacija projektą „Skaitymas su šunimi“ vykdo trečius metus.

 

Daugiau informacijos www.kaniterapija.eu.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *