Pripažinti nelygstamą mokinio vertę

„Mažiausi teigiami poslinkiai – mokyklos bendruomenės požiūryje į neįgalius vaikus. O kaip tik nuo teigiamų nuostatų ir turi prasidėti įtrauktis! Deja, daugumos pedagogų požiūris nėra palankus neįgaliesiems, kartais net tėvai daro spaudimą, kad „tokio“ vaiko klasėje nebūtų, rašo peticijas mokyklos vadovybei“, – ne pačiomis linksmiausiomis mintimis dalijasi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) Bendrojo ugdymo departamento Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė, paklausta apie didžiausias problemas, su kuriomis susiduria neįgalūs vaikai bendrojo ugdymo mokyklose.

 

Įtraukusis ugdymas – tai galimybė visų negalių (tarp jų ir regos) vaikams vietoje specialiosios mokyklos rinktis bendrojo ugdymo įstaigą, esančią arčiau šeimos ir namų. Lietuvoje yra apie 14 800 negalią turinčių vaikų. Trečdalis jų mokosi specialiosiose mokyklose, šis atskirtį signalizuojantis skaičius – gerokai per didelis.

Kad vaikui būtų užtikrintas kokybiškas įtraukusis ugdymas nuo darželio iki universiteto, turi bendradarbiauti paslaugų teikėjai, neįgaliųjų organizacijos, nacionalinės ir vietos valdžios institucijos bei tėvai. Deja, kol kas glaudaus ir veiksmingo bendradarbiavimo įtraukiojo ugdymo procese trūksta. „Dėl nepakankamo pasirengimo priimti negalią turinčius vaikus ir suteikti jiems reikiamas paslaugas kenčia visi mokiniai, todėl nekokybiškas įtraukusis švietimas lemia visų vaikų (ir ypač tėvų) susipriešinimą“, – savo poziciją rašte Vyriausybei išsako Lietuvos negalios organizacijų forumas.

Įtraukties problemos Lietuvos mokyklose

 

G. Šeibokienės tvirtinimu, bendrojo ugdymo įstaigos turi laiko pasiruošti priimant specialiųjų poreikių vaiką: „Apie neįgalaus vaiko atėjimą mokyklos informaciją gauna gana anksti (kovo, balandžio mėnesiais). Tada dirbama su bendruomene, įtraukiami mokytojai. Didžiausias krūvis tenka Vaiko gerovės komisijai, kuri modeliuoja, koks bus individualus pagalbos vaikui planas. Būtinai įtraukiama ir šeima, o jei vaikas vyresniųjų klasių, turi dalyvauti ir jis pats, kad suvoktų, kokia pagalba bus teikiama ir kaip vyks ugdymo procesas.“

Kad minėtų mokyklos pastangų neužtenka, patvirtina reali situacija pačiose ugdymo įstaigose. Švietimo sistemai trūksta lankstumo – juk kaskart iškyla vis kitokių sunkumų. O klasėje – 20–28 vaikai: įvairaus temperamento, skirtingų gabumų, dalis jų – turintys specialiųjų ugdymosi poreikių. Kaip mokytojui visiems skirti dėmesio?.. Ir pasitaiko, kad vietoje trijų užduočių neįgalus mokinys atlieka vieną, visa klasė mokosi iš vienokio vadovėlio, o nematantis vaikas – iš kitokio (arba iš jokio), neregys mokinys nelanko informatikos pamokų, nes neįdiegtos reikalingos kompiuterinės programos, arba negali naudotis brailio eilute, nes jos tiesiog neturi… O kur dar individualaus mokymo plano sudarymas, nuolatinis pedagogų kvalifikacijos kėlimas, atskirų dalykų dėstymo metodikos, nepamatuoti tėvų lūkesčiai arba problemų neigimas, prestižinių mokyklų sindromas (mokinių atranka pagal akademinius gebėjimus)… „Nėra suvokimo, kiek daug sveikasis mokinys gali gauti, matydamas, kaip „kitoks“ vaikas įveikia sunkumus, atranda naujas patirtis. To neišmokys jokie vadovėliai“, – apibendrina G. Šeibokienė.

 

Visgi pavienių sėkmingos integracijos atvejų pasitaiko. Vienas jų – Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje. Čia besimokantis prasčiau matantis mokinys turi mokytojo padėjėją, gauna tiflopedagogo pagalbą, jo ugdymu labai rūpinasi tėvai. Norisi tikėti, kad tokių – sėkmingų – istorijų tik daugės. Tačiau dar reikia įveikti daug kliūčių.

Viena iš jų – vadovėlių ir kitos ugdymo(si) medžiagos brailio raštu stoka. Šiuolaikiniuose vadovėliuose apstu vizualinių elementų, todėl juos pritaikyti brailio raštui – ypač sudėtinga. Būtų paprasčiau, jei leidinys vadovėlio statusą gautų tik tada, kai turėtų elektroninę neregiams pritaikytą versiją: beliktų jį tik atspausdinti iškiliuoju raštu.

Dar viena opi socialinė ir psichologinė problema – mokytojo padėjėjais dirbantys neįgalaus mokinio tėvai. Nuolat ir visur lydimas mamos, vaikas nesusiranda draugų, neįsilieja į klasės gyvenimą, neišmoksta nerašytų bendravimo taisyklių… Anksčiau baimintasi, kad vaikai perglobojami specialiosiose įstaigose, tačiau, palyginti su nuolatine mamos globa, senieji internatai buvo tikra savarankiškumo mokykla: ten vaikai ir grindis patys plaudavo, ir aplinką tvarkydavo, ir vėlyvą vakarienę pasigamindavo, ir net šokius susiorganizuodavo.

 

Pritardama minčiai, kad šeimos vaidmuo – be galo svarbus, G. Šeibokienė pristato planuojamas Švietimo įstatymo pataisas: „Numatome įsteigti dvi pareigybes. Tai mokinio padėjėjas (kuris paskatintų vaiko savarankiškumą) ir mokytojo padėjėjas (kuris padėtų mokytojui ugdymo procese). Šioms pareigybėms kelsime kvalifikacinius reikalavimus, kad pagalba vaikui skatintų jo savarankiškumą.“

 

Kada geriau įtraukusis, o kada – specialusis ugdymas?

 

Jei pasaulyje būtų atrastas sėkmingas įtraukiojo ugdymo modelis, jį netrukus imtų taikyti visos šalys. Vadinasi, nėra taip paprasta vienareikšmiškai pasakyti, kas geriau – įtrauktis ar specialiosios mokyklos.

Silpnaregiams bendrojo ugdymo mokyklose sekasi visai neblogai (nors taip teigti ir drąsu – juk neturime duomenų apie didžiąją dalį įtraukties būdu besimokančių silpnaregių). Sudėtingiau visiškai nematantiems – šiuo metu Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose mokosi 7 neregiai. Kiekvienas atvejis – unikalus: savi džiaugsmai, savi rūpesčiai. Bendrojo ugdymo mokyklose trūksta pedagogų, kurie galėtų kompetentingai dirbti su skirtingų negalių vaikais, todėl negalią turintys mokiniai ne visada gauna kokybiškas švietimo paslaugas.

 

Didžiausią nerimą kelia kompleksinę negalią turintys vaikai. Jiems kokybiškiausią ugdymo procesą gali užtikrinti specialiosios mokyklos, kurios turi resursų ir pagalbą teikiančių profesionalų, yra įvaldžiusios reikalingas metodikas ir žino darbo specifiką. Tačiau jei šios mokyklos – internatinės, kartą per dvi savaites ar kartą per mėnesį į šeimą grįžtantis vaikas patirs institucinės globos nulemtus psichologinius padarinius.

Sprendimas, kokią ugdymo formą pasirinkti, gula ant tėvų pečių. Ir jį lemia kiekvienos šeimos individuali situacija – vaiko negalios sunkumas, jo gabumai, ugdymo įstaigos prieinamumas, jos aplinka ir teikiamos paslaugos.

Tiflopedagogų paslaugų (ne)prieinamumas

 

Didelė atsakomybė ugdant vaiką, turintį regėjimo negalią, tenka tiflopedagogams. Paradoksalu, bet 2002–2018 m. Lietuvoje neparengtas nė vienas toks specialistas. Grėsminga situacija galėjo tęstis ir ilgiau, jei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) nebūtų ėmusis atsakomybės. LASS ir Šiaulių universiteto iniciatyva pavyko suburti grupę, ir 2017 m. rudenį tiflopedagogų studijos prasidėjo. Šiemet diplomus gavo 7 tiflopedagogai, dirbantys tiek specialiojo, tiek bendrojo ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigose. Ar tai reiškia, kad situacija pagerėjo?

„Nors su Šiaulių universitetu tarėmės dėl iš esmės atnaujintos, modernios studijų programos – to pasiekti nepavyko. Verta pasidžiaugti, kad buvo pakviesti keli mūsų rekomenduoti dėstytojai, turintys patirties reabilituojant neregius, – teigia LASS pirmininkas Sigitas Armonas. – Nei ŠMSM, nei dauguma savivaldybių nesiėmė atsakomybės už tiflopedagogų rengimą – specialistus, gyvybiškai reikalingus valstybei, finansiškai rėmė LASS. Mes apmokėjome du trečdalius studijų kainos trims pedagogams.“

 

Lietuvoje yra 1123 mokyklos ir neaišku, į kurią ir kada ateis regos negalią turintis vaikas. Neįmanoma ir nėra būtina parengti tiek tiflopedagogų. Tačiau privalu užtikrinti jų paslaugų prieinamumą kiekvienoje mokykloje, kurios duris praveria neregys.

Mokytoja Loreta Viečienė – viena iš naujosios tiflopedagogų laidos. Ji moko du neregius ir vieną silpnaregį – savo sūnų: „Kai tokie vaikai patenka į klases, nežinai, ko griebtis… Kiekvienas mokytojas sukasi taip, kaip tik išmano. Mokaisi kartu su vaiku brailio rašto, giliniesi, kokie ugdymo metodai egzistuoja, ir juos taikai individualiai. Tai reikalauja daugiau laiko ne tik ruošiantis pamokoms, bet ir jų metu. Mokiniams, kurie turi ne tik regos, bet ir intelekto negalią, sudėtinga pritaikyti vadovėlius ar kitas ugdymo priemones.“

Iki šiol nėra aiškaus mechanizmo, kur kreiptis ieškant specialistų, priemonių, metodikų ar bent mokymų. Tačiau yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (LASUC) – pagalbą neregiams mokiniams ir juos ugdantiems pedagogams teikianti institucija.

Pagalbą teikiančios institucijos

 

Lietuvoje veikia keturios regėjimo negalią turinčiais mokiniais ar ikimokyklinukais besirūpinančios įstaigos: Kauno Prano Daunio ugdymo centras, Klaipėdos regos ugdymo centras, Šiaulių Petro Avižonio regos centras ir Panevėžio regos centras „Linelis“. Skirtingai nei visoje Lietuvoje veikiantis ir tiesiogiai iš ŠMSM finansuojamas LASUC, šie centrai yra išlaikomi savivaldybių ir veikia tik atitinkamų savivaldybių teritorijose. Ypač platų paslaugų spektrą teikia Klaipėdos regos ugdymo centras, galintis pasirūpinti tiek regėjimo problemų turinčiu kūdikiu, tiek sutrikusio regėjimo senjoru. Visa tai įmanoma dėl brandaus Klaipėdos miesto savivaldybės požiūrio.

 

Ilgus metus specialiąją, pedagoginę, socialinę pedagoginę, psichologinę pagalbą vaikams teikiantis LASUC vis labiau keičiasi, siekdamas atliepti augančius mokyklų bendruomenių ir neregių vaikų bei jų tėvų poreikius. Beveik dešimtmetį besitęsiantis LASS bendravimas su LASUC ir atsakingais ŠMSM pareigūnais ima duoti rezultatų: visos trys institucijos pagaliau mato aiškiai suderintą LASUC viziją. Tai turi būti visoje šalyje veikiantis, modernus ne tik kvalifikuotų specialistų ar metodinių išteklių, bet ir fizinių resursų centras su stipria technologijų ir priemonių baze, organizuojantis seminarus, kvalifikacijos kėlimo renginius ir išvažiuojamąsias konsultacijas. Bendrojo ugdymo mokyklos galėtų iš šio centro skolintis mokymo priemones (taktilinius žemėlapius, gaublius, erdvinius astronomijos ar chemijos maketus), kurios yra labai brangios. O šiose mokyklose besimokantys neregiai atvyktų į LASUC kelių savaičių ar kelių mėnesių laikotarpiui, kad pagilintų specifines žinias: brailio rašto (ypač muzikos, chemijos, matematikos), orientacijos ir mobilumo, taktilinių piešinių suvokimo. Po truputį judant šios vizijos link, pakeisti LASUC įstatai. Šis centras – įstaiga, turinti ilgametę patirtį, specialistus, puikią materialinę bazę, – gali padėti įveikti bent dalį įtraukųjį ugdymą lydinčių problemų.

Sėkminga įtrauktis – ir mokytojo atsakomybė

 

Bendrojo ugdymo mokyklų mokytojai turi galimybę įgyti žinių, reikalingų dirbant su regos negalią turinčiais vaikais. ŠMSM Pedagogų veiklos skyriaus vyriausioji specialistė Teresa Aidukienė informavo, kad Tiflopedagogikos kvalifikacijos tobulinimo programa parengta dar 2015 m.: „Kiekvienas mokytojas turi teisę rinktis šią 40 valandų programą. Specialiųjų mokyklų pedagogams ji yra privaloma pagal kvalifikacinius reikalavimus. Taip pat ją turėtų rinktis mokytojai, dirbantys bendrojo ugdymo įstaigose su neregiu ar silpnaregiu bei norintys tobulinti savo kompetencijas. Programą vykdo akredituotos kvalifikacijos tobulinimo įstaigos (pedagogų rengimo centrai kartu su mokytojų švietimo centrais). Deja, šios funkcijos negali vykdyti LASUC, nes kol kas centras nėra akredituota kvalifikacijos tobulinimo institucija.“

 

T. Aidukienė pabrėžia, kad pedagogo darbas su mokiniais, turinčiais specialiųjų ugdymo(si) poreikių, yra neatsiejamas nuo pedagogų etikos. 2018 m. birželio 11 d. švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu buvo patvirtintas Pedagogo etikos kodeksas, kuriame išdėstyti pagrindiniai pedagoginės etikos principai: pagarbos, teisingumo, žmogaus teisių pripažinimo, atsakomybės, sąžiningumo, atidos ir solidarumo.

„Atsakomybės principas reiškia, kad pedagogas privalo siekti žinių, tobulinti savo kompetenciją, nes tik tai leis sąžiningai ir kokybiškai atlikti savo darbą, atliepti kiekvieno mokinio poreikius. Klasėje yra mokinys, turintis regos negalią? Vadinasi, pedagogas privalo aiškintis, kaip pritaikyti ugdymo procesą, kad negalia jam nebūtų kliūtis. Vadovautis šiais principais – asmeninis pedagogo, siekiančio tinkamai ir kokybiškai atlikti savo pareigas, didinti profesijos prestižą ir pasitikėjimą šalies švietimo sistema, įsipareigojimas ir garbės reikalas. Jų pažeidimas užtraukia atsakomybę, numatytą LR švietimo įstatyme ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose pedagogo veiklą. Visi pedagogų elgesio ir veiklos principai, įvardyti Pedagogo etikos kodekse, tarpusavyje glaudžiai susiję. Argi teisingumo ir pagarbos principas nereiškia, kad mokytojas priima kiekvieną vaiką, taip pat ir neregį, pripažindamas jo nelygstamą vertę?..“

 

Kokybiškas įtraukusis ugdymas Lietuvoje – kol kas retai pasitaikantis reiškinys. Tai nutinka dėl dviejų pagrindinių dalykų: žinių stokos (tai įmanoma pakeisti, sukūrus bendrą informacinę sistemą ir aiškų mechanizmą, kaip kuriuo atveju turėtų elgtis mokykla) ir bendruomenės nuostatų neįgalių vaikų atžvilgiu. Pastaroji problema, deja, sprendžiama lėtai ir sunkiai. Bet planuojamos Švietimo įstatymo pataisos privers visas mokyklas atverti duris neįgaliems vaikams, tačiau kas paskatins atverti jiems širdis?

 

Straipsnis skelbtas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos mėnesinio žurnalo „Mūsų žodis“ 2019 m. gegužės mėnesio numeryje, www.musuzodis.lt.