Prancūziškos knygos traukė tarsi magija

Tęsiame pažintį su geriausiomis prancūzų kalbos mokytojomis. Šįkart kalbamės su Milda SURVILIENE, dirbančia Vilniaus tarptautiniame prancūzų licėjuje, kur prancūzų yra ne antroji užsienio, o pagrindinė mokymo kalba. Čia prancūzų kalbos pradeda mokytis jau ikimokyklinio amžiaus vaikai. „Ikipradinėse klasėse prancūziškai nekalbantiems vaikams padeda asistentai. Nuo pirmos klasės mokymas vyksta prancūzų kalba. Mokymo metodika grindžiama vaiko įtraukimu, todėl šis kalbą perpranta itin greitai. Pamažu turtindamas žodyną, vaikas pradeda suprasti prancūzų kalbą ir ja bendrauti. Vėliau padedant mokytojams ir taikant individualią pagalbą mokoma rašytinės kalbos“, – rašoma mokyklos interneto

svetainėje.

 

Buvote įvertinta kaip viena geriausių prancūzų kalbos mokytojų. Ar tikėjotės tokio įvertinimo, ką jis Jums reiškia?

Tokio įvertinimo nesitikėjau, nes pažįstu daug kolegų, kurie yra verti panašios nominacijos. Džiaugiuosi ir esu labai sujaudinta, o tas jausmas yra sunkiai nupasakojamas. Viskas tiesiog susipynė: jaudulys, praeitis, dabartis, ateitis ir įsipareigojimai. Tik žinau, kad taip nutinka vienintelį kartą gyvenime.

Namuose tėtis buvo sukaupęs didžiulę biblioteką, nemaža dalis knygų buvo prancūzų kalba. Jos mane traukė tarsi magija, tad nusprendžiau sužinoti viską, kas jose parašyta.

 

Kodėl ir kaip nusprendėte, kad tapsite mokytoja?

Mano mama buvo mokytoja, jos darbu nuo pat mažens žavėjausi. Dabar ji manimi didžiuotųsi, todėl šį apdovanojimą skiriu Jai. Kad tapsiu mokytoja, nusprendžiau anksti, dar mokykloje, tik nežinojau, kurį dalyką pasirinksiu. Namuose tėtis buvo sukaupęs didžiulę biblioteką, nemaža dalis knygų buvo prancūzų kalba. Jos mane traukė tarsi magija, tad nusprendžiau sužinoti viską, kas jose parašyta. Atėjusi į kalbos studijas, ne tik nenusivyliau, bet ir likau pakerėta, nes sutikau nuostabių dėstytojų, draugų ir šiaip prancūzų kalbos puoselėtojų.

Likimas taip susiklostė, kad po Nepriklausomybės atgavimo teko kartu su prancūzais kurti ir atidaryti prancūzų mokyklėlę Vilniuje. Kitaip sakant, dalyvavau steigiant šią švietimo įstaigą nuo nulio. Kelias buvo ilgas, kol ši mokykla tapo tuo, kuo šiandien yra. Tai dalelė ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos istorijos. O man jau tenka mokyti savo pirmųjų mokinių vaikus. Man, kaip jų mokytojai, tai nepaprastas džiaugsmas

 

Dirbate Vilniaus tarptautiniame prancūzų licėjuje. Papasakokite apie šią ugdymo įstaigą. Kiek lietuvių ir kiek užsieniečių joje mokosi, kaip jiems sekasi mokytis užsienio kalbų? Ar visos pamokos, išskyrus kitų kalbų, vyksta prancūzų kalba?

Mūsų mokykloje visos pamokos vyksta prancūzų kalba, išskyrus kitų kalbų, nors didžioji dauguma mokinių yra lietuviai, jie sudaro net 85 proc. Čia dominuoja daugiakalbystė, mokiniai kalba mažiausiai trimis ar net keturiomis kalbomis.

 

Minėjote, kad dalyvavote steigiant mokyklą. Kaip kilo mintis kurti tokią mokyklą ir kaip ji keitėsi per 25 metus?

Vieną vakarą susėdome ir nusprendėme įkurti mokyklą. Visą naktį praleidome rašydami nuostatus ir ruošdami dokumentus.

Po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje pradėjo kurtis užsienio šalių ambasados, į kurias atvykdavo dirbti įvairių valstybių piliečiai su šeimomis. O mūsų šalyje nebuvo tarptautinių mokyklų, tad mažyliai ėjo į lietuviškus darželius, vyresnieji turėjo mokytis namuose nuotoliniu būdu. Keli vaikai lankė Vilniaus Jono Basanavičiaus mokyklą (tuo metu 27-ąją vidurinę mokyklą, kurioje aš, būdama studentė, atlikau praktiką). Prancūzams buvo sunku, nes nekalbėjo lietuviškai, todėl mokėsi atskirai su mokytoja iš Prancūzijos. Atsitiktinai susipažinau su ambasadoriumi ponu Filipu de Siurmenu, o per vieną oficialų priėmimą – ir su kitais ambasados darbuotojais. Tuometis karo atašė atvyko su 4 mokyklinio amžiaus vaikais: iškilo tikra problema, kad nėra jiems tinkamos mokyklos. Kitos prancūzės 2 vaikai ėjo į lietuvišką darželį: po 7 mėnesių jos atžalos jau kalbėjo lietuviškai, o tos grupės lietuviai pramoko prancūziškai.

 

Vieną vakarą susėdome ir nusprendėme įkurti mokyklą. Visą naktį praleidome rašydami nuostatus ir ruošdami dokumentus. Tiesa, jau minėto karo atašė žmona turėjo panašios patirties, bet kitoje šalyje, tad pradžia teikė vilties. Ir štai 1992 m. tėvų asociacija oficialiai įkūrė Vilniaus prancūzų privačią mokyklą, kuri buvo pirmoji privati tarptautinė mokykla Lietuvoje. Joje mokėsi 21 mokinys, kurių dauguma buvo prancūzai. Kiek vėliau prisijungė ir lietuviai – vertėjų, prancūzų kalbos mokytojų, diplomatų ar tiesiog frankofonų vaikai. O 1994 m. rugsėjo 1 d. duris iškilmingai atvėrė mūsų pirmoji pirmokėlių klasė. Dabar su šypsena prisimenu tuos pirmuosius 9 pirmokus. Po metų jie tapo antrokais, o aš, baigusi mokslus, tapau jų mokytoja.

 

Mokykla pamažu augo ir 2002 m. buvo pripažinta Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos. Buvo laikas, kai man teko net vadovauti mokyklai: 2004–2005 m. buvau direktore. Po truputį buvo įgyvendinti AEFE (Prancūzijos mokymo agentūra užsieniui) programos reikalavimai ir 2005 m. ugdymo įstaiga buvo priimta į minėtą tinklą. Dalyvavimas šiame užsienio mokyklų tinkle užtikrina ugdymo vientisumą ir palaiko Prancūzijos švietimo lygį visame pasaulyje.

Džiaugiuosi matydama, kuo mes tapome dabar: esame didžiausia tarptautinė mokykla Lietuvoje. Pradėjome nuo mažos saujelės, o šiandien jau skaičiuojame daugiau nei 500 vaikų. Mūsų licėjuje mokėsi daug įdomių ir talentingų mokinių, kurie dabar garsina Lietuvos vardą visame pasaulyje. O aš per tuos 25 metus tobulėjau ir kartu užaugau kaip mokytoja.

Licėjuje taikomas aktyvus mokymasis. Tačiau svarbiausia, kad mokykloje ugdoma pagarba kitam. Pedagogai vaikus moko tolerancijos ir humanizmo, skatina lygias galimybes, smalsumą ir kritinį mąstymą.

 

Kuo dar skiriasi licėjus nuo įprastų valstybinių mokyklų?

Pradėsiu nuo to, kad vaikai čia pradeda mokytis jau nuo 3 metų, o šešiamečiai eina į pirmą klasę. Įdomu, kad mokslo metai tęsiasi iki birželio pabaigos. Nėra pertraukų kas 45 min.: pirmoje dienos pusėje turime vieną 15 min. pertraukėlę, o vėliau 1 val. skiriama papietauti. Pradinukai mokosi iki 15 val., o iki 18 val. vyksta popamokinė veikla.

Licėjuje taikomas aktyvus mokymasis. Tačiau svarbiausia, kad mokykloje ugdoma pagarba kitam. Pedagogai vaikus moko tolerancijos ir humanizmo, skatina lygias galimybes, smalsumą ir kritinį mąstymą. Mokykloje dominuoja daugiakultūrė aplinka ir novatoriška pedagogika, skirianti daug dėmesio užsienio kalbų (prancūzų, lietuvių, anglų, rusų, ispanų, italų ir vokiečių) mokymuisi. Mokinių ugdymas daugiakultūrėje aplinkoje skatina mobilumą, kuris yra išties svarbus šiandienos pasaulyje. O mokyklos baigimo diplomas leidžia mokiniams rinktis geriausius universitetus Prancūzijoje, Lietuvoje ar anglosaksiškose šalyse.

 

Papasakokite apie akimirkas, kurios labiausiai džiugina būnant mokytoja. Kuo Jus žavi mokytojos darbas?

Labai didžiuojuosi savo mokinių pasiekimais, o man, kaip mokytojai, didžiausias džiaugsmas matyti jų pažangą ir tas švytinčias akis bei norą mokytis. Esu laiminga, kai mokykloje matau juos laimingus. Pasiilgstu visų per atostogas ir kiekvieną kartą skubu sugrįžti, o čia jie pasitinka ir apkabina mane ištardami: „Pasiilgau“ arba „Je vous aime beaucoup“ (labai jus myliu). Štai kas mane žavi šiame darbe: meilė, kurią gaunu ir galiu dalytis su kitais.

 

Kaip skatinate mokinį tapti aktyviu pamokos dalyviu, ne tik klausytoju?

Kad mokinys taptų aktyviu pamokos dalyviu, stengiuosi įtraukti į įvairias veiklas, naudoju daug metodų. Kadangi dirbu su pradinukais, galiu drąsiai teigti, kad jie labai smalsūs, kūrybingi, nepailstantys. Jų žėrinčios akelės ir smalsumas skatina ieškoti, domėtis įvairiomis pedagogikos naujovėmis tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje. Pamokose naudoju daug žaidimo, teatro elementų, organizuoju darbą grupėmis ir poromis, tad kiekvienas mokinys priverstas galvoti, veikti ir ieškoti. O mokytojas turi būti ir geras aktorius.

 

Kas mokytojo darbe Jums atrodo svarbiausia?

Be abejo, meilė vaikui, mūsų ateities žiedui. Tada ir sudėtingi klausimai pasidaro paprasti: tiesiog bandai juos išspręsti. Pirmiausia, svarbu rasti raktą į mokinių širdis ir pelnyti tėvelių pasitikėjimą tavimi. Šypsena atsakyti į šypseną, kokia bebūtų tavo nuotaika. Vėliau – būti kantriai ir kiekvieną išklausyti, kiekvienam, ko nors nesupratusiam, vėl ir vėl aiškinti. Nuostabiausias jausmas – pagaliau visiems kartu džiaugtis sėkme.

O vyresniems mokiniams organizuoti konkursus ir olimpiadas yra išskirtinai atsakingas darbas. Suburti visos šalies prancūzų kalbos mylėtojus, žinovus taip, kad jie ne nusiviltų renginiu, bet dar labiau pamiltų šią užsienio kalbą ir, svarbiausia, dar kartą norėtų sugrįžti, – didžiulis iššūkis.

Galbūt sudėtingiausias mokytojo profesijos dalykas yra tas, kad, užvėręs mokyklos duris, negali „užverti“ savo minčių: ir toliau galvoji, planuoji, mąstai, tariesi su kolegomis, neskaičiuodamas nei vakaro valandų, nei poilsio dienų.

 

Kokius naujus, neįprastus metodus esate sukūrusi ir naudojate savo pamokose?

Mokymasis turi būti įdomus ir aktyvus, kad vėliau mokinys pats norėtų domėtis, ieškoti ir atrasti kažką naujo bei eiti pirmyn. Jau seniai supratau, kad integruotas mokymas padeda geriau įsisavinti dėstomą temą ir gerokai praturtina žinių bagažą. O ir gramatikos mokymasis gali būti įdomus bei linksmas, nes naudoju nemažai teatro elementų. Dirbame su projektais, skaitau daug knygų ir kartais pakeičiu mokymosi aplinką.

 

Dėkoju už pašnekesį ir linkiu sėkmės.