Pradinė mokykla – tarsi mažytė dirbtuvėlė

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

„Švietimo naujienos“ toliau kalbina Metų mokytojus. Šįkart į mūsų klausimus atsako Rūta BAKŪNIENĖ, Vilkaviškio r. Pilviškių „Santakos“ gimnazijos pradinių klasių mokytoja. Pedagogės ugdytiniai mokosi naudodamiesi interaktyviąja lenta, edukacinėmis bitutėmis-robotais, išmaniosiomis pelytėmis, elektroninėmis pratybomis EMA ir pan. Savo sukurta medžiaga su kolegomis R. Bakūnienė dalijasi klasės interneto svetainėje, dalyvauja internetinėse paskaitose, rašo straipsnius, konkurse „Virtuali kelionė klasėje“ jos parengta metodinė medžiaga pateko tarp geriausiai įvertintų darbų.

 

Jūsų mokiniai per nacionalinį mokinių pasiekimų patikrinimą pranoksta vidurkį ir nemažai jų pasiekia aukščiausius rezultatus, tad kyla klausimas, kas juos lemia? Pastaruoju metu buvo kalbama, kad standartizuoti testai mokiniams kelia bereikalingą stresą – kaip vertinate tokią nuomonę?

Šiuo metu dėl standartizuotų ir diagnostinių testų kyla labai daug diskusijų. Standartizuotų testų paskirtis – padėti mokytojui ir mokiniui nustatyti mokymo(si) spragas. Aš testus vertinu dviprasmiškai: yra ir gerų dalykų, bet, mano nuomone, yra ir nemažai tobulintinų. Pasimatuoti savo mokinio mokymo(si) žinių lygį yra sveikintina, nes tik žinodamas spragas gali planuoti tolesnį darbą. Tačiau, mano nuomone, rezultatų aptarimas ir viešinimas geriausiu atveju turėtų vykti tik mokykloje, o dar geriau – klasėje. Didžiausia išliekamoji vertė – jeigu klasės mokytojas atsisėstų prie apskritojo stalo kartu su mokiniu ir jo tėvais bei aptartų testų sėkmes ir nesėkmes, drauge ieškotų žinių spragų šalinimo būdų. Kad ir kaip nesinori, bet mokiniams testai vis tik kelia stresą. Kodėl? Visų pirma, prastas įvertinimas daugeliu atvejų nėra malonus mokiniui ir jo tėvams. O jeigu žemas didelės dalies mokinių žinių lygis, nemalonu ir mokytojui. Tik gerai pažįstant mokinius, jų mokymosi galias galima lyginti, analizuoti. O čia lyginama šalies, savivaldybių, mokyklų mastu. Todėl stresą patiria mokytojai, tada – mokiniai ir jų tėvai. Siūlyčiau mokinius testuoti tik savo mokykloje.

 

Dvejus metus Jūsų mokiniai laimi pirmojo laipsnio diplomus respublikiniame STEAM mokslų konkurse „Mūsų eksperimentas“. Kaip juos sudominate gamtos mokslais, eksperimentais?

Pradinė mokykla – tarsi mažytė dirbtuvėlė, kurioje atrandami patys netikėčiausi ir nuostabiausi kūriniai – vaikai. Kiekvienas mokinys yra unikalus savo gebėjimais. Tereikia tik pastebėti. STEAM konkurse dalyvaujame jau trečius metus. Du kartus mums pasisekė – tapome nugalėtojais ir turėjome galimybę apsilankyti Lenkijos ir Suomijos mokslo centruose. Tai ne vienintelis konkursas, kuriame dalyvauju su savo mokiniais – jiems, kaip ir man, visada įdomu išbandyti kažką naujo, nepatirto. O mokykloje dabar tam sudaryta puiki galimybė, nes per įgyvendinamą projektą „Mokyklų aprūpinimas gamtos ir technologinių mokslų priemonėmis“ atsirado daugybė laboratorinių priemonių ir įrangos. Juos dažnai naudojame atlikdami įvairius bandymus, eksperimentus, stebėjimus. Taip pat mokykloje vadovauju būreliui „Mažoji laboratorija“, jį lanko 40 mokinių. Stengiuosi, kad būrelyje galėtų atsiskleisti visi mokiniai: vieni bando tyrinėti ir atradimus pristatyti konferencijose, kiti mokosi atlikti mokslinius tyrimus ir juos pateikti. Dalis mokinių mėgsta laiką leisti lauke, jiems siūlau pasivaikščioti, fotografuoti įdomius dalykus, savo stebėjimus fiksuoti, tvarkyti aplinką. Raginu ne tik stebėti paukščius, gyvūnus, bet ir atkreipti dėmesį į besikalančius žolės daigelius, sprogstančius medžių pumpurus ir kt. Vaikams labai patinka atlikti bandymus su įvairiomis laboratorinėmis priemonėmis. Žinoma, neapsieiname ir be išmaniųjų technologijų, yra puikių mokomųjų svetainių, kuriose taip pat galima mokytis, domėtis, atrasti. Mokosi mano mokiniai, kartu su jais mokausi ir aš.

 

Kaip sekasi dalyvauti projekte „Informatika pradiniame ugdyme“ – su kokiais iššūkiais susiduriate, kokiais pasiekimais galite pasigirti, ką patartumėte kitoms mokykloms, kurios šiame projekte nedalyvauja ir pradinukų informatikos dar nemoko?

Projekte „Informatika pradiniame ugdyme“ dalyvauju kartu su šaunia mūsų mokyklos komanda: direktore Danute Valiūniene ir kolegėmis Daiva Neiberke, Asta Paviloniene, Vilija Kasiliauskiene. Šiais mokslo metais į projektą aktyviai įsitraukė visos aštuonios mano kolegės. Pirmi metai projekte buvo labai darbingi ir derlingi. Esu komandos žmogus, todėl dirbti buvo vienas malonumas, nors tam reikėjo skirti daug laiko. Per projektą išbandėme edukacines aplinkas, naudojome įvairius IT įrankius. Vyko ne vienos kūrybinės dirbtuvės, kuriose, be praktinių užsiėmimų, buvo skiriama daug dėmesio ir išsamesnei pažinčiai su informatiniu mąstymu bei pamokų scenarijų kūrimu. Vykdant intensyvią programą su mumis dirbo daugiau kaip 20 lektorių. Gavome daug žinių, praktinių patarimų. Be to, bendravome su įdomiais žmonėmis, susiradome kolegų, draugų, dalijomės patirtimi. Mūsų mokykla suorganizavo konferenciją „Kūrybiškas IT naudojimas pradiniame ugdyme“, kurioje dalyvavo apie 60 pedagogų iš įvairių mokyklų. Projekto komanda pristatė keletą parengtų integruotų veiklų. Konferencijos dalyviai IT dirbtuvėse turėjo galimybę susipažinti ir išbandyti pagrindinius IT skaitmeninius įrankius: „Blue-Bot“ robotukus (bitutes), žaidimą „Scottie Go“, programas „ScratchJr“, „CodeMonkey“ ir kt. Džiaugiamės per projektą gautu 3D spausdintuvu, planšetėmis ir kompiuteriais. Taip pat įsigijome įvairių IT įrankių, kuriuos sėkmingai naudojame pamokose. Šiais inovacijų laikais jau neįsivaizduojame pamokų be šiuolaikinių technologijų ir jų teikiamų galimybių. Todėl kolegoms patarčiau drąsiai išbandyti naujoves, nebijoti klysti ir atrasti tai, kas labiausiai tinka jų mokiniams.

 

Dalyvaudama šiame projekte, stažavotės Olandijoje. Ką galite skaitytojams papasakoti apie šios šalies švietimo sistemą apskritai ir konkrečiau apie informatikos mokymą?

Į stažuotę Olandijoje vykau su kolege Daiva Neiberke ir kitais pradinių klasių mokytojais, dalyvaujančiais projekte „Informatika pradiniame ugdyme“. Lankėmės Olandijoje, Groningeno mieste. Per dvi dienas pabuvome šešiose skirtingose mokyklose, susitikome su jų direktoriais, pavaduotojais, lankėmės įvairaus amžiaus pradinėse klasėse, stebėjome pamokas, diskutavome su mokytojais. Olandai pradeda mokyti nuo 4 metų, todėl pradinio ugdymo mokykloje mokomasi 8 metus, ją baigia dvylikos metų vaikai. Vaikų ugdymas pradinėse klasėse remiasi dinaminiais užsiėmimais, žaidybinimu, veiklų įvairove ir kaitaliojimu. Daug probleminio mokymosi elementų ir projektinių veiklų. Stebėjome Daltono (Starter) mokykloje mokinių vykdomą 10 savaičių trukmės projektą „Padėkime Afrikos vaikams“. 4–12 metų vaikai konstravo, modeliavo, skaičiavo, rinko informaciją apie Afriką. Vieną kartą per mėnesį apsilankydami mokykloje mokinių tėvai įsigyja bilietą į klasės projekto parodą. Taip paremia iniciatyvą, surinkti pinigai keliauja į Afrikos vaikų fondą. Verslumas ugdomas nuo pat mažens.

 

Stebėjome daug įvairiausių integruotų veiklų. Olandų mokyklose mažai tradicinių pamokų. Didelis pasitikėjimas mokytoju, kuris atsakingai ir kūrybiškai žvelgia į mokinių ugdymą ir teikia visokeriopą pagalbą. Jei mokykla įtaria, kad vaikui reikia kažko daugiau, kviečiami tam tikros srities specialistai. Teko matyti savanorišką studentų pagalbą pamokose ir per pertraukas. Paprastai klasėse dirbama grupelėmis, įvairios veiklos keičiamos kas keliolika minučių.

Mokiniai nuo pirmųjų žingsnių mokykloje (ir vaikų darželyje) mokomi planuoti savo veiklas ir laiką. Net keturmečių klasėse kabo didelis stendas, surašyti visų klasės vaikų vardai, kiekvienas mokinys nusimato sau užduotį savaitei ar dienai. Penkiamečiai planuoja po kelias užduotis per savaitę. Per pertraukas vaikai skatinami išeiti į lauką. Mokyklų kiemuose įrengtos skirtingos erdvės: sūpynės, laipynės, vieta žaisti kamuoliu. Vaikai skatinami atsinešti dalį priemonių. Taip klasėse atsiranda įvairių knygų, žaidimų.

Įdomiausia, kad Groningenas, kaip ir Lietuva, vykdo panašų skaitmeninio raštingumo projektą pradinėse mokyklose. Bandomasis projektas vyksta beveik metus 17-oje mokyklų. Olandų mokyklose daug dėmesio skiriama inžineriniams dalykams. Visų klasių vaikai projektuoja, modeliuoja, gamina įvairius dalykus. To siekiama ir mūsų mokyklose.

 

Esate išleidusi leidinį „Kūrybingumo kompetencijos ugdymas pradinėje mokykloje“. Kaip ugdote, skatinate vaikų kūrybiškumą?

Šį leidinį kartu su kolege Daiva Neiberke esame išleidusios jau seniai. Tuo metu auginau savo jauniausiąjį sūnų Ąžuolą, todėl labai trūko profesinės veiklos. Su kolege organizuojame įvairiausias šventes, netradicines pamokas. Esame sukaupusios didelį pamokų aprašų bagažą, todėl nutarėme savo nuveiktais darbais pasidalyti su kitais. Galbūt kažkam patiks, o gal kažką įkvėps dar įdomesniems darbams. Taip ir atsirado leidinys „Kūrybingumo kompetencijos ugdymas pradinėje mokykloje“. Kūrybiškumas – neatsiejama ugdymo dalis. Manau, kad kiekvienas pedagogas savo pamokose skatina vaikų kūrybiškumą, tik skirtingais metodais. Kiekviena mano mokinių karta ateidama atsineša savo kūrybiškumo metodus. Įvairių metodų ieškau visur: kasdienėje aplinkoje, bendraudama su kolegomis, skaitydama straipsnius, dalyvaudama mokymuose, parodose ir projektuose. Bet patys „smagiausi“ metodai – iš pačių mokinių.

 

O iš kur pati semiatės įkvėpimo, energijos dirbti su vaikais?

Esu trijų vaikų mama, turiu penkis krikšto vaikus. Šiuo metu mokau 22 smalsius pirmokus. Esu išleidusi jau 5 pradinukų laidas. Jaučiuosi turtinga. Tai ir yra mano įkvėpimas, mano energija. Kaip yra pasakęs prancūzų poetas, dramaturgas, romanistas, tapytojas ir dizaineris Viktoras Hugo: „Didžiausia gyvenimo laimė – įsitikinimas, kad esi mylimas toks, koks esi, arba teisingiau – net ir toks.“ Pažiūrėjus į savo vaikų, mokinių akis įžvelgiu ir matau, kad esu reikalinga. Man tai ir yra didžiausia laimė.

 

Kas Jus labiausiai žavi šiame darbe?

Mokykloje dirbu jau apie 30 metų. Ir čia vyksta visos mūsų gyvenimo patirtys: vaikystė, jaunystė, pirmoji meilė, pirmi išbandymai. Manęs nenustoja žavėti susitikimai, pokalbiai su įvairiais žmonėmis. Mėgstu bendrauti, išklausyti. Labai patinka mokyklos šventės. Kartu su abiturientais kiekvieną kartą sugrįžtu į savo paskutinio skambučio, šimtadienio šventes. Esu dalis mūsų mokyklos, nes čia mokiausi pati, mokėsi ir tebesimoko mano vaikai, vyras, tėvai. Be to, myliu vaikus.

 

Kokių turite profesinių tikslų, svajonių?

Visada svajoju išmokyti kiekvieną mokinį. Manau, apie tai svajoja visi mokytojai. Deja, kartais tenka pripažinti, kad ir man nepavyksta. Stengiuosi profesionaliai ir kokybiškai organizuoti ugdomąjį procesą. Noriu, kad mano mokiniai augtų ne tik žiniomis, bet ir savo vidiniu pasauliu, kad mokykloje vaikai jaustųsi saugūs ir laimingi. Norėtųsi, kad mokiniai neieškotų atsakymų į gyvenimiškus klausimus socialiniuose tinkluose, nežinomose interneto platybėse, o dažniau atsigręžtų į savo tėvus, mokytojus. Vaikai – tarsi žinutės, siunčiamos į ateitį. Svajoju, kad mano rašytos žinutės būtų šviesios ir skleistų džiaugsmą supančiam pasauliui.

 

Dėkoju už pašnekesį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *