Popiežiaus vizitas mokytojo akimis

Prieš kelias savaites Lietuvą aplankė popiežius Pranciškus. Per visą vizitą buvo juntamas konkretus ir nesuvaidintas dėmesys žmonėms ir mūsų krašto istorijai. Nemažai pakalbintų žmonių, nors ir nebūdami praktikuojantys katalikai, teigė, kad popiežiaus vizitas buvo ypatingas, visus sutelkęs įvykis. Nacionalinis transliuotojas suteikė progą iš arti stebėti kiekvieną susitikimą, jei kartais negalėjome dalyvauti gyvai.

 

Manau, kad tai buvo pirmas viešas tokias aukštas pareigas užimantis žmogus, kuris taip artimai prisilietė prie mūsų šalies tikrovės, jos istorijos ir žmonių. Per vizitą buvo tarytum paliesti esminiai mūsų kaip tautos egzistencijos momentai – susitikimas su seneliais ir sergančiaisiais, jaunimas, Šv. Mišios Lietuvos centre tikintiesiems, KGB muziejus, Vilniaus getas. Popiežiaus susitikimai su viską persmelkiančia gilia atjauta ir pagarba virto lyg vientisu pasakojimu su iliustracijomis apie tai, ką patyrėme ir kas esame. Veikiausiai dėl tų kasdienių smulkių momentų, susitikimų dvasios su popiežiumi užsimezgė ypatingas ryšys. Kaip kažkas pastebėjo: „Jis tarsi tapo savas“, esantis čia ir dabar, su kiekvienu. Visa tai be moralizmo, dogmatizmo, klerikalizmo ar kaltųjų ieškojimo, tiesiog buvimas drauge.

 

Dar gerokai anksčiau prieš tapdamas popiežiumi tuometinis vyskupas ir kardinolas Jorge Mario Bergoglio daug dėmesio skyrė jaunimui ir jaunimo ugdymui (Jorge Mario Bergoglio, „Ugdymas, reiklumas ir aistra“. Katalikų pasaulio leidiniai, 2018). Šis dėmesys nuosekliai išlaikomas ir per jo pontifikatą. Jau pirmosiomis vizito Baltijos šalyse dienomis galėjome tuo įsitikinti savo akimis. Į Vilniaus arkikatedros aikštę gausiai susirinkusiai jaunų žmonių miniai popiežius pasakė paprastą, bet gyvą ir įtraukiančią kalbą, kurioje aptarė nemažai šiandienos jaunam žmogui aktualių klausimų (https://popieziausvizitas.lt/popiezius-pranciskus-kalba-jaunimui/). Įdomu pastebėti, kad šios išsakytos popiežiaus mintys gali būti taikomos ir visiems tiems, kas darbuojasi su jaunimu, t. y. mokytojams ir ugdytojams.

 

Klausantis popiežiaus žodžių, skirtų jaunimui, mano atmintyje iškildavo tam tikri pedagoginio darbo aspektai, įvairios ugdymo patirtys, kuriomis norėtųsi pasidalyti.

„Gyvenimo nesutvarkysi su burtų lazdele. Tai įvyko per asmenis, su kuriais susikirto jūsų gyvenimo keliai, per tuos gerus žmones, kurie stiprino jus savo tikėjimo patirtimi. Gyvenime visada sutinkame žmonių, kurie mums ištiesia ranką, kad padėtų atsikelti.“

Gyvenimo nesutvarkysi su burtų lazdele. Tai įvyko per asmenis, su kuriais susikirto jūsų gyvenimo keliai, per tuos gerus žmones, kurie stiprino jus savo tikėjimo patirtimi.

Prisipažinsiu, kad apmąstęs prisiminiau visas mokyklines istorijas, kuriose mokiniai ateidavo pas mane norėdami pasikonsultuoti gyvenimiškais klausimais, pasidalyti rūpesčiais, kurie beveik nesusiję su mano mokomuoju istorijos dalyku. Visos šios „konsultacijos“ ar susitikimai, per kuriuos mokiniai ateidavo pasikalbėti, buvo paženklinti gilesnio ir tikresnio bendravimo, abipusio supratingumo ir pagarbos, leidusios atrasti kelią į abipusį mokymąsi. Šios popiežiaus mintys man taip pat priminė visas tas situacijas, kuriose mokinys nedrįsdavo prie manęs prieiti, kurios iš manęs pareikalaudavo drąsos pirmam pradėti pokalbį, nežinant, ar busiu suprastas, priimtas, ar pokalbis apskritai tęsis, ar nebūsiu išjuoktas. Popiežius išprovokavo apie tai mąstyti.

 

Nuolat neigiamus pažymius už akademinius pasiekimus gaunantys mokiniai – didžiulis galvos skausmas. Tačiau patirtis parodė, kad nesimokymas tėra tik tam tikro tipo maskuotė ar pozicija, už kurios neretai slepiasi liūdnos asmeninės istorijos, šeimyninės dramos ir kiti negatyvūs dalykai. Popiežiaus jaunimui Vilniuje pasakyta kalba padėjo iš naujo prisiminti, kad mokinys yra visuma, o ne 45 minutes trunkantis dirgiklis, kuriam jau po antros pamokos galiu šabloniškai klijuoti etiketę apie jo elgesį, mokymąsi, nuostatas, charakterį ir kita. Aš, kaip mokytojas, visada esu kviečiamas rizikuoti, pirmas kreiptis į mokinį, jį priimti, jo sulaukti.

 

„Gyvenimas – tai nuolatinis ėjimas, ieškant teisingos krypties, nebijant sugrįžti atgal, jei suklydau.“

Ši popiežiaus kalbos jaunimui frazė privertė pergalvoti, kaip dažnai aš tampu mokytoju-teisėju, kuris baudžia už klaidą. Lyg klaida būtų galutinis sprendimas ar atskaitos taškas. Pamenu skyriau kelias pamokas laiko pasikalbėti apie tai, kad pažymys ir jį gavęs mokinys – tai du skirtingi dalykai. Jų nevalia tapatinti. Jei gavai 2, tu nesi 2. Tu esi Tu. Tik taip galvodamas galėsi atsistoti, nusivalyti dulkes ir eiti pirmyn. Kiek pamokų buvo sugadinta po to, kai mokiniai ateidavo iš kitų dalykų parašę kontrolinį: kaip nesavi šurmuliuodavo, taip transliuodami patirtą stresą ir baimę dėl blogo pažymio, dėl klaidos, nes tėvai baus, mokytojai „užsisės“. Tada ir vėl – blogas pažymys nereiškia, kad blogas esi Tu. Lygiai taip ir su žvilgsniu į save – ar aš geras mokytojas, jei šiandien pamoka nepasisekė. Ar tai mano kelias, jei mokiniai manęs neklauso ir niekaip nesugeba išmokti Lietuvos viduramžių istorijos?

Lygiai taip ir su žvilgsniu į save – ar aš geras mokytojas, jei šiandien pamoka nepasisekė. Ar tai mano kelias, jei mokiniai manęs neklauso ir niekaip nesugeba išmokti Lietuvos viduramžių istorijos?

Vieną dieną mokykloje su kolega kalbėjome apie tai, kaip sparčiai ir lengvai galime parašyti pastabas (taip pat ir sau), bet kaip lėtai ir sunkiai rašome pagyrimus. Išpuiks mat. Neleidžiame išsitaisyti pažymio, nes turi išmokti pamoką, turime susigražinti galią į savo rankas. Išgirdus tokį popiežiaus paraginimą kilo troškimas iš naujo permąstyti, kaip vertinu savo mokinius, ar mano kabineto durys tikrai atviros visiems, o galbūt jos atviros tik kai kuriems, kurie mane mėgsta, dalyvauja mano pamokose, nemaištauja?

 

Pagaliau įkvėpimo jaunimui suteikiantis padrąsinimas ir kvietimas eiti pirmyn savotiškai suskambo ir mano mokytojavimo patirtyje: „Pasipriešinkime tam individualizmui, kuris uždaro mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Susirūpinusius savo įvaizdžiu, kaip atrodyti. Negražu gyventi priešais veidrodį, negražu. Gyvenimas gražus su kitais, mūsų šeimose, su draugais, dalyvaujant savo tautos kovose… Toks gyvenimas yra gražus!“

Ši frazė priminė mano pirmąsias pamokas, kuriose iš esmės jaudinausi dėl to, kaip aš atrodysiu prieš klasę, ar kaip istorijos mokytojas žinosiu visas istorijos datas, aplinkybes, asmenybes. Tąkart mentorė, stebėjusi mano pamokas, pasakė, kad turiu keisti požiūrį: turiu nustoti galvoti apie save ir pradėti mąstyti apie mokinius – „ko jiems reikia“. Tai atvėrė mano suvokimą naujiems horizontams. Apčiuopiamas to rezultatas – dingo stresas, o ruošimasis vienai pamokai nuo 4 valandų sutrumpėjo iki pusės valandos.

 

Apibendrinant norisi pasakyti, kad popiežiaus mintys, tąsyk išsakytos jaunimui, rado atgarsį mano ir daugelio kitų žmonių patirtyje ir tokiu būdu padėjo iš naujo įvertinti gyvenimiškas situacijas mokytojo darbe. Popiežiaus vizitas ir Jo kreipimasis į jaunimą tapo tarsi galimybe į visą pedagoginį darbą pažvelgti iš šalies, iš naujo. Viso to labai trūksta kasdienėje mokyklos darbotvarkėje.