Popietė su ministru, arba atnaujinamo bendrojo ugdymo turinio pagrindimai

Su švietimo, mokslo ir sporto ministru Algirdu MONKEVIČIUMI susitinkame ministerijoje, jo kabinete. Teturime vieną valandą pokalbiui apie pirmą ir bene svarbiausią darbą jam vėl pradėjus eiti ministro pareigas – tai bendrojo ugdymo turinio atnaujinimas ir su juo susiję iššūkiai. Turiu pastebėti, kad laikas tiesiog praskriejo… Nors A. Monkevičius minėjo, kad pirmieji jo darbai ministerijoje vyko įtemptoje situacijoje, dabar ministras atrodė itin ramus, aiškiai žinantis, kokiu keliu turime eiti, kad ateityje Lietuva taptų sėkmingiausia rytinės Baltijos pakrantės dalimi. „Privalome turėti tokią ambiciją“, – šypteli ministras, neleisdamas suabejoti šia siekiamybe… Tad kokie tie žingsniai, vedantys į kokybiškesnį švietimą ir laimingesnę visuomenę, – interviu su ministru Algirdu Monkevičiumi.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Vyksta bendrojo ugdymo turinio atnaujinimo darbai, žengiame vienokius ar kitokius žingsnius, tačiau jau ne kartą girdėta mintis, kad turime aiškiai žinoti, ko siekiame, atnaujindami ugdymo turinį, o tam, pasak švietimo bendruomenės narių, reikalingi tyrimai… Sakykite, ar atlikti tyrimai galėtų atnešti naudos ir reikiamos informacijos, kad atnaujinamas ugdymo turinys būtų išties kokybiškas ir pamatuotas?

Žinome, kad, prieš man perimant darbus, jau buvo parengtos tam tikros ugdymo turinio atnaujinimo gairės, o tolesnį projektą ketinta nupirkti kaip paslaugą. Tačiau tame kontekste itin apleistos jautėsi dalykų mokytojų asociacijos, kurios galiausiai susivienijo ir pateikė daugybę kritiškų pastabų bei siūlymų. Iš įvairių suinteresuotų pusių išgirdome daug skirtingų idėjų, tačiau kartu ir nemažai bendrų vardiklių, į kuriuos derėjo atkreipti dėmesį. Klausimas buvo – koks yra objektas ir tikslas? Ar tikrai reikia keisti bendrojo ugdymo turinį? Ir jeigu keisti, tai kokia yra ugdymo koncepcinė filosofija? Kaip prie to tinkamai prieiti?.. Visi šie klausimai buvo likę neatsakyti. Natūralu, kad jie kilo. Prireikė plačios diskusijos. Būtent tai ir padarėme. Surengėme forumą, kuriame visi galėjo išsisakyti. Sutarėme, kad iš forumo dalyvių atstovų sudarysime strateginę grupę, kuri bus atvira ir kurią prireikus galima praplėsti. Grupės užduotis – atsakyti į mano minėtus klausimus, įvertinti, kas jau nuveikta, ir tada, jeigu išties reikia, susitelkus atnaujinti ugdymo turinį. Įvyko du strateginės grupės pasitarimai. Išaiškėjo, kad daugelis šalių ugdymo turinį keičia ne itin ilgam laikotarpiui, bet maždaug 3–5 metams. Nuolat reaguojama, kokie pokyčiai vyksta aplink ir pasaulyje, ką būtina keisti, galbūt, metodus, didaktiką, paramą mokyklai ir mokytojams ar pan.

 

Žinoma, svarbus ir ilgesnės perspektyvos matymas, būtina numatyti ne tik ugdymo turinį, bet ir tai, kokia aplinka bus, pavyzdžiui, po 10 metų. Turime mąstyti apie tai, kaip padėti žmogui patirti sėkmę pasikeitusiame pasaulyje ir matyti laimingą Lietuvos pilietį klestinčioje mūsų valstybėje.

Jeigu ateičiai turime tokį tikslą, tada privalome atsakyti į klausimą, kokia mokyklos struktūra tam pasitarnautų labiausiai?.. Prof. Algirdas Zabulionis siūlė apsidairyti aplinkui, kiek dar yra valstybių, kur tiek ilgai truktų „mamos mokykla“, kaip kad pas mus. Šiandien turime, galima sakyti, 5-erių metų pradinio ugdymo sistemą: vieneri metai – parengiamoji ir ketveri – pradinio ugdymo mokykla. Pavyzdžiui, Lenkijoje, Estijoje jau pradinėse klasėse į pagalbą ateina tam tikrų dalykų mokytojai, todėl vėliau vaikai nepatiria tiek daug streso, eidami į pagrindinio ugdymo klases. Mūsų struktūra, deja, atgyvenusi, jeigu nutariame ją keisti, turime apmąstyti, kokia būtent mums būtų tinkamiausia… Negalime įgyvendinti reformos po reformos, todėl geriausias būdas – viską apsvarstyti.

 

Turime remtis ekspertų patirtimi. Čia itin praverstų tyrimai, kokios patirties turi kitos šalys: galime pasimokyti ir iš sėkmių, ir iš klaidų.

Tyrimai turėtų tapti įrodymais, faktais, orientuojančiais, kaip sėkmingiau kurti ugdymo turinio atnaujinimo projektą. Pasitelkę edukologų ir kitų sričių tyrėjų pajėgas bandysime tokius tyrimus inicijuoti.

Taip pat jau sutarėme, kad, atnaujindami ugdymo turinį, matome du etapus. Pirmasis – maždaug 3 metų perspektyvos: atnaujintume tam tikrus aspektus, orientuodamiesi į pagalbą mokytojui, per mokytojų kvalifikacijos tobulinimą, paskatinimą, pagalbą mokykloms, vadovams ir t. t.

 

Lietuvoje kai kur, turint tuos pačius vadovėlius, tomis pačiomis sąlygomis tas pats turinys yra perkonfigūruotas pagal poreikį. Jame suderinti pilietiškumo, ekonominio raštingumo, tautinio, etninio tapatumo ir kiti dalykai. Tam tikrose šalies mokyklose visa tai sėkmingai integruojama ir, negana to, jose vaikai puikiai mokosi matematikos, lietuvių ir užsienio kalbų, gamtos mokslų… Nesiskundžia motyvacija. O juk turi tas pačias priemones, tuos pačius vadovėlius. Taip yra todėl, kad mokykloje sukurta gera darbo ir mokymosi aplinka, galbūt, pasirūpinta mokytojų kvalifikacija ar tiesiog – geri vadovai ir kt.

Visa tai pastebėjome, pradėję įgyvendinti kokybės krepšelio projektą. Atsiskleidė mokyklos, gebančios realizuoti ugdymo turinį ir pasiekti puikių rezultatų. Tų mokyklų vaikų pasiekimai atitinka šiandieninius poreikius ir gana neblogai nukreipti į ateitį. Drauge pažvelgta į mokyklas, kurioms reikia pagalbos, nekaltinant mokytojų ar vadovų. Kokybės krepšeliu siekiama įgalinti mokyklas judėti link sėkmės. Visa tai skatinama daryti per mokyklų tobulinimą, padedant joms susitelkti, motyvuotis, pasirūpinti reikiamais ištekliais, kurti gerą mikroklimatą… Šio projekto esmė – sumažinti kontrastus tarp mokyklų. Turime nemažai sėkmingų mokyklų, tačiau daug ir tokių, kurioms iki sėkmės toloka… Daugybė vaikų baigia mokyklas puikiais pasiekimais, o kai kurios mokyklos jau daugelį metų negali pakilti aukščiau vidutinio lygmens…

 

Antrasis etapas – ilgalaikė strategija, kuri būtų kildinama iš pagrindo, t. y. mokytojų ir tėvų asociacijų, ekspertų, mokinių ir t. t. Turime daug suinteresuotų sąjungų ir pavienių asmenų, kurie išties noriai dalyvautų apmąstant ir kuriant tokią strategiją.

Žmogus vis tik nėra švari lenta, kurioje kažką turime užrašyti. Mes siekiame matyti pasaulį, kuriame jis būtų laimingas, turėdamas savyje daugybę galimybių. Švietimas turi padėti žmogui sudėtingame pasaulyje patirti sėkmę. Žinios yra tik pasekmė…

 

Visa tai, mano galva, gali prisidėti prie žmogaus kaip asmenybės augimo. Džiaugiuosi susitikimu su ekspertais, kur svarstyta, ar esama mokyklos struktūra gali link to vesti?.. Remdamiesi kitų šalių patirtimi, priėjome prie išvados, kad esama struktūra turėtų būti transformuota. Vadinasi, mums reikalinga kitokia strategija, nukreipta į ilgalaikę perspektyvą. Tik atlikę tyrimus, sujungę išvadas, apsvarstę visa tai su plačiąja bendruomene ir sulaukę jos pritarimo, galėtume drąsiai jaustis, turėdami ne tik trumpalaikę, bet ir tolesnės ateities strategiją. Tai yra didelis darbas ir esminis pokytis. Taigi, valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“ verta permąstyti, o gal derėtų netgi šiek tiek peržengti šią datą?..

 

Žmogus vis tik nėra švari lenta, kurioje kažką turime užrašyti. Mes siekiame matyti pasaulį, kuriame jis būtų laimingas, turėdamas savyje daugybę galimybių. Švietimas turi padėti žmogui sudėtingame pasaulyje patirti sėkmę. Žinios yra tik pasekmė… Sėkmės lydimas žmogus ieško žinių, kurių šiandien apstu. Ir tik toks žmogus geba jas atsirinkti: žinios tampa jo dalimi. Visa tai aptarinėjame strateginėje grupėje, dėliojame kalendoriuje datas, kad tam tikrus darbus atliktume iki vasaros, o nuo rugsėjo pradėtume juos įgyvendinti. Paskui per metus, atlikę tyrimus, susidėliotume ilgalaikę strategiją.

 

Ministre, viskas skamba kaip itin ilgas procesas, be galo didelis darbas. Ar visuomenė yra tam pasirengusi?

Iš šalies stebėjau situaciją, kaip ugdymo turinį buvo mėginama perkurti mechaniškai, nupirkti tarsi paslaugą, sutelkiant grupelę visa tai atliksiančių ekspertų… Kaip žinome, būtent tai ir liko nesuprasta. Todėl ir akcentuoju, kad pirmame etape turime atlikti pribrendusius pokyčius, kurie natūraliai, besikeičiant aplinkai, atėjo ir į švietimo sistemą. Girdime, kaip kai kurių mokyklų vadovai, pavyzdžiui, Vilniaus licėjaus, teigia, kad nedaug keisti ir tereikia, galima puikių rezultatų siekti su tuo, kas yra… Tai ir parodo, kad nereikia radikalių sprendimų – tik kai ką šiek tiek modifikuoti, pasiremti sėkmingomis patirtimis ir bus galima judėti į priekį.

Aš nepateikiu jokių tikslių atsakymų, nemanau, kad ministras juos ir turėtų pateikti… Visi atsakymai turėtų būti gauti iš suinteresuotų šalių: pedagogų bendruomenės, asociacijų, ekspertų, tėvų, mokinių, universitetų ir pan. Mano darbas – organizuoti procesą, kad visos šalys kartu išgrynintų tikrąsias tiesas.

 

O štai mano minėtas antrasis darbas išties reikalauja daugiau laiko ir didesnio pasirengimo – tai projektas, kurį rengtų platesnė strateginė grupė. Jį būtina pateikti plačiajai visuomenei. Taip niekada nebuvo daroma, bet akivaizdu, kad būtent taip ir būtina elgtis, nes, priešingu atveju, visuomenė vėl nesupras, kas vyksta. Aš nepateikiu jokių tikslių atsakymų, nemanau, kad ministras juos ir turėtų pateikti… Visi atsakymai turėtų būti gauti iš suinteresuotų šalių: pedagogų bendruomenės, asociacijų, ekspertų, tėvų, mokinių, universitetų ir pan. Mano darbas – organizuoti procesą, kad visos šalys kartu išgrynintų tikrąsias tiesas. Labai viliuosi, kad po metų turėsime projektą, kurį galėsime aptarinėti visuomenėje. Mano vaidmuo – įkvėpėjo ir palaikytojo. Viziją ir projekto esmę turi sukurti visos minėtos suinteresuotos šalys. Taigi turime brandinti visuomenę, nes tik toks kelias yra sėkmingas. Tai išties nėra lengva, bet nematau kitos išeities.

 

Vienas didžiausių iššūkių, bet, turbūt, kartu ir šių dienų siekiamybė – integruotos ugdymo programos. Ir mokytojai, ir mokiniai vis dažniau pastebi, kad toks mokymas kol kas neveikia. Kyla įvairių iššūkių mėginant tam tikras programas integruoti, pavyzdžiui, lytiškumo ar pilietiškumo ugdymą. Sakykite, kur matytumėte integruoto mokymo trūkumus? Ką čia reikėtų keisti, ką pastiprinti, kad šios programos atitiktų mokinių ir mokytojų lūkesčius?

Nemanau, kad galima sakyti, jog nepavyksta. Juk kai kur pavyksta ir visai neblogai. Tereikia dermės tarp pedagogų gebėjimų, turimų mokymo priemonių, mokyklos vadovų požiūrio, kurie įgalina visa tai daryti. Tam tikrose mokyklose pilietiškumo ugdymas itin puikiai įgyvendinamas netgi susiderinant kelių dalykų mokytojams. Vadinasi, visa tai ne tik įmanoma, bet ir egzistuoja tam tikri metodai, kaip tai daryti.

 

Kas nutiktų, jeigu nueitume kitu keliu ir pabandytume ekonominio, finansinio raštingumo, verslumo, lytiškumo, pilietiškumo, etninės kultūros, estetikos dalykus dėstyti kaip atskirus?.. Juk niekaip nesutilptume į higienos normų apibrėžtą laiką. Tiksliau tariant, jau dabar sunkiai sutelpama.

Akivaizdu, kad dalykus privalome derinti. Kai kurių dalykų tam tikrą kursą galbūt būtų galima turėti ir atskirą, pavyzdžiui, ekonomikos pagrindus, tačiau toliau ir šį dalyką būtų galima plėtoti integraliai. Negalime tikėtis vieno centralizuoto modelio. Negali kiekvienoje mokykloje kiekvienas mokinys mokytis visiškai vienodai.

 

Džiugina tai, ką daro „Lietuvos Junior Achievement“ (LJA) nevyriausybinė organizacija ir kitos iniciatyvos, siūlančios tam tikrus pasirenkamuosius dalykus, suteikiančios pagrindus, skatinančios mokytojus tam tikrus dalykus įpinti į ugdymo programą ir pan. Jos teikia siūlymus, kaip bendradarbiauti kelių dalykų mokytojams. Šie dalykai sudėtingi, remiasi mokytojų kvalifikacija. Visa tai priklauso ir nuo asociacijų pastangų bendradarbiauti, dalytis gerąja patirtimi. Galbūt derėtų padrąsinti, paskatinti ir įgalinti mokytojus, kad jie drąsiau rinktųsi tokį mokymo kelią. Kai kuriose mokyklose tai jau daroma. Tik gaila, kad ne viskas kiekvienoje veikia. Sakykime, vienoje itin gerai integruojamas pilietiškumas, kitoje – etniškumas, dar kitoje – lytiškumas ir t. t. Mokytojams trūksta pastiprinimo, kad jie būtų pajėgūs tinkamai integruoti. Svarbiausia, kad yra patirties. Galbūt per kokybės krepšelio projektą geriau pamatysime, kaip visa tai veikia. Tikiu, kad paramą gavusios mokyklos užsidegs ir taps mentorėmis kitoms ugdymo įstaigoms. Juk lyderis geras tada, kai prisideda prie kito lyderystės. Čia nupiešiau idealų vaizdą, nėra taip paprasta visa tai įgyvendinti, tačiau privalome šia kryptimi judėti. Daug vilčių dedu į kokybės krepšelį, nes visa tai panašu į sniego gniūžtę, kuri judėdama sėkmės keliu vis auga. Neturime ribos, kur ji sustos. Norėtųsi, kad geroji patirtis būtų auginama tokiu būdu.

Tuos pačius išteklius į kokybės gerinimą galėtume investuoti daug veiksmingiau, jeigu matytume bendradarbiaujantį mokyklų tinklą. Turime atrasti jungtis.

 

Norėtųsi mąstyti ir apie bendradarbiaujantį mokyklų tinklą, kuris būtų tarsi naujas mokyklų tinklo tvarkymo etapas. Pavyzdžiui, Aukštelkės mokyklos-daugiafunkcio centro direktorius Vaidas Bacys jau yra sukūręs puikų bendradarbiavimo modelį, bet tai galėtų tapti visuotiniu dalyku. Tuos pačius išteklius į kokybės gerinimą galėtume investuoti daug veiksmingiau, jeigu matytume bendradarbiaujantį mokyklų tinklą. Turime atrasti jungtis. Tai daryti galėtų savivaldybės, tačiau, suprantama, ministerija turėtų užtikrinti tam tikrus saugiklius, kad situacija nepablogėtų.

Taigi integruotas mokymas yra viena iš galimybių, kaip užtikrinti ugdymo kokybę. Ir nepasiteisina jis tada, jei yra diegiamas mechaniškai.

 

Lietuvos moksleivių sąjungos atstovė neseniai vykusioje konferencijoje apie patyčias mokykloje minėjo, kad mes daug diskutuojame apie atnaujintas ugdymo turinio programas, tačiau pernelyg mažai gilinamės į emocinį intelektą: tiek mokinių, tiek mokytojų… Pasak mokinių, kad ir kokios geros būtų atnaujintos bendrojo ugdymo programos, jos neveiks, jeigu mokykloje bus prasta psichosocialinė atmosfera. Ką galėtumėte atsakyti į šį mokinių nuogąstavimą?

Taip, situacija nėra paprasta. Vilniaus miesto savivaldybė artimiausiu metu rengs konferenciją tema „Socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymas“, jeigu pavyks suderinti, būtinai ten dalyvausiu. Norisi padrąsinti, kad šiuo keliu būtų einama aktyviau.

 

Ši problema mūsų mokyklose egzistuoja, daug kur situacija netenkina nei mokytojų, nei mokinių, nei jų tėvų. Džiugina tai, kad nenuleidžiama rankų, ieškoma patarimų, stebima tarptautinė patirtis. Mokyklos sulaukia įvairių asociacijų talkos, į pagalbą ateina psichologai. Mano galva, geriausias būdas yra kurti sėkmės istorijas ir iš jų mokytis. Labai palaikau „Kurk Lietuvai“ iniciatyvą „Patyčių dėžutė“. Tai – tik pradžia, tačiau, manyčiau, ji itin laiku. Tariamės, kaip visa tai išplėtoti, ištobulinti kaip platformą, veikiančią dar našiau ir plačiau. Be galo džiugina, kad tai yra jaunų žmonių iniciatyva. Žinoma, reikia atrasti ir kitų būdų, kaip kurti pozityvaus bendravimo kultūrą. Turbūt, būtų tikslinga visa tai perkelti į diskusijas mokyklose, kad mokytojai susiformuotų aiškesnius požiūrius, nuostatas į tai, kas yra patyčios ir kaip su visu tuo kovoti. Matosi, kad situacija po truputį gerėja, tačiau tik po truputį.

Taip pat būtina užtikrinti reagavimo į patyčias mechanizmą. Pasitaiko atvejų, kad net mokyklų vadovai neturi reikiamų žinių, kaip visa tai suvaldyti, nėra apgalvoję, kaip sistema turėtų veikti. Manau, kad kaip tik tam minėtame Vilniaus savivaldybės renginyje ir bus skiriama itin daug dėmesio.

 

Kurį laiką žvalgomės po įvairias pasaulio šalis, ieškodami mums tinkamos švietimo sistemos pavyzdžio, tačiau pastaruoju metu vis dažniau tenka išgirsti, kad derėtų žvelgti į savo šalį ir gilintis į tai, ko iš tiesų reikia mums? Beveik kiekvienoje švietimo bendruomenės diskusijoje pasigirsta dr. Meilės Lukšienės idėjos kaip Lietuvos švietimo sistemos pamatas, o ką manote Jūs?

Mes suprantame, kad reikia mokytis užsienio kalbų, kita vertus, pagalvojame, ar dėl to nenukentės mūsų gimtoji kalba. Tai ir konfliktas, ir dermė kartu. Jeigu suabsoliutinsime užsienio kalbą, galime išnykti, praradę tapatumą. Apskritai, dabar manoma, kad tapatumo ugdymas yra daug svarbiau nei žinios.

Nemanau, kad mums savo švietimo sistemą reikia modeliuoti pagal kažkurios kitos šalies pavyzdį. Net jeigu pažvelgtume į tarptautinę patirtį, pavyzdžiui, švedų analitikai, paanalizavę Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos mokinių pasiekimų vertinimo (pvz., EBPO PISA) tyrimų sistemą, mato, kad itin grėsminga yra unifikuoti sėkmę. Galvoti, kas sėkminga Korėjoje ar Suomijoje, gali būti sėkmė Lietuvai ar Prancūzijai, nėra tikslinga, nes skirtingose šalyse vyrauja skirtingi socialiniai kontekstai. Pabrėžiami netgi paradoksalūs aspektai. Pavyzdžiui, kuo daugiau klasėse kompiuterių (netgi pažangiose šalyse), tuo prastesni mokinių matematiniai gebėjimai ir nuostatos matematikos atžvilgiu. Visa tai yra todėl, kad prarandamas ryšys su mokytoju, pernelyg daug remiamasi technologijomis. Pritrūkstama žmogiškojo santykio tarp mokinio ir mokytojo. Taip gaunamas priešingas rezultatas, technologijos ne padeda, o atstumia. Visur pabrėžiama, kad yra be galo svarbu vertinti kultūrinį tapatumą, o globalų ir lokalų santykį matyti kaip tam tikrą konfliktą ir kartu dermę. Mes suprantame, kad reikia mokytis užsienio kalbų, kita vertus, pagalvojame, ar dėl to nenukentės mūsų gimtoji kalba. Tai ir konfliktas, ir dermė kartu. Jeigu suabsoliutinsime užsienio kalbą, galime išnykti, praradę tapatumą. Apskritai, dabar manoma, kad tapatumo ugdymas yra daug svarbiau nei žinios. Jeigu žmogus yra ugdomas kaip tapati asmenybė, turinti tvirtą vertybinį pagrindą, pilietiškumo suvokimą, motyvaciją, tada ir žinios įgauna didelę prasmę. Visos sėkmingos istorijos įvyksta, nepaisant kokį projektą plėtotume, tik tada, kai jos veriamos ant tapatumo šerdies. Esame kraštas, propaguojantis katalikišką elgseną, o štai estai ar suomiai yra protestantai, jie daug ką mato kitaip. Tai ir parodo, kad neįmanoma aklai perkelti kitų šalių modelių.

 

Bet, žinoma, turime sutikti, kad būtina matyti ir globalias tendencijas. Pavyzdžiui, kam mums reikalingos užsienio kalbos?.. Tam, kad išvyktume svetur? Ar tam, kad išplėtotume savo šalyje turizmo industriją, įdarbintume daugybę žmonių ir klestėtume? Kai atsiranda suvokimas, kas aš esu, kokia mano gyvenimo prasmė šiame krašte, tada suprantame, kad tik nuo manęs priklauso, ar mano tėvynė bus klestintis ar išsivaikščiojantis kraštas. Kai palaikomas tapatumas ir noras kraštą keisti į gerąją pusę, tada užsiauginama tikroji motyvacija. Noriu pasakyti, kad mums šiandien reikalingiausia tokia sistema, kuri „įaugina“ žmogų į savo kultūrą. Pasimokyti iš kitų tautų galime, bet jokiu būdu nemenkinkime savo šalies.

 

Teko lankytis Pietų Korėjoje, kur visuomenė tiesiog „įauginta“ į istorinės kultūros asmenybinį pagrindą. Man regis, panašiai yra ir Suomijoje. Būtent šių dalykų mums reikia mokytis iš kitų kraštų. Tai itin siejasi ir su dr. Meilės Lukšienės idėjomis. Ji teigė, kad švietimas turi įgalinti ugdytis asmenybei, kuri yra atsakinga, pilietiška, derinanti kultūrą su globalaus pasaulio galimybėmis. Dr. Meilė Lukšienė visada mėgindavo ieškoti dermės tarp globalumo ir nacionalumo. Ir čia nieko pridurti nebegali. Tai yra tikrieji filosofijos pagrindai. Tai – nepavaldu laikui… Gali būti pasaulio žmogus, dirbti tarptautinėse korporacijose, išmanyti pasaulio ekonomiką, bet visada išsaugoti tapatumą su savo šalimi. Kopijuoti niekada nėra prasmės. Bet visada naudinga pamatyti abstraktųjį turinį. Pavyzdžiui, kaip Suomija sugeba pirmiausia dėmesį kreipti į asmenybės ugdymą, kaip jie sukuria tapatumą, pasididžiavimą savo kraštu, kad šalis, kurioje gimiau, bus labiausiai klestinti planetoje, nes tik žmonės yra pajėgūs tokį kraštą sukurti, tereikia tikėti, norėti ir stengtis. Ir šiandien rodikliai pažymi, kad Suomija yra ilgiausiai laimingai gyvenančių žmonių kraštas.

 

Jau net kūdikis turi itin didelį norą pažinti, todėl negalima apleisti žmogaus viduje esančio potencialo nuolat augti, pažinti, mokytis, tobulėti. Ir atrodo tarsi viskas neblogai sekasi, bet kažkada tiesiog ima ir pradeda bijoti… Mūsų šalyje, deja, yra nemaža dalis žmonių, kurie jau nebenori savo vaikų leisti į Lietuvos mokyklą, nes jie negalės patirti sėkmės kažkur kitur. Tai ir yra didžioji nacionalinio švietimo spraga. Visame pasaulyje yra privačių mokyklų, tai yra natūralu, bet kai ta tendencija ima augti… Mums reikia susirūpinti dėl tokių dalykų. Taigi ir iš kitų šalių turime perimti ne mokyklos modelius, ne atlyginimų dydžius, bet požiūrį, kokio švietimo norime ateityje, kuris įgalintų žmogų visą gyvenimą mokytis ir siekti sėkmės. Esame pajėgūs rytinę Baltijos pakrantę padaryti labiausiai klestinčia pasaulyje vieta. Demokratinės šalys – estai, latviai, lenkai ir mes – privalome turėti tokią ambiciją. Mano galva, estai sparčiai link to eina. Mes turime neapleisti savo ruožo. Ir čia nėra tik švietimo darbuotojų uždavinys, turi įsitraukti verslas, sveikatos sistema ir t. t. Rodiklis, kiek metų žmonės gyvena laimingai, atskleis, ką pavyko pasiekti.

 

Minėjote, kad suburta komanda, rengianti galutinį bendrojo ugdymo gairių projektą. Ar galėtumėte įvardyti, kokia tai komanda?

Tai plati strateginė grupė. Žmonės, dalyvavę forume dėl ugdymo turinio atnaujinimo, atrinko atstovus, kurie tapo komandos, kuriančios strateginį gairių projektą, dalimi. Pavyzdžiui, 40-ies asociacijų vadovai, taip pat pavieniai ekspertai, tokie kaip dr. Darius Kuolys, prof. Algirdas Zabulionis, prof. Romas Želvys, prof. Vilija Targamadzė, dr. Ainius Lašas, Rytas Šalna, dr. Laima Galkutė ir kt. Subūrėme žmones, sakydami, kad tai nėra uždara grupė, turintys iniciatyvų visada galės prisijungti. Tai nereiškia, kad ši komanda sukurs projektą tokį, koks jau ir bus galutinis. Parengus projektą vyks diskusijos, kur jis dar kartą bus persvarstytas ir platesnė visuomenės dalis turės galimybę pareikšti savo nuomonę. Komandos subūrimo esmė – kad bus autoriai, kurie galės visuomenei atsakyti į rūpimus klausimus, diskutuoti drauge ir pan. Tikimės sulaukti visuomenės palaikymo ir pritarimo.

 

Dėkoju už pokalbį ir įkvėptą optimizmą.