Politinis dialogas – kiekviename lygmenyje!

Politinis dialogas, apimantis vykdomosios valdžios įsitraukimą, įrodymais grįstus sprendimus ir ilgalaikį aktyvų visų suinteresuotųjų asmenų dalyvavimą, svarbus švietimo politikai visais lygmenimis. Todėl ir Lietuvoje turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio, įtraukiant švietimo bendruomenę šiam dialogui plėtoti. Balandį paskelbta, projekto „Lyderių laikas 3“ inicijuota, Švietimo problemos analizė šia tema. Rengiant ją informaciją teikė ir drauge su kitais konsultavo Rita Dukynaitė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginių programų skyriaus patarėja.

 

Kalbiname analizės „Politinis dialogas švietime: kaip siekiame“ autorę Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantę Rūtą Bružienę.

Analizėje teigiama, kad politinis dialogas galėtų būti priemonė, padedanti atkurti pasitikėjimą švietimu ir susitarti dėl esminių pokyčių. Kokius kelius čia matytumėte? Kam galėtų, ar turėtų, priklausyti pirmasis žingsnis?

Kad ir kaip norėtųsi nurodyti, kas turėtų būti politinio dialogo formuotojas, deja, to padaryti negalima, o pirmąjį žingsnį gali žengti tas, kuriam „labiausiai skauda“ dėl problemos. Tačiau lyderystės taip pat gali imtis ir tas, kuris turi galios priimti sprendimą. Be to, tai priklauso ir nuo problemos, kuri sprendžiama, lygmens.

 

Visgi reikėtų pripažinti, kad sprendžiant sistemines švietimo problemas, tokias kaip ugdymo turinio atnaujinimas, pedagogų rengimas ir pan., be Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsitraukimo į politinį dialogą diskusijos tarp kitų suinteresuotųjų asmenų nelabai turėtų prasmės, nes sprendimai priimami būtent šiame arba aukštesniame politiniame lygmenyje. Taigi, natūralu, kad sprendžiant sistemines problemas lyderystės vykdyti politinį dialogą ir inicijuoti diskusijas pirmiausia tikimasi iš ministerijos. Tačiau ne tokios plačios apimties klausimams spręsti politinį dialogą inicijuoti gali ir atskirų interesų grupių atstovai.

 

Kalbant apie tai, koks turėtų būti kelias į politinį dialogą, tai pirmiausia turėtų būti noras kartu su visais suinteresuotaisiais asmenimis diskutuojant rasti sprendimą. Tikrai ne vieną kartą yra nutikę taip, kad formalus dialogas inicijuojamas politikams jau numačius, kas turėtų būti daroma, o nepavykus per trumpą laiką rasti visiems bendro sprendimo tam tikros interesų grupės iš diskusijos paprasčiausiai eliminuojamos. Tokia praktika tikrai neprideda pasitikėjimo švietimo politikais, neskatina formuoti aukštesnės politinės kultūros.

 

Taip pat labai svarbu užtikrinti konstruktyvią diskusiją, jei jau visi suinteresuotieji asmenys susodinami prie bendro stalo. Iniciatorius turėtų pasiruošti ir iš anksto numatyti, kokio rezultato tikimasi ir per kiek laiko turėtų būti rastas sprendimas, sukurti pasitikėjimu grįstą aplinką, kur kiekviena interesų grupė galėtų išsakyti savo lūkesčius ir matymą. Bet vėlgi, tai sakydama turiu omenyje tikrai ne labai trumpus terminus, kai suinteresuotieji asmenys turi sureaguoti į siūlymus ir argumentuotai pateikti savo poziciją per kelias dienas arba kai kompleksiniam sprendimui priimti suorganizuojama konferencija.

 

O kaip apskritai turėtume suprasti politinį dialogą? Kas tai yra?

Jei paprastai, tai įvairių interesų grupių „susodinimas prie bendro stalo“ diskusijai apie konkrečią švietimo politikos problemą ir jos sprendimo būdus. Tai erdvė ir galimybė visoms interesų grupėms diskutuoti visoms joms svarbiu ir aktualiu klausimu, dėl kurio kai kurių aspektų ar galimų sprendimo būdų šios grupės turi įvairias nuomones.

 

Kiekviena interesų grupė į problemą žiūri skirtingai, pagal turimas žinias ir patirtį, taigi diskusija leidžia ta patirtimi pasidalinti. Politinis dialogas turėtų padėti žmonėms pamatyti problemą iš vienas kito perspektyvos, o tai padeda geriau suprasti problemą. Gerai suorganizuotas dialogas turėtų būti platforma neformalioms interesų grupėms pasidalinti savo idėjomis, taip pat labai vertingas informacijos apie problemą ir idėjų, kaip ją spręsti, šaltinis vykdomosios valdžios atstovams.

 

Būtent šios diskusijos, turinčios struktūrą ir aiškų galutinį tikslą bei terminus tam tikslui pasiekti, turėtų padėti priimti informuotus politikos sprendimus, kurie kuo labiau atitiktų kiekvienos ar bent didžiosios dalies suinteresuotųjų grupių interesus. Tokiu atveju ir atskiros grupės matys prasmę dalyvauti priimant politinius sprendimus, o dalyvaudamos jausis ir labiau įsipareigojusios kartu išdiskutuotus sprendimus įgyvendinti.

 

Jau pačiame analizės pavadinime yra pasakyta: „kaip siekiame“. Jūs analizuojate tuos kelius. Bet vis dėlto, dar kartą trumpai, kaip siekiame…

Kadangi švietimo problemos aktualios labai didelei visuomenės daliai, o pati švietimo sistema apima labai didelį įvairių grupių tinklą, mano nuomone, dėl kompleksinių švietimo problemų visuomet turėtų būti stengiamasi susitarti diskutuojant. Švietimo tinklas pernelyg decentralizuotas ir platus, kad būtų galima užtikrinti sprendimų vykdymą vienašališkai priimant sprendimus. Jei kurios nors švietimo bendruomenės grupės nepritars priimtiems sprendimams, užtikrinti sprendimų įgyvendinimą bus labai sudėtinga, netgi sakyčiau, kad neįmanoma.

 

Politinio dialogo sėkmės sąlyga yra norėjimas kalbėtis ir išgirsti vieni kitus, t. y. tinkamų sąlygų diskusijai sudarymas. Pirmiausia, diskusijose turi dalyvauti (nebūtinai kaip iniciatorius) sprendimo priėmėjas. Antra, į diskusijas turėtų būti įtraukiamos visos suinteresuotosios grupės, nebūtinai visos kartu, galbūt skaidant įvairiais lygmenimis, bet įtrauktos. Trečia, dažniausiai kelių susitikimų pasitikėjimu grįstai ir bendradarbiavimą skatinančiai atmosferai sukurti nepakanka, taigi diskusijoms turėtų būti skiriama pakankamai laiko, diskusijos turi būti moderuojamos, jose visiems dalyviams turi būti pateikiama visa reikiama informacija ir leidžiama pasisakyti. Ne mažiau svarbu, kad politinio dialogo dalyviai matytų, jog jų dalyvavimas gali padaryti įtaką galutiniam sprendimui, jų argumentai yra girdimi, kad jie jaustųsi lygiaverčiai. Ir galiausiai, turi būti skirta pakankamai išteklių dialogo procesui užtikrinti. Žodžiu, paprastai kalbant, turėtų būti organizuojama kokybiška diskusija tam tikru klausimu.

 

Tikrai turime gerų pavyzdžių, kai per politinį dialogą prieita prie bendrų švietimo problemų sprendimo. Galbūt remiantis šia patirtimi galima sukurti labiau unifikuotą sistemą dialogui vystyti. Ne mažiau svarbu dalintis gerais pavyzdžiais ir džiaugtis net ir mažais laimėjimais. Geri rezultatai galėtų paskatinti taikyti šią praktiką dažniau.

 

Dar viena citata: „… norint užtikrinti dialogu grįstą politiką, būtina kurti pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstą aplinką, „kuriai reikia didelių laiko, žmogiškųjų, o dažnai ir finansinių išteklių“, o patirtis rodo, kad mums dažnai patogiau šito dialogo išvengti. Kokią Jūs matytumėte čia išeitį?

Pirmiausia tikriausiai turėtume turėti kokią nors švietimo politikos viziją ir kryptį, kuri nesikeistų su kiekviena nauja valdžia. Turime švietimo strategiją, galime diskutuoti dėl jos kokybės, tačiau jei jau ją turime, reikėtų jos ir laikytis. Jei turėtume principinį platų susitarimą dėl švietimo politikos krypties artimiausiam dešimtmečiui, turėtų būti lengviau susitelkti ieškant bendrų sprendimų ir dėl jų diskutuojant.

Čia nieko naujo nepasakysiu – švietimo sistema yra didelė ir labai inertiška. Ir jei padarome tam tikrą sprendimą, rezultatus kartais galime pamatyti tik praėjus dešimčiai ar dar daugiau metų. Bet kiek reformų buvo nuosekliai vykdomos tiek laiko?

 

Antras dalykas, pavyzdį derinant švietimo politikos klausimus ir inicijuojant dialogą galėtų pradėti rodyti ministerija, jai pavaldžios institucijos. Per ilgą laiką susiformavo tam tikra atsargumo vienas kito atžvilgiu atmosfera, kurią išsklaidyti galima tik pradėjus kalbėtis ir kartu ieškoti sprendimų. Juk visi siekiame bendro tikslo, tai kas gali trukdyti susitarti dėl sprendimų?

Turint ilgalaikę viziją, ilgalaikį planą, kokias problemas reikia spręsti, galbūt nebesinorėtų delsti ir priešokiais spręsti pavienes problemas. Taip pat ilgalaikė vizija galėtų padėti viską susidėlioti laike taip, kad būtų skiriama pakankamai laiko diskusijai. Visgi labiausiai reikalingas išteklius dialogui vystyti yra ne finansai, bet laikas ir žmogaus pastangos.

 

O kodėl dabar itin svarbus politinis dialogas? Klausimas R. Dukynaitei.

Manau, kad Lietuvos visuomenė daugiau ar mažiau pradeda suprasti švietimo svarbą žmogaus, valstybės ir pasaulio gyvenime. Smagu, kad vis aktyviau pradedamos reikšti nuomonės apie švietimą, įsitraukia vis daugiau interesų grupių ar pavienių asmenų, tačiau brandžių dialogų (gr. dialogos – pokalbis) dar mažoka. Be to, neturime susiformavusios ilgametės tradicijos dialogu (ar polilogu) ieškoti sprendimų, galbūt todėl per menkai išgirstamos tylesnės, kuklesnės ir savo pozicijų aktyviai neafišuojančios grupės. Išgirstame labiau pozicionuojančius. Dialogas švietime, ar tai būtų ugdymo procese, ar rengiant švietimo reformas, ar jas įgyvendinant, ar analizuojant, itin svarbus: aiškinimasis, tarimasis, sąlyčio ar tolerancijos kitokiam požiūriui radimasis. Tai yra priemonė bendradarbiauti, kurti palankią organizacijos kultūrą, bendrai siekti tikslų. Argumentų išdėstymas, ginčai, įvairių nuomonių išklausymas, interesų supratimas, aiškinimasis, kokioms pažiūroms atstovaujama, kas branginama, o ko galima išvengti, pastangos susitarti gali praturtinti mus ir padėti rasti priimtinesnių sprendimų. Dialoge svarbu ne uzurpuoti, o laikytis dalyvių lygiateisiškumo ir pagarbos vienas kitam. To reikia mokytis.

 

O kada švietime jo, dialogo, ypač reikia? Dėl ko svarbu tartis visų pirma?

Politinis dialogas reikalingas bet kuriai brandžiai sistemai, ypač švietimo. O tartis, kaip sako švietimo vadybos guru, reikėtų dėl tikslų (vizijos), tikslų siekimo būdų ir galutinių rezultatų. Ir tartis su pačiomis įvairiausiomis interesų grupėmis: mokytojų, mokyklų vadovų asociacijomis, mokslininkais, tėvų ir kt. nevyriausybinėmis organizacijomis ir, žinoma, politinėmis partijomis. Dėl švietimo tariantis svarbus ilgalaikiškumas – negali kasmet ar net kas keleri metai kaitalioti siekių. O išsidiskutavus ir susitarus labai svarbu laikytis žodžio, dokumento. Kiek pastebiu, ekspertų manymu, per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį švietimo dokumentai sulaukia palankių įvertinimų, bet kliūva įgyvendinimas. Galbūt tam, apie ką nuolat diskutuojama, įgyvendinti trūksta ne vien brandaus dialogo, bet ir įgūdžių, gebėjimų, vertybinio nusiteikimo, paramos ir pagalbos? Galbūt ir laiko?

 

Dėkojame už mums skirtą laiką.

 

„Lyderių laikas 3“ yra nacionalinis švietimo projektas. Vykdytojas – Nacionalinė švietimo agentūra, partneriai – Mokyklų tobulinimo centras ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas