Pokyčiai – tik „popieriuje“…

Daugybė švietimo sistemos pokyčių kasdien skatina pasitikrinti, o kur gi esame šiandien?.. Todėl šįkart kalbamės apie istorijos mokytojų rengimą, apie tai, kaip mokoma, kas mokosi ir kodėl?.. Svarbiausia, kad kaip niekad jaučiuosi tikra, jog kalbiname itin tinkamą žmogų, nes jis – ne tik dėstytojas, prisidedantis prie pedagogų rengimo, bet ir mokytojas, kasdien dirbantis klasėje, bendraujantis su šių dienų mokiniais ir suprantantis, ko vis dar trūksta mūsų mokyklose. Tad kviečiame skaityti interviu su istoriku, mokytoju Mindaugu NEFU.

 Solveigos Černiūtės nuotr.

 

Lietuvos edukologijos universitete rengti šalies pedagogai turėjo vieną jiems skirtą erdvę, o dabar jų yra trys. Kaip vertinate tokius pedagogų rengimo pokyčius? Jūsų nuomone, tai prisidės prie kokybiškesnio mokytojų rengimo?

Vargu ar sutikčiau su išsakytu teiginiu, kad dabar yra trys pedagogų rengimo centrai. Tiesa yra tokia, kad pedagogų rengimas per pastaruosius kelerius metus buvo sunaikintas. Dabar teturime daug skambių deklaracijų, siekių, imitacijos, bet ne sistemingą pedagogų rengimą. Abejoju, ar pedagogų rengimo centru galima vadinta aukštąją mokyklą su 1 ar 2 pedagogų rengimo programomis arba „centrą“ su vos keliasdešimt studentų. Juk neužtenka tik sugalvoti šūkį arba gražų studijų programos pavadinimą. Mokslininkai, dėstytojai, administracinis personalas, studentai, socialiniai partneriai – visi turi aiškiai žinoti link kur einama. Ir pagaliau imti ir eiti, o ne tik kalbėti. Dabar realių efektyvių veiksmų aš nematau.

 

Nors daug kas priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo politinės valdžios. Pokyčių reikėjo, bet, mano galva, buvo pasirinktas klaidingas kelias – dėl visų mūsų švietimo problemų apkaltintas Lietuvos edukologijos universitetas. Rodėsi, kad, panaikinus šią aukštąją mokyklą, sistema ims ir stebuklingai pagerės, pripažinti tarptautiniu mastu universitetai pradės rengti mokytojus… Bet akivaizdu, kad stebuklų neįvyko, kaip ir realesnių naujosios sistemos kūrimo žingsnių. Tad apie šio pokyčio privalumus kalbėti nė neįmanoma.

 

Keičiamos ir mokytojų rengimo programos. Kokie įvyko esminiai istorijos mokytojų rengimo pokyčiai? Kokias teigiamas istorijos mokytojų rengimo puses galėtumėte įvardyti?

Man sunku matyti pokyčius, nes, visų pirma, esu sistemos viduje. Kita vertus, turiu galimybę prisidėti ne tik prie pedagogų rengimo, bet ir prie praktinio darbo mokykloje. Tad gal ir nuskambės keistai, bet ryškių ne tik istorijos, bet ir kitų mokytojų rengimo pokyčių neįvyko. Manau, didžioji dalis pokyčių, visų pirma, vyko „popieriuje“, tenka apgailestauti, kad iki realaus rengimo ten deklaruojami dalykai vargiai atkeliavo.

 

Paskaitę programas, kuriose išsamiai aprašyti gebėjimai, galėtume sakyti, kad štai ir pokytis. Bet ar tai atsispindi tikrovėje? Manau, kad ne arba itin minimaliai. Kas dėl to kaltas? Manyčiau, kad ne tik tokie mokytojų rengėjai kaip aš, bet ir mokytojo profesijos paklausos sumažėjimas bei vis dar tebevykstantis mokytojų įvaizdžio menkinimas. Visa tai lemia, kad jau kelerius metus pedagogines studijas renkasi itin mažai mokinių. Tad jei nėra studentų, problemiška kalbėti apie mokytojų rengimo pokyčius…

Vienu esminių iššūkių būtų galima įvardyti ir tai, kad istorijos mokytojų ir istorijos didaktų bendruomenė labai menkai diskutuoja apie istorijos mokytojų rengimą ir kvalifikacijos tobulinimą.

 

Kokias kompetencijas universitete turi įgyti istorijos mokytojas? Ir kokios mokinių kompetencijos turėtų būti ugdomos pamokose? Kokių trūkumų ir kokių privalumų kompetencijų ugdymo procese įžvelgiate?

Matyčiau kelias pagrindines grupes: dalykines, bendrąsias, kalbines ir vertybines. Mokytojas turi būti stiprus dalykininkas, įsigilinęs į esmę, o ne tik praplaukiantis paviršiumi. Todėl ypač svarbu, kad istorikas būtų susipažinęs su naujausia bent jau lietuviška istoriografija. Tai padaryti tikrai nėra sunku, tereikia noro. Be to, tam organizuojami kvalifikacijos kėlimo kursai. Pasitarnauja ir mokytojų bendravimas su istorijos mokslininkais.

 

Bendrosios mokytojo kompetencijos – taip pat labai svarbios. Pasirengimas dėstyti kursą iš didaktinės pusės, gebėjimas pritaikyti kitų mokslų žinias mokytoją pakylėja į kitą lygmenį. Tokiu atveju jis tampa ne tik istorijos mokytoju. Jis būna Mokytoju, suteikiančiu gerokai daugiau nei tik faktai!

Manau, kad XXI a. mokytojui neužtenka mokėti tik gimtąją ir rusų kalbas. Būtina žengti toliau. Neabejoju, kad viena didžiųjų klaidų buvo ta, jog mokytojų kvalifikacijos tobulinimo lėšos nebuvo skirtos stipriam kalbiniam parengimui. Anglų, prancūzų, vokiečių ir kitos kalbos – itin reikalingos ne tik dėstant savo dalyką, bet ir ieškant informacijos, patirčių apie kolegų darbą kitose šalyse.

Svarbu minėti ir vertybinių kompetencijų reikšmę, nepamirštant emocinio raštingumo, kuris yra labai svarbi viso to dalis.

 

Kaip keičiasi Lietuvos mokykla pastaruoju metu? Kokias istorijos mokymo tendencijas galėtumėte įvardyti? Ko pasigendate ir kuo jau galima pasidžiaugti?

Mokykloje – daug dinamikos ir nemaža pokyčių. Ne visi jie yra pozityvūs. Kita vertus, ir pati sistema nėra tokia greita bei paslanki, kokios norėtųsi. Štai bendrųjų programų tobulinimas įstrigęs biurokratinėse džiunglėse, egzamine atsiranda tik kosmetinių pokyčių, o forma egzistuoja jau dvidešimt metų. O juk per šį laiką jau ne viena karta išleista! Mokiniai pasikeitė iš esmės. Jie daug racionalesni, nori, kad mokytojas suteiktų motyvacijos, aktualizuotų mokymą. Sakyčiau, situacija tampa netgi tragikomiška, kada mokinys yra tarsi vartotojas, laukiantis, kada „paslaugos teikėjas“, t. y. mokytojas, ims jį ir sudomins, išmokys, motyvuos. Bet pats vargiai pajudins pirštą, nes juk jis tiesiog vartoja.

 

Žinoma, yra ir pozityvių dalykų. Jaunimas tobulėja, tad turime tobulėti ir mes. Ir čia kalbu ne vien tik apie technologijas, bet ir apie bendravimo pokyčius, atsižvelgimą į individualius poreikius. Pagaliau turėtume vadovautis principu: „Jei galiu padėti, tai kodėl nepadedu?“. Neturime laikytis įsikandę savo sistemos, kurią sukūrėme prieš 20 metų, ir jos nejudinti. Juk pasaulis keičiasi nuolatos…

 

Su kokiais iššūkiais susiduria istorijos mokytojas mokykloje? Kokios pagalbos dažniausiai pritrūkstama?

Ypatingas iššūkis – laiko stoka. Jo visada trūksta: sekti naujausiai dalykinei ir metodinei literatūrai, dalyvauti renginiuose, bendrauti su mokiniais bei jų tėvais ir netgi būti pilietišku žmogumi.

 

Ar galėtumėte apibendrintai nusakyti, kokie žmonės renkasi istorijos mokytojo kelią, ko jie ieško studijų programose? Ir ko ten vis dar pasigendate Jūs?

Bendro vaizdo, deja, jau nebėra. Jis – labai fragmentuotas. Bet iš likusių studentų matau, kad didesnė dalis yra idealistai, norintys žengti mokytojo keliu, bet dažnai kiek nusiviliantys per praktikas pamatę pavargusius kolegas ir susidūrę su skepsiu dėl jų pedagoginės ateities. Todėl šiandien itin vertingi tampa mentoriai, kurie yra ne tik profesionalūs, bet ir pozityvūs, kartais – netgi idealistai.

 

Esate šaulys, priklausote Šaulių sąjungai. Šiemet kaip tik sukanka 100 metų nuo Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo, taip pat minime Prezidento Antano Smetonos metus. Kaip manote, kiek svarbus yra tokių datų minėjimas mokykloje?

Taip, datos aktualios bendrai Lietuvos mastu, bet kiek jos aktualios kažkurios konkrečios mokyklos kontekste?.. Tarkime, kad ir Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) sukaktis, jei mokykloje ar net mieste nėra šaulių, tai ar bus itin aktualu ir įdomu mokiniams kalbėti apie šios organizacijos šimtmetį? Visai kitas dalykas, jei mokykloje yra šaulių ir pati LŠS siekia išnaudoti šimtmečio formatą, keliaudama į mokyklas. Prezidento institucijos šimtmetis yra aktualesnė tema visai Lietuvai. Ir tą aš siūlyčiau išnaudoti pasitelkus diskusijos formą. Visgi pirmasis mūsų prezidentas buvo ne tik moderniosios Lietuvos kūrėjas, bet ir lyderis, neišlaikęs politinio egzamino 1938–1940 m. Be to, autoritarinis politikas. Visa tai galima be vargo panaudoti mokymosi procese, suaktualinant istoriją. Taip įgyjame didesnę tikimybę sudominti bent dalį mokinių.

Rengiant būsimus mokytojus, taip pat atkreipiamas dėmesys į renginių organizavimą, tam tikrų datų minėjimą, jų naudą, prasmę. Per praktikas jie, padedami mentorių, mėgina tokias veiklas organizuoti.

 

Ar, Jūsų nuomone, Lietuva eina panašiu keliu kaip kitos Europos valstybės, rengdama dabarties ir ateities mokytoją?

Aš nesusikoncentruočiau tik į bakalauro studijas, nes tai yra tik dalis mokytojų rengimo. Dalyko mokytojams svarbu turėti galimybę tęsti magistrantūros studijas pagal savo specialybę. Be to, kvalifikacijos kėlimo kursai turi modernėti, pereiti nuo mokymo prie mokymosi paradigmos. Tai labai sunku ir kaltė tenka net ne dėstytojams, o kursų dalyviams, dažnai vengiantiems atlikti praktines užduotis, nereflektuojantiems patirčių… Dažnas vis dar nori tiesiog ramiai pasėdėti seminare. Taigi istorijos mokytojo rengimas yra nenutrūkstamas procesas, manau, kad mes čia dar turime daug ką padaryti. Jau vien tik pakeisti įsitikinimą, kad mokytojas parengiamas tik per bakalauro studijas, o vėliau – kaip Dievas duos…

 

Dėkoju už atvirą pokalbį.