Pojūčių eksperimentas. Mokykla visiems

Švietimo bendruomenėje vis aktyviau kalbama apie inkliuzinio ugdymo poreikį ir naudą bendrojo ugdymo mokyklose. Visuomenės nuostatos, lemiančios ugdymo politiką neįgaliųjų atžvilgiu, po truputį keičiasi. Vaikai, turintys didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, vis dažniau ir geranoriškiau įtraukiami į bendrąjį ugdymą drauge su sveikais bendraamžiais mokiniais. Inkliuzinio ugdymo plėtra siejama su mokyklos bendruomenės, šeimos mąstymo kultūros pasikeitimu, su vienodų ugdymosi galimybių plėtote. Turintieji skirtingus poreikius mokosi drauge dalytis atsakomybe ir bendradarbiauti. Toks sutrikimų turinčių vaikų įtraukimas į bendrą komandą dažniausiai yra veiksmingas ugdymas, mažinantis socialinę atskirtį, stiprinantis savivertę, turtinantis jausmus, tobulinantis supratingumą, dėmesingumą, kurio reikia visiems.

Itin svarbu padėti specialiųjų poreikių vaikui patogiai jaustis sveikų bendraamžių grupėje. Mokytojas turi būti tas žmogus, kuris nutiestų tiltą tarp specialiųjų poreikių vaiko ir klasės draugų. Tai supratimo tiltas, kuris daugumai padeda jaustis patogiau, kuris padeda suprasti vienam kito jausmus ir emocijas. Siekdami sėkmingesnio inkliuzijos proceso vyksmo, švietimo pagalbos specialistai daug dėmesio skiria neformaliam mokinių paruošimui suprasti, priimti ir tolerantiškai vertinti kitokį nei pats esi. Šiuo tikslu Klaipėdos Vitės pagrindinės mokyklos trečiokams ir ketvirtokams buvo suorganizuotas netradicinių užsiėmimų projektas „Pojūčių eksperimentas“. Aš, mokyklos logopedė Lina Dūdienė, ir neformalaus ugdymo stovyklos „Pažink save“ organizatorės Raimonda Šuopytė bei Živilė Beniušytė vasario mėnesį vedėme mokinukus per penkias žmogaus pojūčių stoteles: uoslės, skonio, lytėjimo, klausos ir regos. Pritaikant pojūčių teatro metodiką, sukūrus tinkamą erdvę buvo siekiama garsais, skoniais, kvapais ir prisilietimais sužadinti įvairiausius jausmus, kuriuos išgyvena nematantis žmogus. Per visą užsiėmimą vaikai buvo užrištomis akimis. Tokiu būdu vaizdai netenka galios ir savo vietą užleidžia vaizduotei. Projekto veiklos padėjo praktiškai susipažinti ir pajausti regos negalią.

Per aptarimą vaikai emocingai kalbėjo apie patirtus išgyvenimus, apie baimes ir jausmus, apėmusius klausant garsų bei liečiant įvairius daiktus, jaučiant kito prisilietimą ir pan. Kiekvienas išgyvenimas individualus. Supratome, kad visi mes galime ir turime teisę jausti ir matyti savaip, skirtingai. Turime teisę išsakyti savo jausmus, baimes ir viltis.

Tokie nestandartiniai užsiėmimai yra puikus įrankis tobulinti asmenybę, plėtoti pasitikėjimą savimi, atskleisti sąmoningumą, atsakingumą, vertybes, stipriąsias vaiko savybes, taip pat priimti ir ugdyti silpnąsias, lavinti emocinį intelektą. Ir svarbiausia – tai tiltas, priartinantis galimybę į bendrojo ugdymo klases priimti įvairiausių poreikių turinčius vaikus…

+12

0