Po Anykščių dangumi

Ant smėliakalnių, ant piliakalnių

Ąžuolai švęsti kerėjo,

Ir tie dievaičiai, kokiuos žemaičiai

Kokiuos lietuviai turėjo.

(Antanas Baranauskas)

VšĮ Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokyklos absolventams įteikti diplomai – užbaigti jubiliejiniai mokslo metai. Ta proga mokyklos bendruomenė išsiruošė į tradicinę edukacinę kelionę. Šį kartą nuspręsta aplankyti legendomis ir sakmėmis apipintus Anykščius.

Pažintį su Anykščiais pradėjome nuo aukščiausios Lietuvoje, įspūdingais vitražais ir vargonais išpuoštos Šv. Mato bažnyčios. Pasižvalgę po apylinkes skubėjome aplankyti dar vieną Anykščių įžymybę – siaurąjį geležinkelį, švelniai vadinamą „siauruku“. Apsilankymą stotyje galima pavadinti ekskursija į praėjusį šimtmetį… Iki mūsų dienų beveik nepakitęs išliko visas stoties kompleksas. Tai išskirtinis inžinerinio paveldo objektas – muziejus po atviru dangumi. Savo specifika labai artimas mums. Juk mes ruošiame laivų statytojus ir logistus. O laivai ir geležinkelio transportas savo sudėtingumu giminingos pramonės šakos. Išbandę drezinos „privalumus“ išskubėjome į Niuronis dalyvauti edukacinėje programoje „Duonelė kasdieninė“. Mūsų laukė Nijolės Kučkienės rankomis užminkytas kupinas tešlos duonkubilis. Išklausę negirdėtų pasakojimų apie duonelę, kiekvienas gavome po gabalą tešlos. Kaip išmanydami dailinome ir puošėme savo kepalėlius, kuriuos kaip brangiausias lauktuves gavome dovanų.

Šeimininkė daug įdomaus papasakojo apie krosnį, apie senovinius virtuvės reikmenis, duonos kepimo procesą. Senovėje žmonės duoną kepdavo kartą per mėnesį. Šeimininkės žinodavo, kad tešlą reikia minkyti tol, kol pradės rasoti gryčios sienos, tai reiškia, kai nugara nuo prakaito šlapia, tešla išminkyta. Pirmame kepale išspausdavo kryžių – taip buvo laiminama. Sužinojome, kad kadaise krosnis ne tik maitino ir šildė, bet ir gydė – mat į pravėsusią krosnį kišdavo vaikus, kurie sirgo peršalimo ligomis. Pašovę duoną į krosnį išėjome apsižvalgyti po Arklio muziejų. Čia rekonstruotų klojimų patalpose išsirikiavę iš visos Lietuvos surinkti vežimai. Meno kūriniai, pagerbiantys arklį ir artoją, žirgą ir karžygį. Eksponuojama viskas, kas susiję su žirgų sportu, darbiniais arkliais ir senovinėmis žemdirbystės tradicijomis.

Garuojančios šviežios duonos kvapas ir specialiai mums padengtas stalas visus sukvietė bendrų pietų. Autentiški aukštaičių patiekalai tirpo burnose. Ragavome, valgėme ir klausėme gražia aukštaičių tarme nuotaikingų ir šmaikščių ponios Nijolės pasakojimų.

Kelionę tęsėme Anykščių vyno fabrike, kuris gamina uogų ir vaisių sultis, vynus, sidrus. Atsisveikinę su vyndariais, besiklausydami gidės Birutės pasakojamos legendos apie Anykščių miesto pavadinimo kilmę, vykome į Anykščių šilelį. O legenda byloja, kad ant Kalitos kalno kadaise stovėjo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese – jo saugoma pilis Voruta, kurią dažnai puldinėdavo priešai, siekdami karaliaus Mindaugo turtų. 1435 m. rugpjūtį į bajoro dvarą atvyko kalavijuočiai. Bajoras Nykštys juos priėmė kaip draugus ir kitą dieną su devyniais sūnumis išjojo į tolimų mūšių sūkurius… Vyrus išlydėdamos marčios verkė, laužė baltas rankas, o labiausiai sielojosi jauniausiojo sūnaus Putino jauna žmonelė Ona. Kai pasklido žinia, kad drąsūs bajoro Nykščio giminės vyrai žuvo kovoje, neištvėrusi sielvarto ir kančios, Ona nusileido nuo kalno ir pasiskandino pakalnėje tekančiame upelyje. Taip bevardis upelis buvo bajorienės Onos Nykštienės vardu ir pavarde pavadintas. Vėliau žmonės jį sutrumpino, vadino Onykštienės, dar vėliau praminė Anykšta, o galiausiai miestas, per kurį vingiuoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.

Mūsų išvyka baigėsi pačiame Anykščių šilelyje, kur apkabinę „didumo kaip gryčia“ Puntuko akmenį ir pasivaikščioję Medžių lajų taku, kupini įspūdžių, patraukėme link namų.

+11

0