Po 25-osios Lietuvos mokinių dailės olimpiados…

Praėjus 25-ajai Lietuvos mokinių dailės olimpiadai, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Violeta Irniūtė kalbina vertinimo komisijos pirmininkę, VšĮ Meno ir edukacijos centro direktorę, dailės mokytoją ekspertę Virginiją ARMANAVIČIENĘ.

 

Olimpiados sąvoką pirmiausia asociatyviai siejame su sportu arba racionalumo, logikos, sisteminio mąstymo reikalaujančiais dalykais. O kada ir kam kilo idėja organizuoti dailės olimpiadą?

Neabejoju, kad kažkuri dalis žmonių olimpiados sąvoką gali sieti su sporto varžybomis. Mokyklinės olimpiados yra jaunų žmonių varžytuvės, kuriose mokiniai demonstruoja dalykines, kultūrines, kūrybines ir asmenines kompetencijas. Dailės olimpiadose dalyvaujantys jaunuoliai greta paminėtųjų kompetencijų parodo ne tik įvaldytas plastinės raiškos technikas, pasirinktos dailės rūšies išmanymą, bet ir gebėjimą pažinti ir gilintis į sociokultūrinę aplinką praeities ar dabarties kontekste, matyti, mąstyti, interpretuoti.

Pirmoji Lietuvos mokinių dailės olimpiada, skirta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 120-osioms gimimo metinėms paminėti, vyko 1995 m. Druskininkuose. Ją inicijavo ir organizavo Lietuvos Respublikos švietimo ministerija.

 

Dailė, meno forma atsiranda iš poreikio kurti, ieškoti saviraiškos galimybių. Ar (kodėl) reikia visus dalyvius vienijančios temos?

Visi ugdomųjų dalykų konkursai ir olimpiados yra teminės. Ne išimtis ir dailės dalykas. Vienijanti bendra tema visiems dalyviams tampa iššūkiu ar paskata domėtis, sužinoti, pažinti, tyrinėti, analizuoti ir atskleisti asmeninį požiūrį, parodyti talentą, lavinamus įgūdžius, meistriškumą ir kūrybiškumą. Jei kūryba yra bendravimo būdas, jauniesiems kūrėjams turi būti smalsu vertinti savo ir kitų atliktą darbą, skirtingą požiūrį į iškeltą problemą, iššūkį.

 

Šių mokslo metų dailės olimpiados tema „Mano Lietuva: minime Pasaulio lietuvių metus“. Kadangi pirmasis etapas jau įvyko, gal išryškėjo kokios nors kūrybos tendencijos?

Šioje olimpiadoje pastebėta, kad vis didesnė dalis jaunųjų dailininkų geba puikiai parengti savo kūrybinės veiklos aprašus, kad populiariausios plastinės raiškos technikos tebėra tapyba (akrilas, aliejus, guašas), piešiniai (pieštukas, tušinukas) ir mišri technika. Vertintojai ir organizatoriai tikėjosi, kad paskelbta tema jauniesiems kūrėjams bus puiki provokacija atskleisti save ir individualų požiūrį, kad iš visų Lietuvos miestų susirinkę geriausieji priims iššūkį ir kūrybiškai, be susikaustymo jį įveiks, improvizuos, pademonstruos originalų mąstymą ir pasirinktos technikos įvaldymą…

 

Šie metai yra jubiliejiniai, dailės olimpiada organizuojama 25 kartą, tad kuo ji išskirtinė?

Kiekviena olimpiada turi savo veidą, 25-oji dailės olimpiada – ne išimtis. Pirmiausia ji išskirtinė temos papildymu – žemaitiška tarme užrašytas nuotaikingas posakis: „Jė žemaitis ožsėspėrs, ėr i debesi ispėrs“. Posakis charakterizuoja žemaičio būdą, atkaklumą. Ar ne tokiomis savybėmis pasižymėjo „Lituanikos“ lakūnai Darius ir Girėnas?

Ši olimpiada išsiskyrė laiko trukme, ji vyko tik vieną dieną. Šįmet buvo atsisakyta I ir II etapų kūrybinių darbų parodos bei dalyvių prie savo kūrinių kalbėjimo. Olimpiados organizatoriai atvykusiems mokiniams ir jų mokytojams sudarė puikias sąlygas pažinti Mažeikių kraštą, organizavo susitikimus, ekskursijas. Neabejoju, kad į visų dalyvių širdis sugulė ypatinga bendravimo šiluma, dėmesys žmogui, nauji įspūdžiai, išgyvenimai, naujos pažintys, iššūkiai, žemaitiškos tarmės skambesys…

 

Gal žinote atvejų, kada sėkmė, patirta olimpiadoje, jaunąjį kūrėją atvedė į profesionalųjį meno pasaulį, paskatino studijuoti dailę aukštojoje mokykloje?

Tikrai pažįstu nemažai dailės olimpiadų dalyvių, prizininkų, šiuo metu besimokančių, studijavusių ar baigusių studijas Vilniaus dailės akademijoje ir kitų šalių universitetuose. Tokių atvejų šalies mastu yra labai daug. Vien tik kiek mano mokinių, dalyvavusių dailės olimpiadoje, pasirinko ir baigė meno studijas aukštosiose mokyklose (Vilniaus dailės akademijoje, Lietuvos edukologijos, Vytauto Didžiojo, Šiaulių universitetuose, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje).

 

Ko šiandieniniame pragmatiškos, vartotojiškos visuomenės kontekste norėtųsi palinkėti jauniesiems dailininkams?

Kūryba žmones vienija, bet ji yra didelis ir sunkus darbas. Manau, kad šis klausimas – visų laikų klausimas. Visuomenė visada buvo ir tebėra labiau vartotojiška, pragmatiška. O menas, nors daugeliui ir padeda sušilti, nurimti, įkvepia gyventi, niekada nebuvo pirmojo pasirinkimo prekė. Jauniesiems dailininkams linkiu atkakliai dirbti, surasti savitą vizualinę kalbą, išskleisti kūrybos sparnus ir savo jausmus, patirti atradimo džiaugsmą ir saugoti savo svajonę, išreikšti save ir būti laimingiems.

 

Dėkoju už pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *