Pirmajai šalies jaunimo mokyklai – 25-eri

Prieš 25 metus, rugpjūčio 19 d., Vilniuje pradėjo veikti pirmoji mokykla, skirta tradicinėse bendrojo lavinimo mokyklose nepritapusiam, mokymosi motyvacijos stokojančiam jaunimui – Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykla. „Jei išgelbėjai vieną vaiką, išgelbėjai visą pasaulį“, – įsitikinusi mokyklą įkūrusi ir visus 25 metus jai vadovavusi Vajonė Strimaitienė.

 

Šiuo metu mokykloje mokosi kiek per šimtą 12–18 metų mokinių, kuriems kelią padeda rasti kantrūs ir profesionalūs pedagogai. Mokytis Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykloje kviečiami problemų su pamokų lankomumu ir motyvacija mokytis turintys, ankstesnėse mokyklose su mokytojais ir kitais mokiniais konfliktavę, ten nepritapę paaugliai. Mokyklos ugdytiniai įgyja ne tik pagrindinį išsilavinimą, bet ir per įvairią praktinę veiklą pradinių darbo bei profesijos žinių, stiprina bendradarbiavimo įgūdžius ir savivertę. V. Strimaitienė pasakoja, kad darbas su mokiniais reikalauja pozityvaus nusiteikimo, kantrybės. Būtina išgirsti, padėti susivokti savyje, spręsti iškilusias problemas. „Geriausias ir greičiausias kelias į vaiko širdį – empatija, pasitikėjimas juo ir tikėjimas tuo, ką darai“, – patirtimi dalijasi ilgametė šios išskirtinės mokyklos vadovė.

 

Pirmaisiais nepriklausomybės metais vykę politiniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai lėmė ir naujų problemų atsiradimą bei jų sprendimų paiešką.

„Mokyklos atsiradimą siečiau su laisvės dvelksmu. Anuomet šalies švietimo sistema susidūrė su problemomis, o viena iš jų – vaikai, nedalyvaujantys nuoseklaus mokymo sistemoje. 1991–1992 m. Vilniaus miesto mokyklose buvo atliktas tyrimas. Tais metais jose nesimokė per 200 mokinių. Jau 1990–1991 m. Pedagogikos instituto mokslininkė galvojo apie vaikus, kuriems trūksta mokymosi motyvacijos, o dar po metų susiformavo praktinio tipo „rankų“ idėja vaikams kurti jaunimo mokyklą. Tai nėra nukopijuota idėja. Istoriškai susiklostė, kad naikinamų tarpmokyklinių gamybinio mokymo kombinatų, pionierių namų, klubų, ištuštėjusių specialiųjų mokyklų-internatų pastatuose reikėjo kurti patrauklias ugdymo institucijas. Atsirado  ugdymo institucijų įvairovės ir entuziastų, norinčių ir galinčių įgyvendinti naujas idėjas, poreikis“, – prisimena V. Strimaitienė ir priduria, kad pats įsimintiniausias dalykas – mokyklos kūrimas ir atidarymas. „Mokyklos atidarymas sutapo su sovietų armijos išvedimu, popiežiaus Jono Pauliaus II vizitu Lietuvoje. Buvo suteikta laisvė veikti, kurti. Nežinia, ėjimas nepramintu keliu, pirma Rugsėjo 1-oji, mokslo metų pradžia. Įkvėpė ir daktaro Jono Ivaškevičiaus vizitas į mokyklą, jo noras padėti kuriantiems.“

 

Mokiniai galėjo įgyti ne tik bendrąjį išsilavinimą, bet ir ikiprofesinio rengimo įgūdžių: radioelektronikos, elektrotechnikos, meninio metalo apdirbimo, keramikos, siuvimo. Jie rinkosi aviamodeliavimo, informatikos, tautodailės, dailės, muzikos ir kitus neformaliojo švietimo būrelius. Jaunimo mokyklos iškelti tikslai ir uždaviniai neleido dirbti taip, kaip buvo dirbama bendrojo lavinimo mokykloje, nes vaikai būtų patekę į stereotipinę situaciją ir vargu ar pritaptų joje – juk buvusioje nesijautė saugiai. Reikėjo psichologiškai pažinti mokinius, ieškoti, kas atstato ar kuria vertybines nuostatas, keičia nuomonę, formuoja teigiamą požiūrį į mokyklą, mokytoją, mokymąsi, žmogiškąsias vertybes. Svarbu buvo išanalizuoti mokymosi motyvacijos stokojančių vaikų socialinę aplinką ir padėtį, šeimos struktūrą, išsiaiškinti, kodėl vaikai meta mokyklą. Pasak pedagogės, tyrimai ir stebėjimai rodo, kad 70 proc. mokinių palieka mokyklą dėl mokymosi sunkumų, 60 proc. – dėl emocinių traumų, 30 proc. – dėl charakterio savybių. Apie 60 proc. tokių vaikų turi sveikatos problemų.

 

„Džiaugiuosi, kad baigiau šią unikalią, nuostabią mokyklą, kurioje man buvo saugu ir gera. Čia jaučiausi svarbus ir reikalingas. Mokyklos direktorė buvo griežta ir reikli, bet teisinga. Tačiau be drausmės būtų buvę sunku pasiekti rezultatų“, – patirtimi pasidalijo buvęs mokyklos mokinys Vitalijus.

„Jaunimo mokyklos nuostatų projektų variantus rengiau savarankiškai, pasiklioviau per 19 metų Specialioje profesinėje technikos mokykloje su probleminiais vaikais įgyta patirtimi, gilinausi į Danijos, Švedijos švietimo sistemas. Žavėjo mokyklų tipų įvairovė Danijoje. Vaikų užimtumas atsiperka, nes išvengiama nusikalstamumo. Konsultavausi su prof. Vilija Targamadze, rengusia jaunimo mokyklų koncepciją. Norėdami atsisakyti stereotipų, turėjome ieškoti naujovių, kurių nebuvo bendrojo lavinimo mokykloje. Nuo pat pradžių daug dėmesio skyrėme pirmajam mokinio apsilankymui mokykloje, per kurį įsipareigojame padėti vaikui, mokyti pagal jo psichofizinę brandą, aptariame su tėvais ar globėjais bendradarbiavimo su mokykla būtinumą ir galimybes. Priėmimo metu vaikas supažindinamas su mokinio elgesio taisyklėmis, pabrėžiant, kad jas kūrė patys mokiniai. Susitarimus vainikuoja rankos paspaudimas. Mokiniai ir jų tėvai (globėjai) iš anksto turi žinoti mokyklos reikalavimus. Labai svarbu į įstaigos valdymą įtraukti ir bendruomenę. Perėmėme Danijos jaunimo mokyklos direktoriaus Eigilo Kjaergaardo idėjas ir taikome jo pasiūlytus demokratinio ugdymo mokykloje būdus – „aktyviuosius“ susirinkimus“, – jaunimo mokyklos veiklos specifiką atskleidžia jos įkūrėja.

 

V. Strimaitienė įsitikinusi, mokyklos sėkmę iš esmės lemia tai, kiek į visas veiklas ir tobulėjimo procesą įtraukiami mokytojai. Tai padeda siekti pagrindinio tikslo – mokinių pažangos ir jų asmenybės augimo. Svarbu – nuolatinė situacijos analizė, mokytojų dalykinių ir pedagoginių kompetencijų tobulinimas, atsakomybės prisiėmimas ir profesinis augimas. „Ar gali padėti augti mokiniui toks mokytojas, kuris savęs neaugina? Aišku, kad ne. Teko įsisąmoninti, kad dirbi tol, kol mokaisi, mokaisi tol, kol dirbi. Nuo pirmųjų mokyklos įkūrimo dienų pas mus veikia mokytojų diskusijų klubas, metodinės grupės. Profesionaliai dirbančiam mokytojui rūpi ne tik jo paties, bet ir visos mokyklos veikla, jos įvaizdis. Mokyklos tikslams ir uždaviniams įgyvendinti mokytojai buriasi į komandas, problemines-kūrybines grupes. Dirbdami jose, pedagogai pasijunta svarbūs ir reikšmingi mokyklos veiklos dalyviai“, – pasakoja V. Strimaitienė.

 

Žinoma, mokytojams šioje ypatingoje mokykloje tenka daug iššūkių. Kasdienė problema – mokinių drausmė. Čia besimokantieji neretai turi elgesio problemų, negatyvios patirties, yra linkę į agresiją, todėl daug laiko skiriama jų elgesiui koreguoti. Daugėja socialinės rizikos grupės, autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų. V. Strimaitienė sako, kad nestereotipinė mokykla reikalauja nestereotipinių sprendimų, įvertinant, gerbiant vaiko individualybę ir projektuojant jo elgesio pokyčius.

Vienas mokinys, kuris į Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokyklą atvyko dėl patyčių ankstesnėje mokykloje, vėliau baigė kunigų seminariją, tapo kunigu ir sėkmingai atlieka savo misiją.

Ir toks individualizuotas dėmesys duoda gražių rezultatų. Nemaža dalis mokinių sėkmingai kuria tolesnį gyvenimą, nepamiršta buvusių mokytojų ir džiaugiasi, kad mokykla suteikė galimybę, kai jie jau buvo beatsiduriantys visuomenės paraštėse.

 

Pedagogė, dalydamasi sėkmės istorijomis, pasakoja, kad vienas mokinys, kuris į Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokyklą atvyko dėl patyčių ankstesnėje mokykloje, vėliau baigė kunigų seminariją, tapo kunigu ir sėkmingai atlieka savo misiją. Kitas mokinys, kuris prastai lankė ir mokėsi buvusioje mokykloje, atvykęs į šią ugdymo įstaigą atgavo pasitikėjimą savo jėgomis, pradėjo gerai mokytis, sėkmingai baigė mokyklą, įstojo į tuometinį Lietuvos edukologijos universitetą ir tapo fizikos mokytoju. Mergaitė, prieš tai pakeitusi keturias bendrojo lavinimo mokyklas, nes turėjo problemų dėl patyčių, negebėjimo pritapti ir bendravimo problemų, Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykloje pamažu įgavo pasitikėjimą kitais žmonėmis, atgavo savigarbą, paskui baigė profesinę mokyklą, o šiuo metu pradeda savo verslą. Su ja daug dirbo klasės auklėtoja, psichologė, mokytojai. Buvusi mokinė dažnai apsilanko mokykloje, sako, kad jaunimo mokykla – vienintelė mokykla, į kurią norisi sugrįžti.

 

„Džiaugiuosi, kad baigiau šią unikalią, nuostabią mokyklą, kurioje man buvo saugu ir gera. Čia jaučiausi svarbus ir reikalingas. Mokyklos direktorė buvo griežta ir reikli, bet teisinga. Tačiau be drausmės būtų buvę sunku pasiekti rezultatų“, – patirtimi pasidalijo buvęs mokyklos mokinys Vitalijus.

Jam antrino ir prieš penkerius metus mokyklą baigusi Amelija: „Man patiko ši mokykla ir puikūs mokytojai, kurie visada padėdavo ir palaikydavo, priversdavo ateiti į pamokas ir galiausiai baigti mokyklą. Geriausia buvo mano auklėtoja Inga, mokyklos direktorė ir pavaduotojos, supratingi socialiniai darbuotojai. Ačiū jiems, kad turėjo kantrybės ir daug išmokė. Įdomios buvo ir pamokos, ir popamokiniai užsiėmimai.“

 

Mokykla aktyviai dalyvauja tarptautiniuose ir šalies projektuose, joje lankosi ir mokinius savo pasiekimais motyvuoja garsūs Lietuvos žmonės. Taip pat bendradarbiaujama su pasauline vaikų draugų asociacija „AMADE Mondiale“, skiriančia paramą vaikų intelekto ugdymui. Švęsdama savo veiklos penkiasdešimtmetį, asociacija kūrė filmą apie asmenis ir organizacijas, kurios rūpinasi pasaulio vaikų gerove. Kaip aktyvi asociacijos narė buvo filmuojama ir Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykla, o V. Strimaitienė, kuri yra ir „AMADE-Lietuva“ prezidentė, buvo pakviesta dalyvauti iškilmėse Monake. Abiem pusėms naudingą partnerystę mokykla užmezgusi su Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija (anksčiau LEU). Universiteto dėstytojai mokyklos pedagogams rengia seminarus, konsultuoja, skaito pranešimus, supažindina su naujausiomis technologijomis. Mokykla yra puiki vieta Socialinės komunikacijos fakulteto studentų praktiniams užsiėmimams, per kuriuos studentai mokiniams padeda ugdytis socialinius įgūdžius. Švietimo akademijos profesorė Giedrė Kvieskienė, būdama mokyklos tarybos narė, veda mokinių tėvams (globėjams) mokymus. Mokykla yra Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegijos, Lietuvos iniciatyvių mokyklų klubo, Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos narė. Dalyvavimas minėtų organizacijų veikloje padeda mokyklos bendruomenei įgyti naujų kompetencijų, keistis tarptautinio lygmens informacija, perimti kitų mokyklų patirtį, įtraukti mokinius į įvairias veiklas.

 

Praėjusių mokslo metų pabaigoje, birželį, mokykla iškilmingai atšventė jubiliejų, sulaukė Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio, Švietimo ir mokslo ministerijos, savivaldybės atstovų, kitų mokyklų vadovų sveikinimų.

 

„Dėmesys ir sveikinimai – malonu. Jie pozityviai nuteikia, motyvuoja tolesniam darbui, ypač todėl, kad tai visos mokyklos bendruomenės darbo įvertinimas. Bet dar labiau džiugina tai, kad keičiasi mokymo(si) supratimas, suvokimas, daugiau dėmesio kreipiama į mokinį, jo unikalumą, daugiau laisvės suteikiama mokyklai, mokyklų bendruomenei, iniciatyvų pačiam mokytojui. Tik norėtųsi, kad būtų mažiau biurokratijos, o keičiantis politikams būtų išsaugomas pradėtų darbų tęstinumas“, – apibendrina V. Strimaitienė.