Pilietiškumas nėra įgimtas, todėl jo reikia mokytis

Pilietiškumo ugdymo programų Lietuvos mokyklose iniciatorius, Indianos universiteto (JAV) profesorius dr. Terrence’as Masonas per Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete vykusią tarptautinę savaitę skaitė paskaitą „Demokratinės visuomenės ugdymas ir įvairovės iššūkiai XXI a.“. Profesorius prieš mažiau nei 20 metų buvo atvykęs į Lietuvą, padėjo mūsų pedagogams įdiegti pilietinį ugdymą. Jis sugrįžo su idėja pratęsti šį tyrimą ir pasižiūrėti, kaip pasikeitė situacija Baltijos šalyse. Svečias teigė, kad nors mūsų gyvenimo kontekstai Lietuvoje ir JAV skiriasi, tačiau patiriame tas pačias su demokratija ir pilietiniu ugdymu susijusias problemas.

 

Pasaulyje demokratijos daugėja ar mažėja?

 

Paskaitą svečias pradėjo nuo visame pasaulyje surinktos statistikos apie šalių demokratiškumą: žmonių buvo klausiama, ar jie gali išrinkti reprezentatyvius šalies atstovus, ar atstovaujamos jų pamatinės teisės ir kokia paprasto piliečio galimybė įvertinti, ar jo išrinktas politikas gerai atlieka savo darbą. Pažvelgus į profesoriaus skaidrėse parodytą diagramą paaiškėjo, kad nuo 1975-ųjų, kai vidutinis šių aspektų vertinimas buvo 0,44, 2015 m. jis pagerėjo iki 0,58. Lyg ir būtų galima daryti išvadą, kad pasaulyje demokratijos daugėja, tačiau kito tyrimo duomenys rodo priešingus rezultatus (tirtas laikotarpis nuo 2006 iki 2016 m.). Tai tik du pavyzdžiai iš daugelio įvairių tyrimų šia tema ir jų rezultatai yra skirtingi.

 

Vienas iš rūpestį keliančių dalykų yra tai, kad žmonės rečiau eina balsuoti – tiek Lietuvoje, tiek JAV, tokiu atveju demokratija nėra itin veiksminga. Taip pat didelė problema – nepagarbus bendravimas žiniasklaidoje ir kasdieniame gyvenime: skirtingas idėjas turintys žmonės nelabai sugeba tarpusavyje susikalbėti. „Pasaulyje matome autoritarinių režimų augimą ir jų palaikymą – Lietuvoje tą turbūt jaučiame iš kaimyninių šalių. Visame pasaulyje kyla populistinių, nacionalistinių idėjų banga, kuri pati savaime yra antidemokratinė, vis mažėja politinio įsitraukimo lygis į vietos politiką, bendras domėjimasis politika ir pan. Labai grėsmingas faktorius demokratijai yra atakos prieš žiniasklaidą, išpuoliai prieš žurnalistus. Tai iliustruoja atvejis, kai Turkijoje buvo nužudytas Saudo Arabijos žurnalistas ir niekas dėl to nebuvo nuteistas. Demokratijai labai kenkia antidemokratinės propagandos poveikis jaunimui ir netikros naujienos, kurios pastaruoju metu labai paplito“, – kalbėjo T. Masonas.

Aktyvus įsitraukimas yra gerai, tačiau ne visada jo pakanka. Tam, kad būtum geras pilietis, reikia būti demokratiškai išsilavinusiam – išmanyti, kokios yra politinės institucijos, kas yra tolerancija, empatija, įsipareigojimas laikytis laisvės ir teisingumo principų.

Skirtingi piliečių tipai

 

Ką reiškia būti atsakingu piliečiu? Europos Komisija savo apibrėžime rašo: „Atsakingas pilietis rūpinasi savo teisėmis ir pareigomis, pilietinėmis vertybėmis, tokiomis kaip demokratija ir žmonių teisės, lygybė, dalyvavimas ir bendradarbiavimas, solidarumas, tolerancija ir kt.“ Profesorius išskyrė tris piliečių tipus. Pirmasis – asmeniškai atsakingas: žino įstatymus, jų laikosi, žino savo vaidmenį visuomenėje, atlieka savo pareigas. Antrasis tipas – dalyvaujantis pilietis, kuris veikia bendruomenėje, įsitraukia į įvairias iniciatyvas, bando reikalauti pagalbos iš politikų tam, kad jo bendruomenei būtų geriau, žino visus įstatymus. Trečiasis – į teisingumą orientuotas pilietis, kuris bando spręsti pagrindines problemas, lemiančias socialinę nelygybę. Jis ne tik bando spręsti bendruomenės ar šalies problemas platesniu mastu, bet ir domisi jų priežastimis. Imkime tokį socialinės problemos pavyzdį kaip skurdas. Asmeniškai atsakingas pilietis tokiu atveju paaukotų maisto, drabužių ar pan., įsitraukiantis pilietis organizuotų bendruomenės pagalbą skurstantiesiems, o orientuotas į teisingumą – ieškotų skurdo priežasčių ir sprendimų, jei matytų, kad politikų veiksmai nesprendžia problemų, imtųsi siūlymų. Visi šie būdai yra geri, bet toks žmonių elgesys nėra įgimtas, tam reikalingas pilietinis ugdymas, kuris „siekia, kad jauni žmonės taptų aktyviais ir atsakingais piliečiais, kurie gebėtų prisidėti prie visuomenės gerovės“ (Europos Komisijos apibrėžimas). Visuomenės gerovės sąvoka yra labai bendra, kiekvienas turbūt ją suprantame savaip.

 

Svečias išvardijo keletą su pilietiniu ugdymu susijusių problemų, kurias pedagogai turi apmąstyti. Pirmiausia reikia apsibrėžti, kas yra demokratija – turbūt kiekvienas ją suprantame skirtingai, nuo klasės, kai kiekvienas vaikas turi teisę pasisakyti ir būti išgirstas, iki valstybės mastu vykstančios demokratijos, kai kiekvienas pilietis gali balsuoti, t. y. pasisakyti, kokios valstybės nori. Mokytojams svarbu su mokiniais diskutuoti ir apsibrėžti, ką reiškia demokratija ir kiek yra skirtingų jos apibrėžimų. Kita problema – pilietinė tapatybė globalizacijos kontekste. Pasauliui plečiantis, atsidarius sienoms žmonės gali migruoti iš vienos šalies į kitą, kartu kinta jų tapatybė, pavyzdžiui, Makedonijoje gyvenančios albanų šeimos tapatybė bus kitokia nei Lietuvoje gyvenančio lietuvio. O Čikagoje gyvenantys lietuviai kartu yra ir JAV piliečiai, ir lietuviai. Kalbant apie pilietinę tapatybę reikia tai apgalvoti. Galiausiai – vertybiniai konfliktai. Tai, ko mes mokome per pilietinio ugdymo pamokas, gali prieštarauti tam, ką mokiniai girdi ir mato šeimose ar bendruomenėse. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus dėstytojas Indijoje dirbo su vidurinės mokyklos mokiniais, kurie gavo užduotį suaugusiesiems užduoti klausimų apie įstatymus. Indijos kultūroje vaikams eiti pas vyresnius žmones ir kalbėtis tokiomis temomis yra nepriimtina. Taigi kiekvienoje šalyje atsiranda savitų niuansų, į kuriuos reikia atsižvelgti.

 

Atsiradus pilietiniam ugdymui, atsirado ir jo veiksmingumo tyrimai. Ankstyviausi iš jų parodė, kad šis ugdymas nėra veiksmingas, neatsiranda didelio aktyvumo, įsitraukimo į bendruomenę. Tačiau taip buvo ankstyvuoju laikotarpiu, kai mokytojai tiesiog dėstydavo mokiniams šį dalyką, kalbėdavo iš teorinės pusės, trūko įsitraukimo. Naujesni tyrimai rodo, kad aktyvesnis pilietinis ugdymas, kuris labiau orientuotas į mokinį, yra veiksmingas. Kai mokiniai skatinami spręsti problemas, kritiškai mąstyti, jie geriau išmoksta, kas yra pilietinis ugdymas, ir tampa pilietiškesni. Kai mokytojai skiria tokias užduotis, kaip įvairių situacijų vaidinimas tarpusavyje ar sprendimų priėmimas, mokiniai geriau įsisavina pilietiškumą.

Pilietiškumo žinios neįgimtos, jų reikia išmokti. Svarbu, kad mokyklos teiktų pilietinį ugdymą, nes mes jo natūraliai iš visuomenės negausime. Neturint informuotos ir aktyvios visuomenės demokratija žlugs, pasaulyje matome to pasekmes.

 

Viena svarbių pilietinio ugdymo dalių yra išmokyti mokinius, kaip veikia demokratija, valstybė, įstatymai, kai mokiniai eina į bendruomenes, jų centrus, atlieka kokias nors naudingas užduotis, mokosi bendrauti su kitokiais žmonėmis, atsakomybės. Dar svarbu, kad mokiniai turėtų savo valdžią (Lietuvoje tokį vaidmenį atlieka mokinių, studentų atstovybės). Profesorius lankėsi vienoje Vilniaus mokykloje, kur susitiko su mokinių atstovybės nariais ir buvo maloniai nustebintas, kiek daug galios jiems duodama, kiek atsakomybės jie prisiima spręsdami, kaip pagerinti mokyklos veiklą, kalbėjo jiems, kad ši veikla ateityje padės suprasti, ką reiškia būti geru piliečiu ir juo tapti. Ugdant pilietiškumą svarbu ir popamokinė veikla – ji skatina mokinius daugiau laiko leisti bendruomenėje, įsitraukti į ją.

 

Demokratijos ir įvairovės sąveika susijusi su pliuralizmu, tai reiškia, kad įvairios grupės ir asmenys kartu dalyvauja politiniuose procesuose, tai itin svarbu demokratijai. Visi turi skirtingas idėjas apie įstatymus ir jų tobulinimą bei tarpusavyje apie tai diskutuoja. Demokratijos prasmė yra priimti religijos, seksualinės orientacijos, kalbos, politinių pažiūrų ir pan. įvairovę. Iš to gali kilti konfliktų, tačiau tai nėra problema, tiesiog reikia žinoti ir bendradarbiauti. Pavyzdžiui, Pietų Afrikos konstitucijoje nurodytas įvairovės svarbumas („reikia susivienyti įvairovėje“). Demokratijoje reikia sudaryti sąlygas, kad visos – amžiaus, lyties, politinių pažiūrų ir kt. –įvairovės būtų gerbiamos ir visi būtų susivieniję. Mokykloje būtina kalbėti apie įvairovę, nes ne visų vaikų šeimose apie tai kalbama, jie susirenka iš skirtingų aplinkų su skirtingomis vertybėmis, mokosi gerbti vienas kitą.

 

Aktyvus įsitraukimas yra gerai, tačiau ne visada jo pakanka. Tam, kad būtum geras pilietis, reikia būti demokratiškai išsilavinusiam – išmanyti, kokios yra politinės institucijos, kas yra tolerancija, empatija, įsipareigojimas laikytis laisvės ir teisingumo principų. Šios žinios ir pilietinis aktyvumas (balsavimas, darbas su savo politikais ar atstovais, protesto akcijos) leidžia žmogų apibūdinti kaip demokratiškai išsilavinusį, politiškai aktyvų. O jei žmonės tik politiškai aktyvūs, bet neturi minėtų žinių, gali susiformuoti tokios grupės kaip kukluksklanas ar įvairios nacistinės grupuotės, kurios yra labiau destruktyvios.

Pilietiškumo žinios neįgimtos, jų reikia išmokti. Svarbu, kad mokyklos teiktų pilietinį ugdymą, nes mes jo natūraliai iš visuomenės negausime. Neturint informuotos ir aktyvios visuomenės demokratija žlugs, pasaulyje matome to pasekmes. Dėstytojas rūpinasi matydamas pilietiškumo stoką ir demokratijos irimą JAV, todėl skatina joje gerinti pilietiškumo ugdymą. Žlugus demokratijai, iškyla autoritarizmo idėjos. Per pastaruosius kelerius metus svečias lankėsi Kosove, Lenkijoje – ten žmonės sunerimę dėl šio dalyko. Bazinės žmogaus teisės, kurių tikimės kaip piliečiai, įsigalėjus autoritariniams režimams bus apribotos.

 

Geras pilietinis ugdymas išugdys aktyvius piliečius, kurie supranta savo teises ir atsakomybes, gali išsaugoti laisves, kurias garantuoja demokratinė valstybė.