Pedagogų rengimas: ko galime pasimokyti iš kitų?

Sausio 21–22 d. Vilniuje vyko konferencija „Pedagogų rengimas ir profesinis augimas: ko galime pasimokyti iš kitų?“. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos iniciatyva ir kvietimu į renginį pasidalyti savo šalių patirtimi ir skaityti pranešimų suvažiavo ekspertai iš Airijos, Škotijos, Suomijos ir Nyderlandų. Konferencijoje dalyvavo mokytojus rengiančių ir jų kvalifikacija besirūpinančių Lietuvos aukštųjų mokyklų, savivaldybių atstovai, socialiniai partneriai.

 

Pradėdamas konferenciją, jos moderatorius Arminas Varanauskas, Žinių ekonomikos forumo vadovas, informavo, kad tai – įžanginis Europos Komisijos (EK) Techninės pagalbos ir informacijos mainų programos (angl. Technical Assistance and Information Exchange, TAIEX), įgyvendinamos drauge su EK Paramos struktūrinėms reformoms tarnyba (angl. Structural Reform Support Programme, SRSP), projektas. „Šio projekto tikslas – gauti praktinių žinių, patarimų, įdomios patirties, kurią galėtume naudingai pritaikyti Lietuvoje, tobulindami mokytojų rengimą, profesinį augimą, ir mokslinių tyrimų plėtros, sąsajų su profesiniu rengimu ir augimu srityse“, – paaiškino A. Varanauskas. Dar vienas į mokyklų vadovus orientuotas projektas bus pradėtas įgyvendinti šį rudenį.

Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kancleris Tomas Daukantas renginio dalyviams tarė sveikinimo žodį.

 

Reformos iššūkiai ir galimybės

 

Skaitydama pirmąjį konferencijos pranešimą „Lietuvoje vykstančios pedagogų rengimo reformos iššūkiai ir galimybės“ (angl. Challenges and Opportunities of the On-going Reform in Lithuania), Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Pedagogų veiklos skyriaus vedėja Vilma Bačkiūtė pristatė susirinkusiems švietimo specialistams Lietuvoje vykstančią pedagogų rengimo pertvarką. Apžvelgusi Lietuvos švietimo kontekstą, pranešimo autorė išryškino septynias svarbiausias švietimo sritis, kuriose reikėtų imtis veiksmų įgyvendinant pedagogų rengimo pertvarką ir siekiant bendro tikslo – aukštos kokybės pedagogų rengimo ir profesinio augimo:

• rasti optimaliausią mokinių ir mokytojų skaičiaus klasėse santykį geografiniu ir ugdymo programų dalykų požiūriu;
• pasiekti skirtingų amžiaus grupių mokyklose dirbančių pedagogų skaičiaus pusiausvyrą;
• sudaryti pedagogams sąlygas įgyti XXI a. reikalingas kompetencijas;
• pasirūpinti tinkamu pirminio mokytojų rengimo turiniu ir forma;
• didinti mokytojo profesijos patrauklumą kuriant tinkamas darbo sąlygas ir užtikrinant atitinkamą atlyginimą;
• siekti pažangos edukologijos mokslų srityje: skatinti pedagogus siekti magistro laipsnio ir įsitraukti į mokslinių tyrimų veiklą;
• kurti nacionalinius ir tarptautinius tarpinstitucinius bendradarbiavimo tinklus.

 

Veiksmingą trijų kuriamų nacionalinių pedagogų rengimo centrų ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų bendradarbiavimą ministerijos atstovė įvardijo kaip pagrindinį uždavinį siekiant bendro tikslo – parengti, remiantis jau turimais pasiekimais bei grindžiant mokslinių tyrimų duomenimis, ir įgyvendinti aukštos kokybės pedagogų rengimo ir profesinio tobulinimo(si) programas.

V. Bačkiūtė išsakė mintį, kad su panašiais vienais ar kitais iššūkiais susiduriama ir kitose pasaulio šalyse, todėl svarbu dalytis vertinga patirtimi, įgyta už Lietuvos ribų. Konferencijoje dalyvaujantiems Lietuvos švietimo institucijų atstovams naudinga susipažinti su tomis pedagogų rengimo ir profesinio ugdymo sistemomis (toks ir yra šio TAIEX projekto tikslas – teikti paramą, ekspertų konsultacijas, kurti ir stiprinti tarptautinius įvairių švietimo institucijų bendradarbiavimo tinklus), į kurias, pasak pranešimo autorės, mūsų šalies švietimo specialistai „žiūri kaip į pavyzdį. Pavyzdys dažniausiai yra užkrečiantis, bet jis atsiranda per tuos pačius iššūkius, susitarimus ir diskusijas, kai yra siekiama pertvarkyti vieną ar kitą visuomenės gyvenimo sritį“.

Airijos sėkmės istorija

 

Pirmąjį užsienio švietimo ekspertų pranešimą „Mokytojų rengimo reforma Airijoje – sėkmės istorija?“ (angl. Reform of Teacher Education in Ireland – a Success Story?) pristatė viešnios iš Airijos – Nacionalinio Airijos universiteto Korko universitetinio koledžo profesorė emeritė Aine Hyland ir Dublino miesto universiteto Švietimo instituto dekanė Anne Looney.

Pranešimą pradėjusi profesorė emeritė A. Hyland pateikė išsamesnės konkretaus atvejo analizės, kurią vėliau pristatė jos kolegė, įžangą.

 

Pranešimo bendraautorė atkreipė dėmesį, kad Lietuva ir Airija turi nemažai panašumų, nors esama ir skirtumų. Pavyzdžiui, Lietuva ir Airija panašios savo dydžiu; šiuo metu Airijos gyventojų skaičius nesiekia nė penkių milijonų, tačiau, priešingai nei Lietuvoje, šioje šalyje gyventojų skaičius auga. Vyksta imigracija – į Airiją gyventi atvyksta žmonės iš užsienio (tarp jų – ir lietuviai). Šiuo metu Airijos ekonomika klesti, tačiau, neseniai išgyvenusi ekonomikos nuosmukį, šalies visuomenė suvokia, kokia nepastovi ekonominė gerovė. Prognozuojama, kad per ateinančius 20–30 metų jaunų žmonių skaičius vis didės.

 

A. Hyland pastebėjo, kad Airijos mokyklų sistema daug kuo (nors yra nedidelių skirtumų) primena Lietuvos švietimo sistemą. Nemažai mokyklų veikia šalies kaimiškosiose vietovėse. Stebimas ir naujas reiškinys: anksčiau buvusi tradiciškai homogeninės kultūros visuomenė, Airija vis labiau tampa šalimi, kuriai būdinga tautinė-kultūrinė įvairovė. Pastaruoju metu dėl vis didėjančio imigrantų skaičiaus ne Airijoje gimę asmenys sudaro 10–15 procentų visų mokyklą lankančių mokinių. Galima teigti, kad ši aplinkybė turėjo teigiamą poveikį šalies politikai, – Airija pripažįstama palankios imigrantams politikos šalimi.

Airiai visada aukštai vertino mokytojo profesiją. Vis dėlto ekonominio nuosmukio laikotarpiu sumažėję mokytojų, visų pirma pradedančiųjų dirbti, atlyginimai turėjo neigiamą įtaką mokyklų absolventams priimant sprendimus dėl pasirenkamo tolesnio profesinės karjeros kelio.

 

Mokytojo profesijai ir aukštos kokybės švietimui Airijoje skiriama daug dėmesio. Lietuva ir Airija turi panašią pirminio mokytojų rengimo sistemą. Geras išsilavinimas Airijoje labai vertinamas. Dirbti mokytojais ateinama įvairiais keliais: vieni nusprendžia rinktis šią profesiją vos palikę bendruomenių ar vidurinės mokyklos suolą, kiti – bakalauro studijas arba dvejus metus studijuoja magistrantūroje, taip pat mokytojais tapti nori kitose šalies ekonomikos šakose dirbę suaugusieji. Airijos mokiniai įgyja tikrai gerą išsilavinimą, gal net geriausią Europoje. Šalies švietimo sistemai pavyksta pritraukti 10–12 procentų geriausiais pažymiais vidurines mokyklas baigusių absolventų, kurie pasirenka mokytojo karjerą. Mokytojo profesija gerbiama, vertinama ir prilyginama odontologo, bendrosios praktikos gydytojo, veterinaro ar inžinieriaus profesijai.

Airiai visada aukštai vertino mokytojo profesiją. Vis dėlto ekonominio nuosmukio laikotarpiu sumažėję mokytojų, visų pirma pradedančiųjų dirbti, atlyginimai turėjo neigiamą įtaką mokyklų absolventams priimant sprendimus dėl pasirenkamo tolesnio profesinės karjeros kelio.

 

Kalbant apie šalyje įgyvendinamą mokytojų rengimo institucijų konsolidacijos projektą, A. Hyland manymu, verta atkreipti dėmesį į pokyčius, kurie įvyko per pastaruosius šešerius metus. „Airijoje turėjome maždaug 20 pirminio mokytojų rengimo paslaugų teikėjų. Tačiau prieš šešerius metus, sulaukus tarptautinės švietimo ekspertų grupės 2012 m. ataskaitos rezultatų, buvo nuspręsta apsiriboti šešiais veikiančiais mokytojų rengimo centrais. Todėl, kai buvo tariamasi dėl šio pranešimo pavadinimo, ar įvardyti mūsų reformos atvejį kaip sėkmės istoriją, pasiūliau pavadinimo gale padėti klaustuką. Nedrįsčiau teigti, kad visur ir visada mus lydėjo sėkmė. Kolegė Anne Looney, kuri toliau pristatys mūsų pranešimą, vadovauja projektui, kuris, tikriausiai, sėkmingai įgyvendino 3 koledžų ir Dublino miesto universiteto Švietimo mokyklos sujungimo procesą. Taigi, ji papasakos, kaip yra iš tikrųjų.“

 

Pirminio mokytojų rengimo sistemos 2012 m. apžvalgoje, taip pat parengtoje Airijos pirminio mokytojų rengimo paslaugų teikimo vizijoje numatyta, kad iki 2030 m. Airijoje bus sukurtas mokytojų pirminio rengimo institucijų tinklas, kurį sudarys nedaug, tikėtina, šešios pajėgios institucijos, siūlančios edukologijos mokslu grįstas tarptautiškas pedagogikos studijas palankioje daugiakultūrėje aplinkoje. Kiekvienoje iš jų besimokantieji galės įgyti bakalauro, magistro laipsnį, taip pat vėliau nuolatos tobulinti profesines kompetencijas įvairiose profesinės karjeros pakopose – nuo ankstyvojo ugdymo iki nuolatinio mokytojų ir mokyklų vadovų kvalifikacijos tobulinimo darbo vietoje. Įgyvendinant pertvarką, kai kurie iššūkiai buvo įveikti, bet su kai kuriais dar tenka kovoti.

Pokyčiai vyksta kiekvieną mielą dieną

 

Dublino miesto universiteto Ugdymo instituto dekanė Anne Looney tęsė pradėtą Airijos vertingos patirties atvejo analizės pristatymą: „Norėčiau pradėti taip, kaip įprasta pasakose: seniai, labai seniai mūsų šalies švietimo sistemoje veikė trys nepriklausomi mokytojų rengimo koledžai ir vieno universiteto Švietimo mokykla. Pradėdama eiti dabartines pareigas, pačią pirmąją dieną kalbėjausi su kiekvienu naujos švietimo institucijos darbuotoju. Netekę ankstesnių pareigų, visi jau aštuonis mėnesius dirbo naujoje organizacijoje. Tada kreipiausi į juos: „Kolegos, mes dirbame visiškai naujame darinyje. Galime judėti pirmyn, nes pokyčiai jau įvyko (juokas salėje – aut. past.). Tačiau dabar žinau, kad tai – netiesa, nes pokyčiai vyksta kiekvieną mielą dieną.“

Akivaizdu, kad procesui, per kurį paliekama kažkas sena ir įvyksta kažkas nauja, reikia daug laiko ir kantrybės. Kodėl vis dėlto pertvarka įvyko?

 

Siekiant pertvarkos teko išgyventi daug pastangų pareikalavusį metą, nes buvo jungiami mažesni koledžai, kai kurie iš jų turintys pusantro šimto metų istoriją. Akivaizdu, kad procesui, per kurį paliekama kažkas sena ir įvyksta kažkas nauja, reikia daug laiko ir kantrybės. Kodėl vis dėlto pertvarka įvyko? A. Looney paaiškino, kad šalyje vyko politiniai pokyčiai, skatinę kurti moksliniais tyrimais grįstą pirminio mokytojų rengimo sistemą. Visoje švietimo sistemoje buvo juntamas poreikis konsoliduoti mažesnes institucijas siekiant racionalizuoti sistemą, nes lėšų trūkumas neleido toliau tinkamai finansuoti nedidelių koledžų.

 

Atsakydama į kolegų iš Lietuvos klausimus, kas padėjo įgyvendinti pertvarką, pranešimo bendraautorė atskleidė, kad lemiamas veiksnys – lyderystė, t. y. pagrindinė varomoji jėga buvo visų keturių institucijų vadovų ryžtas veikti ir sėkmingai persitvarkyti. Pagrindinis vaidmuo šiame procese teko universiteto vadovui. Taip pat pertvarką palaikė ir jos įgyvendinimą rėmė visi padaliniai ir dauguma darbuotojų. Reorganizacija vyko ketverius metus. Kai kurie procesai, trunkantys dvejus metus, vyksta iki šiol. Vyriausybė šiai pertvarkai skyrė 11,25 mln. eurų (be pastatams, bibliotekai perkelti skirtų lėšų). Universitetas reformai įgyvendinti skyrė 12 mln. eurų.

Įdomus faktas yra tas, kad, sujungus švietimo institucijas, teko iš naujo rengti studijų programas (turimos nebeatitiko naujų tikslų ir poreikių), nors sujungtų institucijų darbuotojai nerodė didelio džiaugsmo (pavyzdžiui, dėl naujų atlyginimų) ir nebuvo itin patenkinti pokyčiais, nes norėjo išsaugoti turimas parengtas programas, apsaugoti savo kompetencijos sritį. Taigi, keistis nebuvo lengva.

2016 m. naujoji jungtinė institucija atvėrė duris. Nuo tos dienos joje mokėsi 4000 pedagogikos studentų, 33 magistrantai, dirbo daugiau kaip 140 dėstytojų, – visas fakultetas (tai, kad universitete veiktų pedagogikos mokslų fakultetas, nėra įprastas reiškinys). Dublino miesto universiteto Švietimo instituto dekanė pristatė pirmąją studentų laidą – iš 475 baigusiųjų studijas trys absolventai gimę Lietuvoje, du – turintys lietuviškų šaknų.

 

Studentams, kaip ir anksčiau veikusių koledžų darbuotojams, nebuvo lengva apsiprasti su mintimi, kad viskas pasikeitė, teko atprasti nuo įprastų koledžų pavadinimų, jų šimtametės istorijos tradicijų. Tačiau besimokantieji įgijo galimybę daug aktyviau įsitraukti į universiteto miestelio gyvenimą, bendrauti su kitų specialybių studentais, dėstytojais, mokslo darbuotojais. Visi drauge jie tapo ne vien universiteto padalinio – instituto – nariais, bet viso universiteto, kuriame ne tik studijuojama, bet ir vykdoma mokslo tiriamoji veikla, neatskiriama dalimi. Visoje švietimo institucijos struktūroje tarp jos elementų susikūrė tarpusavio jungtys, aiškiai juntama jų tarpusavio sąveika. Tarptautiškumas – būdingas šio universiteto akademinės bendruomenės veiklos bruožas.

 

Tikslas pasiektas – įgyvendinti pertvarką, kad būsimi pedagogai galėtų mokytis pagal gerai parengtą, edukologijos mokslu grįstą pedagogikos studijų programą. Baigę mokslus absolventai gali studijuoti toliau, įstoti į doktorantūrą, nes institute sukauptas milžiniškas pedagogikos mokslų patirties bagažas. Universitete veikia įvairiausių sričių mokslo centrai. Šių centrų darbuotojai ne tik vykdo mokslo tiriamąją veiklą, bet ir ugdo būsimus specialistus, pedagogus. Būsimųjų mokytojų negali vadinti „pedagogų puokšte“, nes kiekvienas studentas turi galimybę įsitraukti į tiriamąją veiklą. Atliktų darbų vertė pripažįstama ir universitete, ir tarptautinėje mokslo erdvėje.

Institute ruošiamos naujos mokytojų rengimo programos. Naujausios programos yra parengtos pirmos studijų pakopos studentams ir doktorantams, kuriais gali tapti siekiantys tobulinti kvalifikaciją mokytojai ir mokyklų vadovai. Pedagogų rengimo programos taip pat rengiamos medicinos, informacinių technologijų, kitų specialybių darbuotojams ir elektroninės mokymosi srities specialistams.

 

Įdomus faktas yra tas, kad, sujungus švietimo institucijas, teko iš naujo rengti studijų programas (turimos nebeatitiko naujų tikslų ir poreikių), nors sujungtų institucijų darbuotojai nerodė didelio džiaugsmo (pavyzdžiui, dėl naujų atlyginimų) ir nebuvo itin patenkinti pokyčiais, nes norėjo išsaugoti turimas parengtas programas, apsaugoti savo kompetencijos sritį. Taigi, keistis nebuvo lengva, teko ugdyti naują bendradarbiavimu ir dalijimusi grįstą kultūrą. Akivaizdu, kad, siekiant parengti reikiamus specialistus dirbti mokyklose, reikia daug bendrauti ir bendradarbiauti su mokyklomis, išsiaiškinti jų poreikius.

Instituto akademinė bendruomenė mezga ir palaiko vertingus ryšius su kitų šalių švietimo institucijomis, pasaulinio garso švietimo ekspertais. Tokiu būdu skatinami tarptautiniai studentų mainai, pritraukiami didelę patirtį turintys dėstytojai ir tyrėjai, pasaulyje garsinamas Švietimo instituto vardas. Dublino miesto universiteto atstovei A. Looney puikiai suprantami Lietuvos švietimo institucijų siekiai pritraukti kuo daugiau užsienio šalių studentų ir lektorių studijuoti ir dirbti Lietuvoje.

 

Apibendrindama išsakytas mintis, pranešimo autorė pakartojo pasakos pradžios frazę: „Seniai, labai seniai mūsų šalies švietimo sistemoje veikė trys nepriklausomi mokytojų rengimo koledžai ir vieno universiteto Švietimo mokykla. Visi tikėjosi laimingos pasakos pabaigos. Tik ar taip įsivaizdavo laimingą pabaigą? Nepaisant kai kurių trukdžių, nenoro keistis, turime naują Dublino miesto universiteto Švietimo institutą – naujoviškai dirbančią švietimo instituciją.“

Nors šalies Vyriausybei, visuomenei tenka kartas nuo karto viešojoje erdvėje priminti apie Švietimo institute besimokančių ir dirbančių asmenų pasiekimus, įveikdama pasitaikančius sunkumus, naujoji struktūra tampa vis inovatyvesne, tarptautiškesne, vis daugiau daktaro laipsnį pasiekusių, naujaip mąstančių dėstytojų ir tyrėjų bendruomene, kuri ugdo ir rengia naujos kartos pedagogus.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos