Pedagogų ir tėvų (globėjų, rūpintojų) laukia nemenki iššūkiai

Lietuvos įsipareigojimas Jungtinėms Tautoms jau po dvejų metų pradėti specialiojo ugdymo pertvarką varo į neviltį ne tik tėvus (globėjus, rūpintojus). Dvidešimt penktus metus dirbu su negirdinčiais, neprigirdinčiais ir implantus nešiojančiais vaikais. Ir jeigu po šio mano pasisakymo, kas nors norės mane apkaltinti, kad rašau, norėdama išsaugoti savo kėdę – paaiškinu, kad man tai nebeaktualu, nes jau keletą metų priklausau senjorų kategorijai ir gaunu valstybės išlaikymą. Per daugelį darbo metų įgyta patirtis, negirdinčio žmogaus psichologijos pažinimo pagrindai neleidžia tylėti…

Daugelis net nesupranta, ką reiškia gimti negirdinčiu… Nesuvokia, kad nuolatinis negirdėjimo palydovas yra ir kalbos (sakytinės ir rašytinės) neišsivystymas. Klysta ir galvojantys, kad, jei vaikas negirdi, reikia su juo bendrauti susirašinėjant. Deja… Pirmiausia reikia išmokyti žodį, kad vėliau jį perskaitęs atpažintų, suprastų jo reikšmę, nes, kitu atveju  net auksinėmis raidėmis užrašytas žodis bus bevertis ir vaikas paprasčiausio pasakymo ar paliepimo nesuvoks.

Jei kas mėgintų sakyti, kad kurčio vaiko kalbos mokymas yra tas pats, kaip girdinčio užsienio kalbos mokymas, priminsiu, kad skirtumas yra labai ir labai didelis. Pirmiausia – tai negirdintis vaikas nesuvokia nei garsų, nei žodžių. Jei girdintis, patekęs į kitakalbių aplinką, gali kalbą išmokti nemokomas (iš klausos), tai negirdintis gerų rezultatų pasieks tik mokant ir mokantis. Mokyti ir mokytis šių kalbų yra sudėtingas, sunkus ir ilgas darbas. Jį atlieka specialistai surdopedagogai.

Tad pabandykime įsivaizduoti kurčią žmogų, šiuo atveju vaiką, į ugdymo įstaigą patenkantį ne tik negirdintį, nekalbantį, bet dažnai išvis netariantį jokio garso. Kaip šis mažylis jausis jam svetimoje aplinkoje, kurioje nesupras nei draugų, nei jį supančių suaugusiųjų kalbos. Žinoma, su juo dirbs logopedai, surdopedagogai, padėjėjai, tačiau svetima, menkai ar visai nesuvokiama žodinė bendravimo forma, kuria nuolat kalbės supanti aplinka (draugai, darbuotojai), ne tik neskatins vaiko lavėjimo, bet ir pažeis jį psichologiškai. Vaikai mokosi žaisdami. Negirdinčio vaiko žaidimai skiriasi nuo girdinčiojo. Vaikas su klausos negalia nesupranta pasakų, eilėraščių, negirdi dainelių, lopšinių. Taip, dažnai girdintys tėvai, auginantys vaikus su klausos negalia stengiasi juos paversti „girdinčiais“, integruoja juos į bendrojo lavinimo mokyklas, draudžia kalbėti gestais. Deja, bėgant metams, daugelis jų gabių, protingų, bet patyrusių mokymosi sunkumų ir nepritapusių girdinčiųjų mokyklose, grįžta į mūsų mokyklą. Išmoksta gestų kalbą ir tiesiog „sušvinta“, nes jaučiasi pilnaverčiai.

Beje, paskutiniais metais daroma viskas, kas palengvintų negirdinčio ar neprigirdinčio žmogaus gyvenimą. Į įvairius pokalbius, institucijas ar renginius lydi vertėjos, vis daugiau jų atsiranda televizijos ekranuose. Bet juk prie kiekvieno vaiko nuolatos nepastatysime vertėjos, padėsiančios negirdinčiam susikalbėti su klasės draugais laisvalaikio ar pertraukų metu. O kas supras, kaip šis vaikas jausis bendrojo lavinimo mokykloje, svetimoje kalbinėje terpėje įvairių pramogų, muzikinių renginių, kurių jis nesuvokia klausa, metu? Joks vertėjas nesugebės perteikti nei emocijų, nei nuotaikų, nei muzikinių garsų. Toks vaikas bus izoliuotas. Nė viena bendrojo lavinimo mokykla neįstengs savo veiklos organizuoti taip, kad vaikas su klausos negalia jaustųsi pilnaverčiu bendruomenės nariu. Ar to siekia pertvarka?

Na ir šiandien… Daug ką mums aiškiai rodo dabartinė situacija karantino laikotarpiu. Pasak mokyklos direktorės Danutės Kriščiūnienės, dirbdami nuotoliniu būdu tik keletą dienų, aiškiai matome, kaip vaikams reikia savos, t. y. kurčiųjų, bendruomenės. Daugelio vaikų tėvai (globėjai, rūpintojai) yra girdintys, todėl vaikai ne visada gali su jais pasikalbėti savo gimtąja gestų kalba. Karantinas išderino ne tik mokinių atostogų laiką, bet ir įprastą ritmą. Kasmet mokiniai, grįžę po atostogų, būna vienas kito labai pasiilgę. O ką tuomet kalbėti apie „nuolatinę tremtį“, t. y. priverstinę kurčiųjų integraciją? Priverstinė kurčiųjų, kalbančių savo prigimtine gestų kalba, integracija būtų sunkiai suvokiamas sprendimas.

Ir dar… Jei apie kurčiuosius kalbėsime, kaip apie tautinę mažumą, kalbančią prigimtine gestų kalba, turinčią savo istoriją, savo kultūrą, prisiminkime, kiek dešimtmečių gestų kalba buvo draudžiama, o mokyklose buvo mokoma tik žodine kalba. Tik 1995 m. gestų kalba pripažinta kurčiųjų prigimtine kalba. Gal per stipriai pasakysiu, bet, ar nebrendame į tą pačią upę? Norisi tikėti, kad atsiras supratingų ir įsiklausančių į specialistų nuomonę žmonių ir kurčiųjų, kaip išskirtinės (specifinės) negalios grupės integracija liks tėvų (globėjų ir rūpintojų) nuožiūrai ir pasirinkimui.

+40

0