Pažintis su Dzūkija

Eglė Litvinienė
,
Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės g-jos mokytoja
Roberta Vičiūtė
,
3d klasės mokinė

Įpusėjus spaliui Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos 45 mokinių grupė, lydima trijų mokytojų, išsiruošė į edukacinę kelionę po legendomis ir padavimais apipintą Dzūkijos žemę. Tęsdami projekto „Žvilgsis į Lietuvą – Dzūkija“ veiklas į šį gerokai nuo mūsų nutolusį regioną vykome jau trečią kartą.

Pirmiausia lankėmės Punios miestelyje, kuris keliautojus pasitiko apsigaubęs rūku. („Veikiausiai Dzūkijos girių zuikiai nusprendė kaip reikiant iškūrenti pirtį“, – pajuokavo vairuotojas Evaldas). Išlipus iš autobuso, visų žvilgsnius patraukė mūrinė neobarokinio stiliaus Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia. Informacinė lenta byloja, kad ši bažnyčia (kaip ir netoli jos esanti koplyčia 1831 m. sukilėliams atminti, papuošta šv. Jurgio skulptūra) pastatyta 1863 m. klebono Zagorskio ir parapijiečių rūpesčiu vietoj sudegusios bažnyčios. Metai iškalbingi, jie liudija sukilimo prieš carinę Rusiją laikotarpį, kai paprasti žmonės kilo į kovą ir stengėsi nusimesti jungo pančius. Sekdami nuoroda mokiniai traukė apžiūrėti garsaus Punios piliakalnio, laikomo vienu žymiausių ir aukščiausių Lietuvoje (aukštis – 44 metrai). Žmonių rankų supiltas piliakalnis stūkso Nemuno ir Punelės slėnių sandūroje. Toje ypatingoje atmosferoje gimnazistė Edita Bendikaitė papasakojo legendą apie Punią išgarsinusią pilėnų tragediją. Mokslininkų duomenimis, čia iš tiesų stovėjusi medinė pilis, kuri buvo sudeginta XIV a. pabaigoje. Vėliau vaizdingoje vietoje ant piliakalnio įsikūręs dvaras, šalia – miestelis. XIV a. jis tapo karališkuoju dvaru. Punios apylinkės tapo mėgstama kunigaikščių ir diduomenės medžioklių vieta. Manoma, kad čia medžiojo ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Punios miestelio istorija paskatino susimąstyti, kad šiose vietose nuo seno gyventa drąsių žmonių, o šiandienos karta rūpinasi savo krašto palikimo išsaugojimu.

Pasigėrėję Punia, vykome į netoli esančius Raižius. Čia mus pasitiko gidas Ipolitas Makulavičius. Jis mokiniams papasakojo apie Raižiuose 2010 m. pastatytą paminklą Vytautui Didžiajam (skulptorius Jonas Jagėla), apie XV a. pabaigoje – XVI a. šioje vietovėje įsikūrusią totorių bendruomenę. Kaime veikia Raižių mečetė (pastatyta 1889 m., kultūros paminklas), įsikūrusi musulmonų religinė bendruomenė, trejos kapinės, tarp kurių ir senosios, pažymėtos paminkliniais akmenimis. Vėliau gidas pakvietė mokinius apžiūrėti prie mečetės sumontuotus du saulės laikrodžius, vienas iš jų rodo vietos laiką, kitas – Griunvaldo (Žalgirio mūšio vieta Lenkijoje). Paskui gimnazistai buvo pakviesti į musulmonų maldos namus – mečetę, gerbdami tradiciją į ją žengėme nusiavę batus. Viduje – askezė, jokio blizgesio. Gidas Ipolitas supažindino su musulmonų maldos tradicija, papasakojo apie religijos ištakas. (Įdomu tai, kad žydų, krikščionių ir musulmonų religijos ištakos turi bendrumų.)

 

Eglės Litvinienės nuotraukos

Kita mūsų stotelė buvo Merkinė. Čia svetingai pasitiko gidas Mindaugas Černiauskas. Jis papasakojo, kad kadaise Merkinė buvo svarbus prekybos ir kultūros centras, 1569 m. gavęs Magdeburgo teisę. XIX a. viduryje buvusiame rotušės pastate įsikūrė stačiatikių cerkvė, o šiomis dienomis tai Merkinės krašto muziejus. Kitoje pusėje stūkso vadinamasis Vazos namas, kuriame dažnai apsistodavo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza IV. Šis kraštas buvo labai mėgstamas Lietuvos ir Lenkijos monarchų dėl medžioklės plotų. Deja, po karo su Maskva XVII a. viduryje miestas taip ir nebeatgavo buvusios galios. Laimei, šiame krašte gyvena pilietiški žmonės, kurie stengiasi išsaugoti garbingą Merkinės istoriją. Neabejingi merkiniškiai 2016 m. patys surinko lėšų bronziniam Vladislovo Vazos paminklui.

 

Merkinė atliko didelį vaidmenį Lietuvos laisvės kovose XX a. Šio krašto miškuose buvo įsikūrusi Dainavos partizanų apygarda, veikė tokios asmenybės kaip Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Sovietų valdžia, vengdama bet kokio žuvusių už laisvę partizanų pagerbimo, kovotojų palaidojimo vietoje, ant žmonių kaulų, įkurdino stadioną. Dabar šioje vietoje įrengtas memorialas Dainavos apygardos partizanų garbei, čia 1989–1994 m. vienas po kito buvo statomi kryžiai, todėl dabar vieta vadinama Merkinės kryžių kalneliu.

 

Nuvažiavę 14 kilometrų į pietvakarius nuo Merkinės, atkeliavome į Liškiavą, kaimelį, kuriame gyvena 25 gyventojai, kuris gali didžiuotis Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia ir Dominikonų vienuolyno ansambliu. Besidomintiems architektūra svarbu paminėti, kad ši bažnyčia pasižymi graikiškojo (bizantiškojo) kryžiaus išplanavimu. Joje yra net 7 rokoko stiliaus altoriai.

Dienai baigiantis turėjome laiko pasivaikščioti nuostabiame Druskininkų kurorte. Kelionė padovanojo įsimintinų akimirkų ir mokiniams, ir mokytojams. Grįždami namo ne vienas galvojome apie tai, kokiame nuostabiame, turtingą istoriją ir kultūrinį palikimą turinčiame krašte gyvename.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.